Artėjančios premjeros proga kalbamės su pjesės autore, šiuo metu Didžiojoje Britanijoje gyvenančia Edita Kauzaite.
- Edita Kauzaitė – aktorė, žurnalistė, 2007 m. parašiusi plačiai pagarsėjusią pjesę „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės, žalčių karalienės istorija“. Po jos nepabijojote atsiverti kaip daug skausmo išgyvenusi moteris, drąsi, įdomi asmenybė. „Meilės pinklės ir košmarai“ – kelinta jūsų pjesė? Atsiverkite dar šiek tiek, papasakokite apie save, dabartinę.
Pjesę „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba tikroji Eglės, žalčių karalienės istorija” parašiau 2005 metais, o 2006 metais Nacionalines dramaturgijos festivalyje „Panorama”, kurį organizavo Kauno dramos teatras, mano pjesė tapo laureate tarp kitų 13 pjesių . Žiūrovams buvo pateiktas šios pjesės skaitymas, kurį režisavo Sakalas Uždavinys, o skaitė Kauno dramos teatro aktoriai. „Literatūra ir menas” tada rašė, kad mano pjesė tapo savaitgalio įvykiu. Bet tai nėra mano pirmoji pjesė. Mano pirmoji pjesė „Neliūdėk, Marcele…” buvo pristatyta žiūrovams Keistuolių teatre 2005 metais, kai tame teatre vykdavo lietuviškų pjesių skaitymo vakarai. Pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“ galima laikyti mano ketvirtąja pjese. Žinoma, sąlyginai, nes rašyti pradėjau dar būdama antroje klasėje. Rašiau pjeses, detektyvines istorijas, istorijas apie gyvenimą. Tuos mano ankstyvus kūrinius skaitydavo mano mama, jos draugės ir mano draugės.
- Pjesėje dominuojanti emigracijos tema, atrodo, liečia ir jus asmeniškai? Jau nekalbant apie meilės košmarus, kurie liečia visus. Tačiau aktualijos ir asmeninės patirtys kūryboje slepia daug pavojų. O gal ne? Ar rašydama šią pjesę, taip pat rėmėtės realia istorija? Gal egzistuoja pjesės veikėjų prototipai?
Taip, man teko emigruoti, nes auginu tris vaikus, o jaunimui, deja, Lietuvoj nėra jokios ateities. Ar egzistuoja pjesės „Meilės pinkles ir košmarai” prototipai? Manau, kiekviename žmoguje dalelė tokio prototipo yra, nes daugelis svajoja, jog galbūt kur nors yra jo sielos draugas, jo antroji pusė. Tik tu tos savo idealios meilės kažkodėl niekaip nesusitinki. Štai kur kiaulystė.
- Ne vienam įsiminėte kaip trumpų informatyvių, intelektualių, o kartu šmaikščių ir neretai kiek ironiškų komentarų autorė radijo stotyje „M 1 plius“. Kaip jautėtės Lietuvos žiniasklaidoje? Juk teko pabūti ir jos subjektu, ir objektu, kitaip tariant, ir medžiotojai, ir medžiojamajai.
Padirbusi teatre aktore, taip užsigrūdini, kad jau jokia žiniasklaida nebaisi. O dirbti žurnaliste man patiko: tu visų visko klausinėji, daug sužinai ir už tai dar algą gauni. Gaila tik, kad algos Lietuvoj juokingos, todėl taip bekikendami visi perka lagaminus ir emigruoja.
- Apie ką pirmiausia pagalvojote, kai Kostas Smoriginas nusprendė statyti Jūsų pjesę ir statyti Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre?
Pagalvojau, kad padarys gerą spektaklį. Kosto Smorigino asmeniškai nepažinojau, bet man užteko drąsos susipažinti ir pakišti jam savo pjesę. O kai Kostas papasakojo man savo režisūrinį sumanymą, supratau, kad geresnio režisieriaus savo pjesei negalėjau ir tikėtis. Kostas man pasirodė labai kūrybingas ir temperamentingas, aš juo visiškai pasitikiu.
- Ką manote apie Lietuvos teatrą ir nacionalinę dramaturgiją? Kaip atrodote pati sau jos kontekste?
Gerai, kad teatrai ryžtasi statyti lietuvių autorių kūrinius, nes dramaturgą galima užauginti tik teatre. Manau, dramaturgas turi būti teatro žmogus, arba nuo gimimo nerealus talentas. Dabar yra rašančių teatrui žmonių, ir tai gerai. O mane tegul vertina žiūrovai, juk jiems visa tai daroma.
- Gal turite dramaturgo idealą? Mėgstamiausias teatras? Labiausiai įsiminęs pastarojo meto spektaklis? Mėgstamiausi aktoriai?
Neturiu ką pasakyt apie Lietuvos teatrus, išskyrus tai, kad vienišai mamai, auginančiai tris vaikus, bilietai į teatrus neįkandami. Kaip ir į koncertus. Laimei, šiek tiek pigesni muziejai ir kai kurios paveikslų galerijos. O ko gi tie žmonės bėga iš Lietuvos? Nes ir Lietuvoj jaučiasi kaip kokie emigrantai, kurie nieko negali sau leisti. Niekada apie jokius idealus negalvojau, o kai paklausėte, susimąsčiau... Mane visada sukrečia A.Čechovo ir H.Ibseno pjesės. Kažkada siaubingai norėjau suvaidinti Hedą Gabler. Labai patinka aktoriai Hju Loris, Džekas Nikolsonas, Meryl Stryp ir Siuzan Sarandon.
- Kaip jums atrodo, ar egzistuoja toks reiškinys kaip provincialus teatras?
Ko gero, egzistuoja, bet tai nereiškia, kad teatras yra mažam miestelyje. Gali būti ir sostinėj, o provincialus.
- Ko tikitės iš pastatymo? Ko palinkėtumėte būsimiems žiūrovam ir pačiai sau?
Tikiuosi, kad žiūrovams tas spektaklis bus įdomus. Manau, kad žmonės teatre nori labai paprastų dalykų: pasijuokt, paverkt, pajaust, kad jiems artima visa tai, apie ką kalba spektaklio personažai, ir kad tą akimirką visa tai yra tikra, artima ir suprantama.
- Ką dabar rašote ar rengiatės rašyti?
Dabar nieko nerašau, kaupiu įspūdžius. Ir visada pirmiausia pjesę parašau galvoje, tik paskui ant popieriaus.
- Ar dalyvausite premjeroje Panevėžyje? O gal spalio pradžioje, teatrui gastroliuojant Vilniuje?
Deja, premjeroje nedalyvausiu, bet man žadėjo atsiųsti filmuotą medžiagą. Vilniuje irgi nebūsiu. Todėl neakivaizdžiai visam kūrybiniam kolektyvui ir visiems žiūrovams norėčiau palinkėti laimės, sveikatos ir geros nuotaikos.
