„Jaunojo tapytojo prizo“ apdovanojimą pelnęs Dominykas Sidorovas: ne tik jaunus reikia vertinti ir pastebėti

Šiųmetį „Jaunojo tapytojo prizo“ apdovanojimą pelnęs Dominykas Sidorovas šiandien jaučiasi džiugiai, suprato, ne be reikalo tiek daug dirbęs ir stengęsis. Nors įvertinimo sulaukė karjeros pradžioje, visgi jis nenori sutikti su mintimi, kad dėmesys menininkui yra svarbus tik tada, kai esi jauno amžiaus. „Ne tik jaunus reikia vertinti, pastebėti ar apdovanoti. Apdovanojimas – tai motyvacija ir atsakomybė. O motyvacija yra reikalinga ir jaunam, ir vyresniam. To jausmo, kad tavimi tiki ir pasitiki – reikia iki pat karjeros galo. Tai ne tik jauno žmogaus reikalas! Gal kada nors bus įsteigtas Vyresnio amžiaus tapytojo prizas?“, – šaunią idėją pamėtėjo D. Sidorovas.

Impulsas – kasdieniai daiktai

Pernai Vilniaus dailės akademijoje magistro studijas Tapybos katedroje baigęs D. Sidorovas dabar atsiduoda tik kūrybai. Bet, kaip pabrėžė jis, visas kūrybos procesas nėra tik parodų rengimas ir pasirodymai. Galutinis variantas, tai, ką mato žiūrovai – reikalauja daug darbo, fizinės ir minčių jėgos.

Tapytojai – jautrios sielos žmonės, jiems reikia pasisemti įkvėpimo, „paglostyti“ akis. Tačiau D. Sidorovas sakėsi kažkokių specifinių vaizdų neieškantis, stengiasi gyventi gan įprastą gyvenimą.

„Mano dienotvarkėje visada yra vietos gamtai, man patinka joje būti. Pajutęs distanciją suprantu, kaip man patinka miestas, kaip noriu į jį sugrįžti. Toks bendravimas tarp miesto ir gamtos. O pagrindinė mano motyvacija kūryboje, apie ką kalbu – kasdieniai daiktai. Tai gali būti viskas, tas impulsas – kompleksinis. Kadangi gyvenu mieste, jame praleidžiu daugiausiai laiko, tad objektai – urbanistinės prigimties. Bet man būtini pasibuvimai gamtoje, kad tai pamatyčiau. Ir šį savaitgalį praleidau pas tėvus sodyboje. Ypač kai atšąla – labai gražu miške“, – kalbėjo D. Sidorovas, kasdieniuose daiktuose įžvelgiantis daug kitų gyvybės ženklų. Daiktų reikšmingumas, anot tapytojo, atsiskleidžia ne tik per dviprasmišką jų kontūrą ar ženklą, bet ir per žmogaus būties pojūtį.

„Jaunojo tapytojo prizo“ laimėtojas užaugo Panevėžyje, ten pirmieji jo dailės mokytojai, baigta Dailės mokykla.

Vis daugiau išgirstame apie kūrėjus, kilusius iš Panevėžio – miestas tarsi tampa menininkų meka. Visgi, iš kitos pusės, būti menininku Panevėžyje turbūt gan sudėtinga, juk miestas turi ir kitokį, prieštaringą charakterį, – pasvarstau.

D. Sidorovo pastebėjimu, miestas išties atsigauna: „Palaikau gan glaudų ryšį su Panevėžio menininkais – jie stiprūs, įdomūs. Panevėžio charakteris per dešimtmetį smarkiai pasikeitęs, toks miestas, kokį įsivaizdavome prieš dešimt ar penkiolika metų – jis užmarštyje. Žmonės dabar kitaip gyvena nei mano vaikystėje, kai vyravo kitokios problemos. Dabar ir parodos, ir renginiai, ir teatras. Menas aukšto lygio.“

Pozityvumas – sveikas gaivalas, varo pirmyn

Pagrindinė D. Sidorovo kūrybos medija – tapyba, tačiau jis kuria ir objektus – piešinius ant sienos. Žvelgiant į kūrėjo darbus lengva konstatuoti, kad tapytojas turi išskirtinį savo braižą, stilių. Be abejonės, menininkui svarbu, kad jo darbai taptų atpažįstamais, tačiau kitąsyk kūrybiniai ieškojimai atveda į visai naują atspirties tašką, kismas vyksta etapais. D. Sidorovas neslėpė – keistis siekia ir jis. „Pasigauti vieną manierą ar raišką – labai pavojinga, gali tapti pats sau neįdomus, kam tada kurti? Visada reikia ieškoti, man atrodo, tik taip rasiu atsakymą arba klausimą. Tik per paieškas, tiek raiškos, tiek minties“, – įsitikinęs tapytojas.

Galima išgirsti daug pasamprotavimų, kas yra menas, kam jo reikia. Ateina ir paviršutiniškas atsakymas esą menininkai kuria niekus. Priešingų ugnių apsuptyje – kaip išlikti savimi, tęsti tai, ką darai, nenusiminti, nenusivilti?

„Visada reikia ieškoti pozityvumo, kūryboje tai dar vienas variklis. Nekalbu apie optimizmą, o apie žaidimą, tam tikrą sveiką gaivalą, kuris tave varo pirmyn. Sudėtingas klausimas: kas griūnant pasauliui ar jam braškant yra svarbu? Menas svarbu, man, kaip menininkui, tai kaip oras. Kol yra diskusijos, tol yra menas. Menas irgi tarsi maitinasi tuo, dėl to egzistuoja“, – sakė D. Sidorovas.

Konstruktyvi kritika, anot D. Sidorovo, geras dalykas: „Tačiau žeminanti, paniekinanti kritika – tai pykčio pylimas. Kritika iššaukia tavyje klausimus, gali diskutuoti, dalintis mintimis. Kaip aš visiems negaliu patikti, taip pat ir mano paveikslai. Svarbu, kad tai tavęs nestabdytų, nežlugdytų tavo veiklos.“

Dailininkų kūrybos procesas neretai mistifikuojamas, įsivaizduojama, kad dailininkas nuo viso aplinkinio pasaulio užsidaro savo dirbtuvėse, ir tapo, tapo. O dirbtuvių slenksčio tuo metu niekam nevalia peržengti. O kur dar pasakymai, kad tapytojo ranką kažkas iš aukščiau vedžioja, todėl apėmus įkvėpimui reikia visiškai atsiduoti kūrybai. Paklaustas, ar lengva žemišką gyvenimą suderinti su aukštesniu pašaukimu, D. Sidorovas atsakė, kad tokiomis kategorijomis stengiasi kalbėti atsargiai.

„Visa atskirtis egzistuoja ir šiais laikais, nesvarbu, kokį meną kursi – ar aliejinę tapybą, ar šiuolaikinių technologijų instaliacijas. Tai yra sudedamoji dalis, neišvengiamai atsirandanti kuriant. Ši išraiška reikalauja atsidėjimo, todėl turi atsitraukti nuo šurmulio. Tai nelengva, bet mano atveju – būna visaip, stengiuosi, kad būtų kuo mažiau disharmonijos. Ne visada pavyksta būti komunikabiliu ar socialiu. Karantinas parodė, kiek iš tiesų esu socialus, kaip man dirbasi tokiomis sąlygomis“, – sakė tapytojas.

Visgi, jo manymu, reikalinga harmonija: „Turi gyventi, kad kurtum, o ne priešingai. Turi patirti, kalbėtis, būti su artimaisiais, žaisti su katinu ar šuniu. Per tokius dalykus gimsta mintys. Jei visą laiką sėdėsi prie stalo užsidaręs studijoje, užsisuksi savo ratelyje, tuomet tikriausiai nieko nesukursi. Bent jau man – reikia išeiti nors trumpam, kad ir pakabinti kokią lempą studijoje ar prisukti kokį kabliuką, nukreipiant mintis nuo kuriamo paveikslo ar objekto. Tik tada su naujomis jėgomis galiu sugrįžti prie darbo, jį pabaigti arba tęsti. Paprasta, elementari buitis išvalo talpyklą, leidžia mintims toliau suktis.“

Tačiau, kaip pasidalijo D. Sidorovas, yra ir kita pusė – įkvėpimas gali aplankyti ir viduryje nakties... „Smagu, kai užsivedi tinkamu metu, ryte – tada diena būna pilna visko. Kai naktį – sunku, žinai, kad dirbsi kitos dienos sąskaita. Turi pripažinti ir suprasti – visaip būna, bet ir su tuo susitaikiau. Esu tapytojas, neturiu keltis labai anksti, galiu perkelti savo dienotvarkę. Bet disciplina ir tam tikra rutina man kaip kūrėjui – svarbus dalykas, padedantis palaikyti struktūrą, ne visai išsitaškyti. Tada fiziškai geriau jaučiuosi, turiu daugiau energijos – pakelti didelį porėmį, aptempti drobę, žmogiški dalykai“, – kalbėjo pašnekovas.

Dominykas Sidorovas

„Turi gyventi, kad kurtum, o ne priešingai. Patirti, kalbėtis, būti su artimaisiais, žaisti su katinu ar šuniu... Paprasta, elementari buitis išvalo talpyklą, leidžia mintims toliau suktis“

Pasirinkimai atveda pasekmes

Šiandien ne visi menininkai tikri dėl savo ateities, dažnas pabrėžia, kad sunku išgyventi, reikia užsiimti papildoma veikla, tapybai lieka tik laisvalaikis... D. Sidorovas prisipažino, taip pat nežinantis, kaip bus ateityje, tačiau ir orakulystėmis nenorėjo užsiimti.

„Tik žinau, kaip noriu programuoti savo ateitį. Kam čia skųstis – mano pasirinkimai atveda pasekmes. Visokių situacijų yra gyvenime, jas reikia išnaudoti, kurti toliau, kad ir minimaliomis sąlygomis. Manau, kad kalbėjimas apie ekonominius sunkumus, – nekonstruktyvus, nieko nesprendžiantis, skambantis nuobodžiai. Reikia dėliotis prioritetus, bandyti. Žinoma, parduoti paveikslą yra svarbu, tai padeda nutapyti kitus paveikslus, susimokėti už šildymą, studiją. Nereikėtų to demonizuoti, neva, kaip menininkas gali apie tai šnekėti? Na, neauga tos drobės laukuose, mums reikia pinigų, palaikymo. Galvoju, kad reikia pozityviai žiūrėti į ateitį. Nežinau, kaip bus, kurį laiką – neblogai. Gavau apdovanojimą, galėsiu kurti. Tikiuosi, viskas bus pakenčiama ir įdomu“, – vylėsi jaunosios kartos tapytojas D. Sidorovas.

Vis dėlto, materialioji pusė – tai dėmuo, priverčiantis menininkus kukliai nuleisti akis, kažkaip tarsi nedora apie tai kalbėti. „Jeigu eliminuosime iš menininkų dienotvarkės jų atlyginimą (honorarą) reiškia, kad kūrėjams tų pinigų už sukurtą meną nereikia, nes juos galime gauti dirbdami kažkur, iš kasdienio darbo, o tapyti laisvalaikiu. Bet aš gyvenu ne taip – aš pilno etato dailininkas, gaunu atlyginimą iš to, todėl noriu apie tai kalbėti. Man atrodo, kad kažkaip reikia dekriminalizuoti šį aspektą. Tai normali menininko gyvenimo dalis“, – sakė jis.

Bepigu užsienio dailininkams – jie turi vadybininkus, tam tikrą personalą, kurie rūpinasi vadybiniais reikalais... „Bendradarbiauju su galerija „Vartai“, jie man padeda, atlieka vadybinį darbą. Kolekcionieriai kreipiasi į galeriją – surandame geriausią komunikacijos variantą. Jauniems menininkams labai svarbu kibtis į galerijas, kaip į pagalbininką, kuris gali padėti išsireikšti meno rinkoje, mūsų šalyje yra tokios galimybės“, – paaiškino D. Sidorovas.

Šių metų pagrindinio „Jaunojo tapytojo prizo“ nugalėtojas D. Sidorovas apdovanotas dviejų mėnesių rezidencija Šiaurės menininkų centre Dale, Norvegijoje. Menininkas taip pat laimėjo galimybę surengti asmeninę parodą sostinės Pamėnkalnio galerijoje.

Taip pat jau yra planuojama kita paroda su galerija „Vartai“ kitais metais. „Nieko tikslaus negaliu pasakyti, bet idėjos griaučiai jau egzistuoja ir pasibaigus parodai „Pabaisa“ Kauno galerijoje „Meno Parkas“, seks kita paroda. Kai gavau apdovanojimą, iškart pradėjau galvoti, ką galėčiau parodyti, kaip įdomiai išspręsti sudėtingą Pamėnkalnio galerijos erdvę. Ateitis, atrodo, bus veikli! Svarbu surasti energijos ir pozityvumo, apie kurį kalbėjome“, – pažymėjo tapytojas.

D. Sidorovas (g. 1993) – jaunosios kartos tapytojas, 2020 m. baigė magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2016 m. menininkas rengia personalines, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Jaunojo tapytojo prizas“ – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse, visuomenei pristatantis kylančius jaunuosius talentus. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse. Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų.