Karas su Rusija – ne vien Ukrainos reikalas. V. Putinas šitai supranta, tačiau Vakarai – ne.
Mūsiškiai lyderiai prieš kelias savaites emocingai sureagavo į šoką jiems sukėlusias nuotraukas, kuriose matyti begalė nužudytų civilių, paliktų voliotis Bučos ir kitų Kyjivo srities miestų gatvėse. „Iš Bučos mus pasiekę vaizdai tiesiog nepakeliami“, – pasakė Emmanuelis Macronas. „Siaubingi ir kraupūs vaizdai“, – konstatavo Olafas Scholzas. „Smūgis tiesiai į paširdžius“, – pratarė Antony Blinkenas. Jie visiškai teisūs. Visgi jų klausantis susidaro nerimą keliantis įspūdis, kad tai yra pirmas kartas, kai jie pamato tokius vaizdus – rusų karių nužudytų civilių vaizdus.
Deja, tokius vaizdus tenka matyti 22 metus. Tai lavonai Afrikoje arba Libijoje. Jie neramina, tačiau ne tiek, kad pasijustume priversti suabejoti susitaikėliška politika Vladimiro Putino atžvilgiu – politika, kuri kone visada paleidžiama iš naujo, kai tenka susidurti su jo provokacijomis arba nusikaltimais. Vaizdų realybė atrodė tolima, todėl pavykdavo gana nesunkiai užsimerkti ir tęsti su juo verslo santykius, pirkti jo naftą ir jo dujas, pardavinėti jam savo „Renault“ ir „Mercedes“ automobilius.
Bet šie konfliktai ir po jų likdavę lavonai nebuvo kažkas labai tolimo ir daugelis iš Europos bei Amerikos atvykusių žurnalistų matė juos savomis akimis. Aš pats mačiau kelis Čečėnijoje po Rusijos „valymo operacijų“. 2001-ųjų lapkritį Rizvanas Larsanovas, svarbi figūra Rusijos ir Čečėnijos derybose 1996-aisiais, žmogus, su kuriuo teko intensyviai bendradarbiauti ir kurį labai vertinau, buvo šaltakraujiškai nušautas nuosavame automobilyje ir paliktas pūti iki operacijos pabaigos. Lygiai kaip ukrainiečių civiliai, mėginę pabėgti su šeimomis E40 numeriu pažymėtame greitkelyje, einančiame į vakarus nuo Kyjivo.
Pajuodusių ir lervomis apėjusių žmonių kūnų teko regėti ir Gruzijoje 2008-aisiais. Kaimuose tarp Cchinvalio ir Gorio į kairę ir į dešinę išmėtyti palaikai buvo civilių, nužudytų V. Putino pagalbininkų Osetijoje. Sirijoje lankiausi dar iki pasirodant rusams, tačiau nemenkas skaičius kolegų žurnalistų, rizikuodami gyvybėmis ir nepabūgę iš rusų sraigtasparnių leidžiamų raketų bei mėtomų sprogmenų prikrautų statinių, fotografavo aukas Alepe, Idlibe, Gutoje. Kaskart lavonai buvo nurašomi Rusijos „vidaus reikalams“, o geriausiu atveju situacija būdavo aiškinama kaip tokia, „kurios pakeisti niekaip negalime“. Mes paprasčiausiai nematydavome tų lavonų. Dabar gi, kai jie tįso prie mūsų slenksčio, mieste, kurį daugelis dar prieš aštuonetą savaičių laikė normalia europietiška sostine, mūsų akys pagaliau atsivėrė. Tai labai keista ir labai liūdna.
Kai 2010-aisiais, praėjus porai metų po Rusijos įsiveržimo į Gruziją, Nicolas Sarkozy su jam būdingu cinizmu suskubo parduoti Rusijai karo laivus, tai neatrodė netikėta. Nuostabos nesukėlė ir Emmanuelio Macrono užsispyrėliškas įsitikinimas, kad kalbėdamasis su V. Putinu gali priversti jį susiprotėti. Baracko Obamos nenoras pernelyg sukti galvą dėl Krymo aneksijos, invazijos į Donbasą ir rusų brovimosi į Siriją galėtų atrodyti nederamas, tačiau atrodo logiškas, kadangi jį demonstruoja Jungtinės Valstijos, seniai nusigręžusios nuo Europos ir nualintos Artimųjų Rytų problemų.
Vis dėlto daug labiau stebina ilgus metus Angelos Merkel demonstruotas požiūris: kaipgi galėjo moteris, patyrusi, ką reiškia būti po Rusijos padu, taip artimai, netgi asmeniškai susipažinusi su sovietine sistema, KGB ir Stasi, rimtai manyti, kad, siekiant priversti Rusiją sušvelninti savas strategijas, pakanka palaikyti su ja verslo santykius – kuo glaudesnius, tuo geriau? Per porą pastarųjų dešimtmečių būtent jinai, ko gero, buvo tas Vakarų lyderis, kuris geriausiai suprato V. Putiną, tačiau vis viena nepaliovė laikytis nuostatos „Wandel durch Handel“, „pokyčiai per prekybą“.
Net ir po Krymo, net ir po reisu MH17 skridusio orlaivio numušimo virš Donbaso – net ir tada ji pritarė „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekių tiesimui ir gynė šią poziciją: nepaisydama to, kas akivaizdu, atkakliai tvirtino, kad tai grynai ekonominiai projektai, nesukeliantys jokių geopolitinių padarinių. Baltijos šalys, lenkai ir, aišku, ukrainiečiai labai gerai suprato, kas iš tikrųjų vyksta, ir nuolatos transliavo mums įspėjimus, kartais ganėtinai griežtus, bet... niekas jų neklausė. Kas gi paklausys Kasandrų arba kažkokių isterikų?
Šiandieną situacija atrodo kiek suprantamesnė. Net E. Macronas, net vokiečiai dabar suvokia, kad V. Putinas užspaudė mus savo nafta ir dujomis ir kad jo kumštį būtina atlaisvinti ir šitai padaryti reikia kuo greičiau – vis dėlto ne per greitai, nes Prancūzijos, Vokietijos arba Italijos vartotojams nebus priimtinos 2,50 euro už litrą siekiančios degalų kainos, o mūsų fabrikai sustos be dujų. Kol kas ir toliau tiesiogiai finansuojame šį karą: nuo vasario 24-osios sumokėjome Rusijai daugiau nei 40 mlrd. eurų už savo degalus. Po pirmųjų sankcijų įvedimo etapų, kurių padarinių perdėm skausmingai nepajutome, įstrigome ties tikrai rimtomis priemonėmis. Ėmėme abejoti, delsti.
Blaškomės, kreipdami dėmesį į Rusijos anglį, kurios niekam iš tiesų nereikia, kad tik išloštume bent šiek tiek laiko. Nesame pasirengę. Tačiau kodėl? Paliekant nuošaly netgi geopolitiką, tenka pripažinti, kad ištisus 40 metų puikiai žinojome, jog turime atprasti nuo iškastinio kuro, tačiau nedarėme ničnieko. Net mokslininkus laikėme Kasandromis arba isterikais. Dėl to patekome tiesiai į V. Putino rankas, nors tvirtinome niekada (o, niekada!) neleisiantys, kad šia mūsų priklausomybe jis pasinaudotų kaip ginklu prieš mus pačius. Deja, dabar toji priklausomybė mus gramzdina – skendime joje iki kaklo.
Štai tokiame kontekste kaip mantra kartojama frazė „Ne mes kariaujame su Rusija“. Aišku, ne mes. Karas – tai Ukrainos reikalas – lai ji ir tvarkosi. Mes, žinoma, padėsime, tačiau tik tiek, kiek reikia, ir jokiu būdu ne daugiau. Reikia lengvųjų ginklų, leidžiančių tęsti partizaninį karą ir iš lėto sekinti rusų pajėgas? Puiku! Reikia šarvuotosios technikos ir priešlaivinių raketų, su kuriomis pavyktų atremti atakas? Kodėl gi ne! Reikia lėktuvų, tankų ir raketų, teikiančių galimybę įveikti priešą? Štai apie tai negali būti nė kalbos. Iš visų pusių šaukiama, kad šitokiais veiksmais rizikuojame būti įtraukti į karą, o karas su Rusija yra kažkas neįmanomo, nes ta valstybė turi bombą, kurią galėtų panaudoti. Vis dėlto kaip mūsų lyderiai nesugeba suprasti, kad, V. Putino ir jo „silovikų“ (pareigūnų iš jėgos struktūrų) požiūriu, mes jau kariaujame su Rusija, be to, kariaujame gana ilgai – kur kas ilgiau nei nuo tada, kai prasidėjo invazija į Ukrainą? Pavyzdžiui, V. Putino manymu, pastovus mūsų karas su Rusija ir su juo asmeniškai (kas, jo supratimu, yra vienas ir tas patas) vyksta bent nuo 2008-ųjų ir jau tikrai nuo 2012-ųjų. Gynybinė NATO plėtra į Baltijos šalis, jo akimis, – tai agresija prieš Rusiją. 2012-ųjų demonstracijos prieš V. Putino grįžimą į prezidento postą – amerikiečių sąmokslas siekiant nuversti V. Putiną. Protestai Ukrainos Maidane 2014-aisiais – JAV valstybės departamento finansuotas valstybės perversmas, kurio tikslas – susilpninti Rusiją. Sankcijos, paskelbtos po įsiveržimo į Krymą ir Donbasą, – įrodymas, kad Vakarai niekada nelaikys Rusijos lygiaverčiu partneriu.
Regėdamas prieš akis paranoidinę pasaulio ir jame egzistuojančių galios santykių viziją, V. Putinui yra pasidaręs sau logiškas išvadas. Jau dešimt metų jis siekia padaryti mus silpnesnius, pakirsti Europos Sąjungos pamatus ir sunaikinti Amerikos demokratiją. Jis finansuoja kraštutinių dešiniųjų flangui atstovaujančias Europos partijas, jis stengiasi papirkti kuo daugiau mūsų politikų (pagalvokite apie Francois Filloną ir Gerhardą Schroderį); jis palaiko Viktorą Orbaną ir Matteo Salvini; jis pasistengė, kad jo trolių fabrikai ir saugumo tarnybos pasinaudotų visomis turimomis priemonėmis, leidusiomis pasiekti Katalonijos nepriklausomybę ir „Brexit“; jis net labai padėjo Donaldui Trumpui laimėti rinkimus. Jeigu tokių veiksmų nelaikome karu prieš mus, kaipgi suprantame šio žodžio reikšmę? O kaipgi V. Putinas turėtų vertinti dabartines sankcijas ir ginklų (kad ir labai ribotą) siuntimą į Ukrainą, turint omenyje, kad kiekvienas spontaniškai įvykstantis visuotinis pasipriešinimas jam – tai mūsų vadovaujamas karinis aktas? Remiantis jo traktuote, mes kariaujame. Vieninteliai jo galvoje besisukantys klausimai yra susiję su priemonėmis ir su ribomis.
Mes, deja, darome per mažai, kad būtų nubrėžtos tos ribos. „Tegul nė negalvoja, kad pavyks pajudėti bent per colį NATO teritorija“, – griaudėjo Joe Bidenas, kai lankėsi Lenkijoje. V. Putinas veikiausiai tik skaniai pasijuokė šitai girdėdamas. O gal jis prisimerkė ir savęs paklausė, koks gi galėtų būti pats geriausias būdas šiam teiginiui patikrinti? Kelios raketos, nutaikytos į Lenkijos teritorija judantį ginklų konvojų? Plataus masto kibernetinė ataka, nukreipta į Estiją arba Latviją? Kišimasis į Prancūzijos rinkimus? Mes kada nors privalome nuspręsti – karas tai, ar ne karas?
Patiriant atakas ir patiriant jas taip tiesiogiai, kaip kad patyrėme jas mes, be to, iš tokio nuožmaus priešo, daryti nuolaidas jau ne tik faktiškai nebeįmanoma, bet net amoralu. V. Putinas negali susitaikyti su Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, egzistavimu; jis nori, kad Europos Sąjungai ateitų galas, kad žlugtų Vakarų demokratija; jis nori, kad pasaulyje įsivyrautų pats griežčiausias ir negailestingiausias režimas, nepripažįstantis jokių žaidimo taisyklių arba pripažįstantis vien tas, kuriomis jo kariai vadovavosi Bučoje: jei pasiduosi, tuoj gausi kulką į kaktą.
Privalau aiškiai pasakyti: nesiūlau leisti, kad šis konfliktas peraugtų į Trečiąjį pasaulinį karą, – jokiu būdu šito nenoriu. Nors V. Putino regioniniai karai ir pasižymi žiaurumu, apskritai jis vykdo „lėtąjį karą“ (gal tai galėtų būti nauja Šaltojo karo forma) – karą, kurio tikslai – žlugdyti, skleisti dezinformaciją, veikti per politinę ekonomiką. Turime įsitraukti į šios rūšies karą, kol dar netenka kautis visiškai kitokiame, nesvarbu, ar to norėtųsi, ar ne. Kadangi tik tada, kai pagaliau ryšimės pasinaudoti visomis priemonėmis savo raudonosioms linijoms įtvirtinti, V. Putinas pažvelgs į jas rimtai, lygiai kaip jo kariai pradėjo rimtai žvelgti į ukrainiečius.
Kol kas, nepaisydamas visų sankcijų ir į Ukrainą siunčiamų ginklų, V. Putinas ir toliau laiko mus bailiais, kitaip nei Rusija (bent jo įsivaizdavimu), perdėm užliūliuotais savo pačių komforto, kad pasiryžtų net menkiausiai aukai.
Dabar, po Mariupolio, po Bučos, po Borodiankos, atėjo metas jam įrodyti, kad klysta. Apdėkime sankcijomis „Gazprom“, „Rusal“ ir visus kitus Rusijoje veikiančius objektus, kurių, kaip teigiame, mums vis dar „reikia“, bet kurių iš tiesų nereikia ir neturi reikėti. Paskelbkime visišką rusiškos naftos embargą – lai V. Putinas ją pardavinėja Kinijai už 30 proc. siekiančią rinkos kainą. Sustabdykime rusiškų dujų tiekimą į Europą: jeigu tai gali trys nuo tų dujų priklausančios Baltijos šalys, turi galėti ir Vokietija, Austrija bei Prancūzija. Tikrai surasime sprendimų, galbūt net darnų vystymąsi atitinkančių sprendimų, kuriuos mokslininkai siūlo jau kelis dešimtmečius ir kuriuos politikai be paliovos atidėlioja. Galų gale, aprūpinkime ukrainiečius ginklais, kurių jie intensyviai prašo. Kadangi kariaujame ir mes, tiktai ne siųsdami savo karius, suteikime Ukrainos kariams visas būtinas priemones – ne tam, kad jie nepralaimėtų, o tam, kad būtų laimėtas šis visus mus įtraukęs karas.
