„Tarp daugybės pilkų šiandieninių Karmen surasti mūsų Karmen, tokią, kokią norėtume matyti, kokia ji turėtų būti – herojiška, mylinti beatodairiškai, besąlygiškai, yra labai sudėtinga“, – mano K. Jakštas.
– „Karmen“ – viena dažniausiai pasaulyje statomų operų. Kaip Jums atrodo, kodėl? Kas šioje medžiagoje yra ypatinga?
– Jei kalbame apie Georges`o Bizet „Karmen“, tai tuo metu, kai atsirado ši opera, niekas nerašė operų apie prastuomenės gyvenimą. Tai apskritai buvo didžiulis įvykis pasaulyje. G. Bizet ilgą laiką nebuvo pripažintas – kaip gali eilinė čigonė tapti pagrindiniu personažu?
Be to, yra puikus Prospero Merimee apsakymas, yra Aleksandro Puškino eiliuota poema „Čigonai“, nuo ko viskas ir prasidėjo. Ta istorija yra rašyta, perrašyta įvairiais žanrais. Yra baleto pastatymų. Yra puikus Rodiono Ščedrino darbas, perdirbant G. Bizet. Yra ir miuziklo variantas – mano labai mėgstamo kompozitoriaus Franko Wildhorno, kuris ėmėsi šios temos.
Šiaip jis yra drąsus žmogus, rašo miuziklus labai populiarioms istorijoms, kaip, pavyzdžiui, Williamo Shakespeare`o „Romeo ir Džiuljeta”. Yra didžiulė rizika, nes ši istorija visiems gerai žinoma. Žinant, kokia kritika laukia ateityje, yra kur kas lengviau imtis nežinomos temos. Imtis nežinomos istorijos yra saugiau. Tada turi interpretacijos laisvę. Jei imiesi žinomos istorijos, kaip šiuo atveju „Karmen“, kurios siužetą visi žino, jį interpretuoti, pristatyti kokią nors versiją yra be galo sunku, nes visur turi atrasti tiesą: kad niekur nebūtų sumeluota, nebūtų kvaila, banalu ir pan.
Mus šioje situacijoje gelbsti tai, kad šiuolaikiniame miuzikle yra tik nedidelis fragmentas istorinės „Karmen“ – pačioje pradžioje, veiksmas tabako fabrike. O toliau veiksmas keliasi į šias dienas, į Ispaniją. Nors pagaliau tai gali būti net ne Ispanija, tų Karmen yra visur. Man atrodo, kad ir dramaturgas, ir kompozitorius labai šauniai sukūrė siužetą, labai stipri dramaturgija. Veiksmas vyksta šiomis dienomis, ir tie personažai tikrai atpažįstami šiandienos gyvenime.
Žmonių charakteriai per laiką nedingsta. Žmonės tik miršta, gimsta nauji, o charakteriai lieka. Yra likimo žmonės, kurie turi savo nubrėžtą kelią. Vieniems tas kelias ilgas, kitiems – visiškai trumpas, tretiems – vingiuotas. Šiuo atveju kalbame apie Karmen kelią – sudėtingą, vingiuotą, kupiną meilės ir galbūt – neapykantos, drąsos, išdidumo.
– Paminėjote, kad visi puikiai žino „Karmen“ siužetą. Kokį pagrindinės veikėjos Karmen charakterį matote Jūs?
– Be abejonės, istorija buvo rašoma apie fatališką moterį. Tuo metu buvo ir istorinių analogijų, apie kurias rašė. Jiems buvo šiek tiek lengviau, nes tų fatališkų moterų turbūt buvo labai nedaug. Vėlgi – ne visai žinau, kas telpa į tą sąvoką – „fatališka moteris“. Vieniems ji atrodo turinti vien tik neigiamas savybes, kitiems jos – sumaišytos su su teigiamomis savybėmis.
Sudėtingiausias dalykas yra tas, kad šiandien turbūt kas trečia moteris – fatališka arba nori tokia būti. Gal aš keistai pasakysiu, bet turbūt šių dienų Karmen – tų laikų Karmen priešingybė. Tarp daugybės pilkų šiandieninių Karmen surasti mūsų Karmen, tokią, kokią norėtume matyti, kokia ji turėtų būti – herojiška, mylinti beatodairiškai, besąlygiškai, yra labai sudėtinga.
Bet nelabai galėčiau Karmen atriboti nuo viso siužeto, kur šalia yra ir oponuojantys personažai, tokie, kaip Chosė, Gasija. Aš asmeniškai atsispyriau nuo žemėlapių. Atsiverčiau žemėlapį ir pasižiūrėjau į teritorijas – kur yra Andalūzija, iš kurios kilusi Karmen, pasižiūrėjau, iš kur yra kilęs Chosė.
Jis yra baskas. Štai pagal tuos regionus kūriau charakterius. Na, sakykime, baskų charakteryje yra užkoduotas tikėjimas. Tai yra perduodama iš kartos į kartą, kaip pas gruzinus – garbės suvokimas. Tikėjimas Dievu, garbe, visais tais dalykais. Karmen – Andalūzijos čigonė. Šie du, atrodytų, nesuderinami tautiniai bruožai, charakteriai staiga kartu susitinka kažkokioje kryžkelėje. Ir susitinka lemtingai.
Baskas Chosė pamina savo garbės sąvoką, už ką jis save ir kaltina. Galima sakyti, kad net priešingų tautinių mažumų žmonės susitinka kažkokioje kryžkelėje, ir Chosė peržengia savo garbės supratimo kodeksą. […] Jis jį peržengia dėl meilės. Be to, jis dar turi sužadėtinę Katariną. Tai – dar vienas peilis į nugarą – skausmas.
Karmen niekada nieko neįsimyli. Anot P. Merimee, ji valdo pasaulį, ne pasaulis ją. Staiga ji suklumpa prieš paprastą kareivėlį. Visada tokiose situacijose meilė stovi aukščiau už viską. Žmonės dėl meilės ir miršta, ir kariauja – gali padaryti bet ką.
Visi mes perėję per tą gyvenimišką etapą, kai pats sau negali paaiškinti, kodėl myli, dėl ko įsimyli, kokie bruožai, kas tave sužavi. Žinote, būna, kad eini, pamatai gatvėje porą ir supranti, kad išoriškai jie yra labai skirtingi žmonės. Kodėl jie kartu, niekaip nesugebi suvokti. Matyt, kažkas juos labai stipriai riša. Manau, kad Chosė ir Karmen tie dalykai kažkokiu būdu sujungė. Būtent šiame spektaklyje finalas yra toks, kad Karmen pasiaukoja dėl Chosė.
P. Merimee istorijoje Chosė nužudo Karmen dėl to, kad ji atsisako jį mylėti. Tiesiog – trumpalaikė meilė. Ten yra puikūs žodžiai. Jis atsiklaupęs jos prašo – būk gera, man pasakyk, mane apgauk, kad mane myli ir paliksiu tave gyvą. Net žinodama, kad mirs, ji sako – ne, aš tavęs jau nebemyliu. Ji pasirenka mirti.
Šioje mūsų istorijoje yra truputėlį kitaip. Pati Karmen užstoja Chosė nuo mirties, uždengia savo kūnu ir žūsta, gelbėdama savo mylimą žmogų. Tokia yra Karmen.
– Kaip manote, ar tokios Karmen vaikšto gatvėmis, gyvena ne vien tik rašytojų, kompozitorių fantazijų pasaulyje?
– Manau, kad jos vaikšto gatvėmis, nes fantazija visą laiką atsispiria nuo realių įvykių. Gali išsigalvoti „Žvaigždžių karus“, bet juose irgi dalyvauja blogiukai ir geruoliai, antagoninistai ir protagonistai. Net ir fantastinėje ar kitokioje literatūroje atsispiriama nuo realių įvykių.
Ir aš savo gyvenime esu matęs tokių Karmen. Tik gal jos nėra taip iššaukiančiai atrodančios ar besielgiančios. Bet būti šių dienų Karmen, su tokia pačia sąžine, kurią turėjo tikroji Karmen, turbūt yra pats didžiausias didvyriškumas – neprasilenkti su tiesa, turėti tiesos jausmą.
Šiandien labai sunku suvokti, kas yra tiesa, kas yra gerai ir kas yra blogai. Bet kada galima nuginčyti gėrį ir išaukštinti blogį, pristatant jį kaip gėrį. […] Viskas priklauso nuo to, kaip pristatome tą gėrį. Galbūt tai, kas šiandien mums yra didžiulis gėris, kitiems neatrodo gėris, atrodo, kad tai – blogis. Taigi pasaulis pakankamai permaišytas.
Greičiausiai jis toks dėl paprastų priežasčių – kad visi labai skuba į priekį, ir tos pamatinės vertybės labai kliba. Žmonės nespėja užaugti, nespėja sutvirtėti, o gyvenimas juos pradeda mėtyti ir vėtyti. Ir kai nėra gero auklėjimo, nėra pamatų, nėra įskiepytų sąvokų – gėrio, blogio, Dievo, velnio (perkeltine prasme), atsiranda kritinė masė jokių – pilkų – žmonių.
– Na, ir tokių pilkų žmonių aplinkoje, rašant „Karmen“ šiandien, kokia ji būtų? Pokalbio pradžioje minėjote – priešingybė Karmen. Paaiškinkite plačiau, ką turėjote omenyje.
– Pabandysiu kažkaip argumentuoti. Kai visi – aršūs, išsišokantys ir nori būti pirmame plane, kai visi daro viską, kad tik būtų matomi, žinomi, nesvarbu, kokia kaina, būti kukliu, o sykiu daryti tai, ką gyvenime darau, jau yra vertybė. Yra šimtai tūkstančių pavyzdžių, kai tylūs žmonės stumia pasaulį į priekį. Tylus poetas rašo savo poeziją, tylus mokslininkas daro didžiausius atradimus, tylus orkestro muzikantas kiekvieną dieną dovanoja kokybišką muziką. Turbūt aš apie tai noriu šnekėti. Visi – kaip vienadienės dulkės – nori tuoj pat sudegti, bet būti labai žinomais. Nesvarbu, kas jis būtų – ar aktorius, ar vairuotojas.
Pasižiūrėkite, niekas per daug neašaroja, kai padaro avariją paprastas žmogeliukas. Net atvirkščiai – jis giriasi. Tai yra įvykis, jis yra išviešintas, jis tampa žinomas.
Keisti dalykai šiame gyvenime dedasi. Tokie dalykai moraliai turėtų būti pasmerkiami, ir tai daryti turėtų būti gėda, neatsargu. O jie tampa savotiška norma. […]
– Kokį vaidmenį šiandien vaidina fatališkumas? Sakėte, kad šiandien kas trečia arba nori tapti fatališka, arba įsivaizduoja tokia esanti, arba yra. Jei XXI a. rašytume „Karmen“, kokia ji būtų, kaip atrodytų jos fatališkumas?
– Oi, nežinau. Gal kaip mano žmona, kurią myliu, kuri moka atleisti, moka supykti, moka mylėti, moka auginti vaikus. Pagaliau moka, visiškai neturėdama laiko, paruošti sekmadienius pietus, sugeba visus pasodinti prie stalo ir priverst bent valandą pabūti kartu. Gal tokia turėtų būti šių laikų Karmen. Neturėdama laiko, jo turėti, bet ne egoistiškai – tik sau, o ir aplinkai, šeimai, kurią veda į priekį, kuria rūpinasi. Tokių dabar turbūt labai nedaug. Nežinau, turbūt nedaug. Tas gyvenimas toks, kad ir buitis slegia, ir nepabaigiami darbai, ir gyvenimo greitis, ir pan. Reikia sustoti ir nurimti. Jei yra moteris, kuri sugeba tą padaryti, sustatyti viską į vietas, nuraminti visus, užjausti, tai ji yra Karmen. Nebūtina šitame pasaulyje draskytis į kraštutinumus.
– Turbūt daugelis asocijuotų žodį „fatališkumas“ ne su šeimyniniu ramiu židiniu, o su intrigomis ir draskymusi.
– Aš minėjau, kad visa ko galia – meilė. Jei žmogus myli, jis sugeba pakeisti ir pasaulį, ir save, ir aplinką. Mokėti mylėti – tai ir yra fatališka. Besąlygiškai mylėti arba išmokti mylėti – turbūt labai sunku. Arba mylėti po daugelio metų, kai jau kasdienybė pasidaro pilka ir nuobodi. Kiek yra nuostabių ir gražių, gerokai pagyvenusių porų, žmonių, kurie, vienas kitą prilaikydami, sugeba nueiti išgerti raudono vyno prie baltos staltiesės, turi apie ką šnekėti ir šiandien. Manau, kad kažkaip taip turėtų būti, to norėtųsi.
Karmen ir žengia tą žingsnį į meilę, tikėdama, kad viskas bus taip, kaip turėtų būti. Dėl to tenka paaukoti savo gyvybę. Yra puikus tekstas: „Aš padarysiu viską, o tada naujas gyvenimas?“ Su tokiu dideliu klaustuku, bet džiaugsmingu. Taigi turbūt tada prasideda naujas gyvenimas.
– Kokie būtų Jūsų žodžiai tiems nemylintiems?
– Nemanau, kad yra nemylinčių. Žmonės skirtingai supranta meilę. Visi turbūt kažką myli. Jei nemyli žmogaus, tai gal myli šunį, gal medelį, ką aš žinau. Nėra nemylinčių žmonių. Turbūt žmogžudys Dievo abrozdėlį įsimyli, kai iki gyvos galvos būna nuteistas, nes tiesiog neturi kito pasirinkimo.
Galima sakyti, kad nėra nemylinčių, tik yra skirtingai suprantančių meilę. O aš galėčiau visiems palinkėti pajausti tą meilės skonį, nes tai yra didžiulė jėga, kaip ir neapykanta. Kaip ir visos statančios arba griaunančios jėgos. Tai palinkėčiau – mylėti, netgi savo priešą, nes tada nedaug lieka priešų.
Meilė yra toks ginklas, kuris nuginkluoja viską. Ir sau palinkėčiau, kad tas jausmas neišnyktų, kad jo neužgožtų rutina. Palinkėčiau mylėti ne tik mylimą moterį, bet ir vaikus, mamas, tėvus. Kai meilė glaudi, žmonės gyvena šviesiau.
