aA
Penkiasdešimtmete rašytoja Jurga Ivanauskaitė taip niekada ir netaps, nors lapkričio 14 dieną kiekvienas savaip turbūt minėsime jos penkiasdešimtmetį, juk dauguma buvome ir esame palytėti jos kūrybos, minčių, asmenybės žavesio bei atviro didžiojo Jurgos Išėjimo.
Jurga Ivanauskaitė, mama Ingrida Korsakaitė ir sesuo Radvilė Racėnaitė
Jurga Ivanauskaitė, mama Ingrida Korsakaitė ir sesuo Radvilė Racėnaitė
© Nuotr. iš asmeninio albumo

Radvilė Racėnaitė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotoja, Jurgos sesuo, taip pat atvirai prisipažįsta, kad taip ir neišmoko pasaulio be Jurgos. O jūs?

- Jurgos Ivanauskaitės penkiasdešimtmetis. Ar esate kada nors kalbėjusios apie tai, kaip ji save įsivaizduoja penkiasdešimtmetę, vyresnę? Jos knygas leidžianti leidykla „Tyto alba“ net pasvarstė, kad rašytoja, ko gero, būtų įvedusi naują penkiasdešimtmečių moterų madą, atskleisdama šio amžiaus vertę ir privalumus? Gal buvo ką nors numačiusi svarbaus nuveikti būtent po penkiasdešimtmečio? O gal niekada nekalbėdavote apie tokius neįsivaizduojamai tolimus metus?

- Jurga ir penkiasdešimtmetis – man sunkiai suvokiamas derinys. Mus su Jurga skyręs gana didelis metų skirtumas mano paauglystėje tapo vis mažiau svarbus – aš po truputį „priaugau“ iki Jurgos, o, man bebaigiant mokyklą, dar daugiau mūsų požiūrių, pomėgių, vertybių ėmė sutapti, radosi vis daugiau mums abiems įdomių temų bendriems pokalbiams ar idėjų bendrai veiklai. Ir nuo tada toji jaunesnės ir vyresnės seserų skirtis liko tik formali.

Taigi man Jurga ir liko ta trisdešimtmetė, su kuria aš tada, būdama paauglė, suartėjau. Na, o kad objektyviai metai vis dėlto bėga, manau, daug kam iš mūsų patvirtina tik pasas ir kasmetinės Naujųjų metų sutiktuvės.

Jurga pati tų bėgančių savo gyvenimo metų irgi kažkaip ypatingai nesureikšmindavo. Yra sakiusi, kad niekur nėra mačiusi gražesnių žmonių, nei Rytuose stebėdama senukų veidus, kurių raukšlelių labirintuose matyti ne tik nelengvos fizinės kasdienybės palikti pėdsakai, bet ir atsispindi sukaupta didžiulė patirtis, gili išmintis. 

Penkiasdešimtmetis kiekvienam žmogui, o ypač menininkui – jo brandos laikas. Todėl nemanau, kad Jurgai būtų reikėję kažkaip dirbtinai įrodinėti, jog sulaukus penkiasdešimties gyvenimas vis dar tebėra vertingas, kupinas prasmės, tikslų ir siekių. Galvoju, kad ir toliau būtų gyvenusi jai įprastą gyvenimą, toliau kūrusi: rašiusi naujas knygas, tapiusi.

Radvilė Racėnaitė
© ELTA

- Iki šiol nė vienas grožinės literatūros autorius nebepasiekia Jurgos Ivanauskaitės knygų populiarumo. Skaitomiausių knygų dešimtukuose – daugiausia užsienio rašytojų knygos, tik trumpam šmėkšteli, bet ir vėl pradingsta viena kita lietuviška pavardė. Kodėl Jurgos knygos buvo tokios populiarios? Ko randate daugiau – fantazijos ar tikrų išgyvenimų?

- Jurga išleido apie 20 skirtingo žanro knygų: romanų, poezijos, novelių, interviu rinktinių, kelionių eseistikos, knygų vaikams. Ir, matyt, jose paliesdavo tokias temas, kurios buvo įdomios ir svarbios tiems, kas jas skaitė. Be to, jau nuo pirmosios knygos „Pakalnučių metai“ Jurga rašė apie tokius dalykus, apie kokius iki jos lietuvių autoriai rašė mažai ar visai nebuvo rašę. Impulsus kūrybai Jurga, aišku, gaudavo iš gyvenimo, jos knygose, be abejo, atsispindi ir asmeninė patirtis, tačiau autobiografiškumas jos kūriniuose yra menamas, o realybė perkeista pagal meninius žanro kanonus.

- Kuri iš Jurgos knygų jums atrodo labiausiai vertinga, o kuri labiausiai miela?

- Kiekviena Jurgos knyga man savaip brangi ir vertinga, nes kiekviena – vis kitokia. Kai pasirodė pirmoji jos knyga „Pakalnučių metai“, man tebuvo septyneri. Prisimenu tik patį knygos išėjimo faktą ir tai, kaip Jurga ją užrašydavo: nupiešdavo pusapskritimį su iš jo besistiebiančiomis pakalnutėmis, o apačioje parašydavo dedikaciją.

Šią knygą, kaip ir antrąją Jurgos novelių rinktinę „Kaip užsiauginti baimę“ bei pirmąjį romaną „Mėnulio vaikai“, pirmą kartą perskaičiau tik paauglystėje, turbūt jau Nepriklausomybės laikais, todėl ir vertinau tai kiek kitaip. Man įdomesnė buvo ne Jurgos amžininkams įspūdį dariusi knygos skleidžiama žinia apie kitokį, vidine laisve grįstą undergroundinį gyvenimą, o magiškojo realizmo stiliui artima Jurgos rašymo maniera, jos pasakojimo vizualumas, kai neretai atrodo, kad pats matei tai, apie ką skaitei. Na, o iki vėlesnių Jurgos kūrinių jau nebereikėjo priaugti, knygas perskaitydavau iškart, kai tik jos išeidavo.

- Kokie buvo Jurgos įpročiai, kai ji rašydavo? Girdėjau, kad kurdama išjungdavo telefoną.

- Nors Jurga buvo, kaip sakoma, laisva menininkė ir niekada neturėjo darbovietės su nustatytomis darbo valandomis, tačiau į visus darbinius įsipareigojimus žiūrėjo labai atsakingai. Jei rašydavo knygą, kas rytą keldavosi anksti, kaip ir tie, kurie eina į tarnybą, ir prie stalo išsėdėdavo kartais dar ilgiau, nei oficiali darbo diena. Nedarydavo sau jokių nuolaidų, kartais rašydavo ir savaitgaliais. Prie lovos Jurga laikydavo bloknotą, o vėliau įsigijo ir mažą diktofoną, kad ir naktį galėtų užfiksuoti staiga kilusią mintį apie naują siužeto vingį. Yra pasakojusi, kad pradėjus rašyti knygą ir nuolat galvojant apie ją, siužetas kartais pats „rašydavosi“ ir sapnuose, o ryte telikdavo tekstą išguldyti ant popieriaus. Žinoma, kad šitaip susikoncentravus, jai nesinorėdavo būti trukdomai. O telefoną ir šiaip beveik visada laikydavo išjungtą, nes numerį kažkokias būdais gaudavo ne tik nuoširdūs jos gerbėjai, bet ir visokie įkyrūs keistuoliai ar net agresyvūs žmogėnai.

- Kaip jausdavosi atidavusi rankraštį? Kaip atgaudavo dvasines jėgas? Ar leisdavo sau bohemiškai atsipalaiduoti, nors viešai bohemišku elgesiu niekada negarsėjo.

- Kaip pati Jurga yra sakiusi, atidavusi rankraštį, o ypač jau išėjus knygai, tarsi atsidalindavo, atsiribodavo nuo jos ir žiūrėdavo kaip į savo kūrinį, bet nesitapatindavo su ja. O pauzė, nuveikus didelį ir ypač kūrybinį darbą, yra, manau, natūrali ir net būtina būsena. Kadangi Jurga buvo ne tik rašytoja, bet ir dailininkė, po naujos knygos rankraščio atidavimo galimai atsiradusią tuštumą galėjo užpildyti, pasinerdama į tapybą, kuriai amžinai stigdavo laiko. Be to, apskritai Jurga gyveno aktyvų vidinį gyvenimą, daug skaitė, mėgo teatrą, klausė geros muzikos, vertino nepaviršutinišką bendravimą su jai įdomiais žmonėmis, todėl tokia būsena, kaip „nėra, kuo užsiimti“, jai buvo nesuprantama. Na, o nuo bohemos ji nutolo, kai pradėjo keliauti į Rytus.

- 1993 metais išleistas romanas „Ragana ir lietus“ Jurgos gyvenimą pavertė pragaru – knygas beveik reikalauta deginti, uždrausti jomis prekiauti, kritikuota ir pulta spaudoje. Vieno interviu metu rašytoja man buvo prisipažinusi, kad jai tuomet norėjosi emigruoti iš šio tamsaus, davatkiško krašto. Galbūt tai ir paskatino ją po metų iškeliauti į Rytus, ieškoti kitokio dvasingumo ir kultūros? Rytus ji pasirinko savo laikinos emigracijos vieta?

- Pragaru gyvenimo gal nepavertė, bet kad tokia reakcija Jurgą giliai sukrėtė, tas tiesa. Ir turbūt labiausiai ją įskaudino, kad knyga tuomet pulta tik dėl temos, o tai, kas ja norėta pasakyti, kūrinio meninė kalba niekam nerūpėjo. Kita vertus, ši knyga ir dėl jos kilęs sąmyšis išgarsino Jurgą Lietuvoje. Be to, ši knyga atvėrė Jurgai duris ir pas užsienio skaitytojus, nes ji jau išversta į 7 kalbas: latvių, estų, rusų, kroatų, čekų, švedų, o vokiečių kalba net perleista keliais tiražais. Netrukus turėtų išeiti dar vienas naujas leidimas Italijoje. Nemanau, kad kitų kraštų leidėjams faktas, jog ši knyga buvo draudžiama, padarė lemiamą įspūdį, apsisprendžiant dėl jos išleidimo.

Bet, aišku, kad tada ta visa situacija prisidėjo prie to, jog Jurga išsiruošė į savo pirmąją kelionę į Indiją. Ir ji pati tada nemanė, kad dar tiek kartų ir gana ilgiems laikotarpiams ten sugrįš, o tų kelionių rezultatas bus daugybė knygų ar ištisi dailės darbų ciklai. Tų jos kelionių tikrai nevadinčiau emigracija, o ir Lietuvos ji niekada nelaikė nei tamsiu, nei davatkišku kraštu. Juk visa tai, ką patyrė ir išgyveno Rytuose, ji aprašė knygose, skirtose lietuviams. Yra sakiusi, kad keliaudama, ypač po skurdesne augmenija pasižyminčias Himalajų priekalnes, labai pasigesdavo sodrios lietuviškų vasarų žalumos, na, ir kaip daugelis lietuvių, kartais baisingai įsigeisdavo juodos duonos ar šaltibarščių su dideliu šaukštu grietinės.

- Jurga žavėjosi budizmu ir tibetietiškąja kultūra, neignoruojančia mirties. Jūs abi buvote nukeliavusios į Tibetą, kur praleidote du mėnesius. Nesinori pakartoti kelionės į Tibetą, aplankyti vietas, kuriomis keliaudamos, jūs, dvi seserys, jautėtės labai laisvos ir labai laimingos? Galbūt ten kitaip pajaustumėte Jurgą, juk esate prisipažinusi, kiek neįtikimų dalykų yra nutikę Tibete, kaip lengvai ten materializuodavosi jūsų pačios norai.

- Šie du, drauge su Jurga ant Pasaulio Stogo praleisti mėnesiai buvo vieni iš smagiausių ir reikšmingiausių mūsų gyvenime. Jie ne tik leido tiesiogiai susipažinti su viena unikaliausių pasaulio kultūrų, bet ir padėjo mums dar geriau pažinti vienai kitą. Labai didžiavausi, kai viename interviu Jurga pasakė, jog Tibete mane patikrino ir įsitikino, kad su manimi, kaip sakoma, galima eiti į žvalgybą. Tačiau nemanau, kad dabar ten išgyvenčiau tą patį, nes vienos mūsų komandos narės jau nebėra. 

- Prisiminimų apie Jurgą knygoje pasakojate ir kitą dalyką. Kai sesuo ilgiems mėnesiams iškeliaudavo į Rytus, dažnai su ja kalbėdavotės ne tik mintyse, bet ir pusbalsiu. Ir dabar taip pat? Apie ką daugiausia su ja mintyse kalbatės?

- Ne, jau nebesikalbu. Ir apskritai neleidžiu sau net pradėti galvoti, o kas būtų buvę, jeigu viso šito nebūtų buvę. Nes kitaip jau, deja, nebebus.

- Rašytoją gerai pažinojo Jo Šventenybė Dalai Lama, ji palaikė ryšius su kai kuriais Tibeto budistais vienuoliais. Ar jie dabar rodo, siunčia kokius nors prisiminimo apie ją ženklus?

- Taip, su kai kuriais iš jų dabar toliau kartas nuo karto elektroniniais laiškais susirašinėju aš. Vienas Jurgos draugas tibetietis mokytojas, šiuo metu gyvenantis Šveicarijoje, buvo atskridęs jos aplankyti prieš pat mirtį, o dabar dažnai atvažiuoja į Lietuvą su budistiniais mokymais ir tada būtinai stengiasi aplankyti jos kapą, visada nori susitikti ir labai pagarbiai bendrauja su mūsų mama.

- Jurga visą gyvenimą buvo ne tik labai produktyvi rašytoja, dailininkė, bet ir aktyvi visuomenininkė Atgimimo laikais, taip pat judėjime už Tibeto nepriklausomybę. Kaip manote, kuri iš Lietuvos ar pasaulio visuomenės bėdų dabar jai būtų skaudžiausia ir kurią ji galbūt mėgintų įveikti meninėmis priemonėmis, viešai kalbėdama ar net kviesdama protestuoti?

- Manau, kad Jurga vis dar aktyviai dalyvautų Tibeto rėmimo grupės veikloje. Labai džiaugiuosi, kad po jos mirties šis judėjimas neužgeso, bet, sakyčiau, dar labiau sustiprėjo, kad niekieno neskatinama susibūrė neformali Tibeto laisvės rėmimo grupė, o jos veikloje dalyvauja ne tik Tibeto kultūra ar budizmu besidomintys, bet ir tiesiog visuomeniškai aktyvūs žmonės. 

Na, o dėl ko konkrečiai ji dabar būtų sunerimusi, sunku pasakyti. Tik aišku, kad tų skaudžių dalykų, dėl kurių jai norėtųsi pasisakyti, tikrai netrūktų.

- Ar dažnai užsukate į Jurgos namus Aguonų gatvėje? Ar jus džiugina skverelis šalia jos namų, kuriame puikuojasi didžiulis skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurtas akmeninis katinas? Jauku ar liūdna lankytis sesers namuose?

- Taip, tenka dažnai užeiti, nes reikia prižiūrėti, palaistyti Jurgos taip puoselėtas gėles, kurios vis dar ten puikiai klesti. Pats butas yra savotiškas meno kūrinys, nes daugeliui kasdienių daiktų, įprastai turinčių tik aiškią utilitarinę paskirtį, Jurga stengėsi suteikti ir estetinę vertę.

Todėl, pavyzdžiui, serijinius baldus ar griozdiškus sovietinius radiatorius ji išpaišydavo ornamentais, ištapydavo gėlių vazonus ar butelius joms laistyti. Daugelyje buto erdvių it miniatiūriniai scenovaizdžiai stovi Jurgos sukurtos kompozicijos iš kelionėse įsigytų egzotiškų daiktų, kabo autentiški rytietiški paveikslai ir pačios Jurgos darytos nuotraukos ar jos tapybos darbai.

Taigi Jurgos dvasios tame bute likę labai daug ir tai tik dar labiau paryškina po jos mirties atsivėrusią tuštumą. Be to, dažnai tenka į šį butą ateiti dar ir todėl, kad jame į posėdžius renkasi J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro nariai. Šio centro iniciatyva tas skveras ir Kosminio Katino, kaip mes jį su mama vadiname, skulptūra Aguonų gatvėje ir atsirado. Man tas Katinas labai mielas, smagu, kad iki tol apleistas miesto kampas dabar sutvarkytas, atgijęs. Šiemet skvere buvo surengtas vienas iš Poezijos pavasario renginių, tikėkimės, kad tokie poezijos skaitymai prie Katino taps tradicija.

- Labai artimo ir mylimo žmogaus mirtį jums teko išgyventi pirmiau negu vaiko gimimo džiaugsmą. Praėjus beveik dvejiems metams po Jurgos mirties, tapote motina, pagimdėte sūnų. Kurie išgyvenimai atrodo stipresni?

- Man šitos dvi patirtys yra visai nelygintini dalykai, jos per daug skirtingos, kitokios. Jos abi yra manyje, bet jos „nepersidengia“. Todėl, patirdama didžiulį motiniškos pilnatvės jausmą, tuo pat metu aš galiu ir liūdėti dėl Jurgos. Ir atvirkščiai, galvojimas apie Jurgos netektį, man netrukdo tuo pat metu iš širdies dūkti su savo sūnumi ir jaustis labai labai laiminga.

- Jūsų sesuo buvo ne tik talentinga, bet ir labai graži, charizmatiška moteris. Ji sąmoningai pasirinko gyvenimą be šeimos, nesulaukė to vienintelio ar tiesiog taip klostėsi likimas ir ji nesikišo į likimo režisūrą? Vaikų tema kalbėdavotės?

- Vienatvė nebuvo nei sąmoningas Jurgos pasirinkimas, nei nuo jos nepriklausanti lemtis. Tiesiog taip natūraliai susiklostė Jurgos gyvenimas. Kažkuriuo amžiaus tarpsniu Jurga, be abejo, norėjo ir šeimos, ir vaikų. Tačiau, kai peržengi tam tikrą ribą ir supranti, kad tavo būtis greičiausiai bus tokia, kokia yra, o ne tokia, kokią projektavai, gyvenimas vienai, nesijaučiant vieniša, ima atrodyti kaip privalumas, o ne trūkumas. 

Nors Jurga pati neturėjo vaikų, bet su jais ji bendraudavo kaip su sau lygiais, prisitaikydama prie jų supratimo, tačiau netapdama infantili. Jei pašnekovas pasirodydavo įdomus, užsimegzdavo ilgalaikė, amžiaus neribojama draugystė. Pavyzdžiui, su vienu berniuku ji ilgą laiką susirašinėjo laiškais: jis jai siųsdavo savo piešinius ar lipdinius, Jurga savo ruožtu kažką nusiųsdavo jam.

- Jurgos penkiasdešimtmečiui išleidžiama jos tekstų knyga „Angelo rūbas“, rengiama retrospektyvinė dailės paroda „Jurga Ivanauskaitė (1961- 2007). Sankryžos“ įamžinta jos darbų kataloge. Galbūt rašomojo stalo stalčiuose radote daugiau nepublikuotų tekstų, tapybos ar piešinių eskizų? Ar jos talento gerbėjai dar gali laukti staigmenų? Ką pati dar norėtumėte nuveikti sesers atminimui?

- Na, staigmena buvo ir tie „Angelo rūbo“ tekstai. Jau sunkiai sirgdama, per paskutines savo Kalėdas, Jurga vieną iš jos personalinėje parodoje „Angelariumas“ 2005 m. eksponuotų instaliacijos objektų – ranka tekstu išrašytus Angelo marškinius – dovanojo savo draugei skulptorei Jurgai Užkurnytei. Pastaroji pradėjo tą tekstą skaitinėti ir paaiškėjo, kad tai Jurgos kurtos maldos Angelui Sargui. Tos maldos, J. Užkurnytės kruopščiai iššifruotos, dabar ir sudėtos į naują knygą. Įstabiausia, kad knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei atskiras maldas grafiškai sucentravus, ne viena jų įgavo angelo pavidalą ar bent jau žmogaus figūrėlę primenančią formą.

Daugiau staigmenų, manau, nebelabai turėtų būti. Prieš mirtį Jurga sutvarkė visus savo archyvus, surūšiavo gautus laiškus, nuotraukas. Išvalė ir savo kompiuterį, ten liko tik niekuo neypatingi failai. 

Rengiant parodą ir katalogą, labai daug darbo įdėjo Jurgos ir mano mama. Kiek galėjau, prisidėjau ir aš. Kol kas norisi, kad sėkmingai praeitų jubiliejiniai Jurgos 50-mečiui skirti renginiai, nes mums su mama tai bus didžiulės įtampos metas.

- Žiemą bus penkeri metai, kai Jurgos nebėra. Sirgdama ji sakė, kad “išmoko pasaulio be savęs”. Radvile, ar jums pavyko išmokti pasaulio be Jurgos?

- Žinoma, kad ne. Mirusieji nedingsta, jei jie tebelieka gyventi mūsų atmintyje. Taigi mano pasaulis niekada nebus pasaulis be Jurgos. Netrukus turi išeiti mano monografija apie žmogaus likimo ir mirties sampratą lietuvių folklore. Dedikavau ją Jurgai, nes iš pokalbių su ja radosi pirmasis postūmis , paakinęs pasigilinti į paslaptingą žmogaus egzistencijos temą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. O Jurgos ligos metas ir jos mirtis tapo man didele gyvenimo pamoka ir suteikė neįkainojamą asmeninę patirtį. Kaip galėčiau tai užmiršti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Knygų mugė – jau rytoj: ar pasiruošėte? (1)

Ketvirtadienį ryte prasidės knygų mylėtojų šventė – keturias dienas truksianti Vilniaus...

Pakeliui į Veneciją: kosminė Julijono Urbono „Planeta iš žmonių“ eksponuojama Edinburge

Menininko Julijono Urbono futuristinis minties eksperimentas „Planeta iš žmonių“ pradeda...

19-asis Japonijos kino festivalis: kas laukia šiemet?

Japonijos ambasada Lietuvoje kartu su Japonijos fondu kviečia į jau tradicija tapusį Japonijos kino...

Filmo „Baltų gentys“ kūrėjai: tai turi pamatyti kiekvienas lietuvis (11)

Nuo vasario 21 d. Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti istorinė pasakojimo drama „Baltų...

Undinė Radzevičiūtė: mūsų epochoje grožio tema beveik užmiršta (1)

Apie naujausią, septintą, rašytojos Undinės Radzevičiūtės knygą – romaną „Grožio ir...

Top naujienos

Rusijoje lietuvės sektą užgriuvo ginkluoti pareigūnai: įtaria išviliojus įspūdingas sumas (317)

Gulėjimas kapo duobėje, įvyniojimas į bintą, kitos ezoterinės procedūros ir apsauginis kupolas...

Lietuvos įmonės patiria spaudimą iš užsienio: prašo atidėti mokėjimus ir mažinti kainas (92)

Nors analitikai teigia, kad 2019-aisiais bendri Lietuvos eksporto rodikliai siekė aukštumas,...

Siaubingas scenarijus Vokietijoje: per šaudynes žuvo mažiausiai 9 žmonės „Bild“ skelbia žinantis šaulio tapatybę (184)

Vokietijos Hanau mieste policija rado spėjamo šaulio, nušovusio mažiausiai 9 žmones, kūną...

Prieš svarbias derybas Briuselyje – ministro perspėjimas: Lietuvai bus labai sunku (52)

Prezidentui Gitanui Nausėdai vykstant derėtis į Briuselį dėl naujojo Europos Sąjungos (ES)...

Po mįslingo Zuokienės įrašo paviešinimo – nevienareikšmiškos žinomų žmonių reakcijos: vieni gėdina, kiti siūlo rašyti knygą (78)

Trečiadienį socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė mįslingas Agnės Zuokienės įrašas...

Gyvai / Delfi rytas. Dažniausios bėgimo mėgėjų klaidos ir kaip jų išvengti Kita tema – grožio srities profesionalai savaitgalį kviečia į Kauną

Natūraliai, su epidūru ar cezario operacijos pagalba: papasakojo, kuo skiriasi skirtingai gimusių vaikų elgesys

Kad skirtingi gimdymo būdai – natūraliais gimdymo takais, Cezario pjūvis, nuskausminamieji,...

Liaupsinamas alyvuogių aliejus nėra toks nekaltas: netinkamai naudodami, prisidarysite daug žalos ekspertai įvardijo grubią klaidą (21)

Tai, kad alyvuogių aliejus turi daugybę sveikatai naudingų ir net būtinų medžiagų, yra...

Prie pat Vilniaus atnaujintas pažintinis takas sulaukė tautiečių antplūdžio: tai viena įdomiausių vietų Lietuvoje (13)

Sėdžiu naujos Liudo Dapkaus knygos apie keliones pristatyme ir klausausi jo skeptiškų minčių...

Tomas Sinickis. Atslūgus įtampai ir emocijoms po „Eurovizijos“, įvertinkime, kas vis dėlto įvyko (97)

Savaitgalį įvyko du finalai. Vienas baigėsi kaip visada – laimėjo „Žalgiris“ . Kitais...

|Maža didelių žinių kaina