Nepamiršome ir fakto, jog visai neseniai Lietuvos publika galėjo susipažinti su K. Benedikt dukra Viktorija, dalyvavusia „X-faktoriuje“. Apie įvairiausius muzikos stilius, naujausius solisto pasirodymus Italijoje ir dukros karjerą kalbėjomės jam ką tik grįžus iš šios operos gimtinės.
Pokalbis su Kristian Benedikt prasidėjo nuo nesuskačiuojamų jo pasirodymų. Nors operos sezonas ką tik prasidėjo, solistas jau spėjo sudainuoti spektakliuose ir koncertuose Ispanijoje, Vokietijoje, ne viename Italijos teatre bei JAV, Bostone, kur atliko pagrindinę tenoro partiją Richardo Wagnerio operoje „Rienzi“, o tarp visų pasirodymų spėjo grįžti į spektaklius Lietuvoje. Įdomu buvo sužinoti apie naujausią K. Benedikt darbą Italijoje, Džiakomo Pučinio „Toskoje“.
Iš tiesų neįtikėtina, - tvirtino solistas, - pirmą kartą po pasirodymo girdėjau ne tik „Bravo“ bet ir „Bis“!
- Ar bisas įvyko?
- Apie tai tikrai nebuvome kalbėję, taręsi su dirigentu... Apskritai publika visus vakarus buvo labai skirtinga: pirmąjį visi plojo, antrąjį galima sakyti, jog reakcijos apskritai nebuvo, o štai trečias vakaras – tokia aplodismentų audra.
Beje, kaip tik po arijos „E lucevan le stelle“, kurią atliksiu ir VCO ROCK projekte. Kaip tai atrodė? Na, taip ir atrodė: orkestras nustojo groti, visi pradėjo ploti, girdžiu „Bravo“, o staiga iš skirtingų žiūrovų salės kampų ima pasigirsti „Bis“! Tai truko bene penkias minutes, o aš ir toliau vaidmenyje, kančioje, juk tai – labai emocionali akimirka mano personažui, kuris sako, jog nenori mirti... Pralaukėme visą tą laiką ir tęsėme toliau. Iš tiesų mūsų kraštuose tai nebūna.
- „Toska“, koks tai buvo spektaklis?
- Dainavau Rovigo miesto operos teatre. Režisierus buvo žymusis Hugo de Ana, tai buvo ne naujas darbas, o jau sukurto spektaklio atnaujinimas. Patys sprendimai iš tiesų tradiciniai, tai Italijai būdinga. Čia modernios interpretacijos retai sulaukia pasisekimo. Jei – ne vokiečiai, kuriems visuomet reikia kuo naujesnių, modernesnių spektaklių, jie to laukia, tikisi.
Yra režisierių, kurie dirba tokiu (labiau šokiruojančiu) principu, tarkim su vienu iš jų jau dabar turiu sutartį dirbti kitais metais, tai - Calixto Bieito, kuris iš tiesų yra skandalingas, visi man jau sakė: „O dabar tai pasiruošk“. Iš tiesų nė vienas jo spektaklis nėra praėjęs be didesnio ar mažesnio šurmulio. Vis dėlto, kuomet turėjau galimybę, peržiūrėjau jo statytą „Karmen“.
Nieko šokiruojančio ten nepastebėjau, buvo daug tikrai įdomių ir šaunių idėjų, sprendimų. Man iš tiesų patiko Na taip, buvo viena scena, kurioje pasirodo tik vienas šokėjas ir jis šoka visiškai nuogas. Tačiau visa tai – gražiai padaryta, taip, lieka faktas, kad matome nuogą žmogų, bet viskas – labai skoninga. Na bet žiūrėsime.
- Italijos publika, ar ji tikrai tokia reikli?
- Taip, tikrai. Teko dainuoti ne viename Italijos teatre, Emilijos-Romanijos srityje, galbūt jie nėra patys garsiausi, tokie kaip La Scala, bet kas gali pagalvoti, jog Otelą sudainuoti sunkiausia bus Parmoje?
Italų publika iš tiesų labai aiškiai reiškia savo nuomonę. Yra tekę net po spektaklio girdėti gausius aplodismentus visiems solistams, - visi gavome vienodus „įvertinimus“, o į sceną užlipusi dirigentą žiūrovai pasitiko šaukdami „bū“...
Ji iš tiesų labai išprususi, todėl leidžia sau būti reikli. Tiek, kiek gali gauti puikių įvertinimų, aplodismentų, lygiai taip pat entuziastingai jie gali tave nušvilpti, piktintis.
Jie tikrai daug dėmesio skiria kalbai, tarimui. Jei opera vyksta italų kalba, o solistas neaiškiai artikuliuoja, publikoje atsiras žmonių, kurie pasakys: „Mes nesuprantam!“, ar jei solistas – ne italas „Ei, užsienieti, mes nesuprantam!“. Ir jie juk teisųs, jie mokėjo pinigus ir atėjo tikėdamiesi gauti kokybišką produktą. Juk ir Lietuvoje atėję į lietuvių kalba atliekamą operą žmonės nori suprasti, apie ką yra dainuojama. Reikli yra ir Vokietijos publika.
- O Amerikoje?
- Na, dainavau ten tik vieną kartą, tai buvo mano debiutas Šiaurės Amerikoje, bet jų suvokimas yra kitoks, jie bendrąja prasme yra kiek mažiau išprusę operoje, ne Europiečiai. Akivaizdu tai, jog jiems yra svarbus dydis, masė: didelis orkestras, dideli balsai, didelės salės. O Wagneris – didingas, jis didingai skamba.
- Kur pasirodyti maloniausia?
- Italijoje. Man ten gera, ten publika šilta, minkšta, net Ispanai, nors taip netoli, bet tokie, palyginus sausi.
Ir italai nori dirbti su manimi, klausia, ką labiau norėčiau dainuoti: Otelą ar Trubadūrą, - jie gali prisitaikyti. Jiems patinka mano italų tartis, vetina mano balsą, labai tinkamą jų operoms.
- O VCO ROCK? Ar lengva solistui sutikti dalyvauti projekte, kuriame vyksta muzikos stilių sintezė?
- Žinoma. Juk tai labai įdomu! Net su režisieriumi Gediminu Šeduikiu kalbėjome, kad programoje dar galėtų atsidurti labai daug kitų arijų, kurių skambesys itin tinka rokui. Juk jau seniai aišku, jog šie du muzikos stiliai puikiai kimba, kryžminasi vienas su kitu. Esu bandęs dalyvauti ir projekte, kuriame opera buvo maišoma su džiazu, o po to juk buvo ir „XYZ“. Visko pagrindas yra klasika, nuo to viskas prasideda, tad negaliu pasakyti, kad yra buvę labai sunku. Dabar įdomu laukti rezultato, nes jau turėsiu su kuo palyginti, įdomu, kuris rezultatas bus originaliausias.
Esu dainavęs ir roko muzikos pavyzdžių, kaip „Barcelona“, Kristaus ariją iš A. Loyd Weberio „Jesus Christ Superstar“ . Negaliu „spiegti“ taip aukštai, kaip Jeronimas Milius, bet nemanau, kad to visuomet reikia (juokiasi).
- O ką jums reiškia Vilniaus Sporto rūmai?
- Man Sporto rūmai visų pirma yra „Hiperbolė“. Aš užaugau su ta muzika, visas jų dainas mokėjau mintinai. Aš net pats kūriau balades, buvome susibūrę į tokią grupę, turėjome jau išleisti savo kasetę (tuomet juk kompaktinių diskų nebuvo), bet greitai po to įstojau... Taip, tikrai, pats dainavau „Hiperbolės“ dainas, atsisėdęs prie elektronninių klavišinių, atsidaręs balkoną, per visą Šeškinės rajoną plėšdavau: „Pamiršk mane, pamiršk mane!...“. Tai buvo mano repertuaras. Iš tiesų net svajojau būti roko atlikėju, na, bet tikrai ne sunkiojo.
Taigi, rokas man nėra nežinomas, svetimas. Aš augau su „Hiperbole“, „Antimi“, vėliau ir „Foje“, A. Mamontovu. Rokas, mano nuomone, yra vienas iš paveikiausių stilių, juk mes ir gyvename tokiame „rock“ ritmo laike. Žiūrėkite, juk visuomet muzika atliepia laikmetį, ar tai būtų barokas, Vienos operetės, ar dvidešimtas amžius. Kiekvienas turi savo skambesį. Atspindi laikmečio dvasią.
- O kaip tuomet hip-hop‘o, repo muzika? Juk šis stilius artimas Jūsų dukrai.
- O, repas man labai patinka! Man apskritai patinka gera, kokybiška muzika. Repą aš priimu kaip tam tikrą dainuojamąją poeziją. Man reperiai pirmiausia yra gatvės pamokslininkai. Amerikoje yra be galo daug bažnyčių, kurose pastoriai moka repuoti ir tokiu būdu jie skaito pamokslus! Juk tai ir yra šitos muzikos galia: tu nedainuoji prieš šimtą metų parašytų kūrinių, tu gali išreikšti tai, ką jauti, kas tau yra svarbu dabar.
- Daugiau džiugina ar kelia nerimą dukros pasirinktas dainininkės kelias?
- Jokio nerimo. Svarbiausia, jog pasirinkus bet kokį darbą į jį reikia įdėti daug savęs: pasiaukojimo, atsidavimo, širdies, gyvenimo. Tikiu, jog visų pirma ji tokia gimė, - turėdama talentą. Niekada negalvojau: kad tik ji nebūtų ar būtų muzikantė, menininkė. Man ji yra dukra ir nesvarbu, ar kirpėja, sumuštinių pardavėja ar dainininkė. Taip Dievo sutvarkyta, jei žmogus turi talentą, jis turi juo naudotis ir siekti geriausių rezultatų.
Vienas iš Viktorijos ir jos grupės "RSP" pasirodymų:
