J. Ruškus. Šlovė Suomijai ir „Eurovizijai“

Pankroko grupės „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN), kurios nariai turi Dauno sindromą ir autizmą, daina, vos 87 sekundes trunkanti triukšminga tirada prieš slegiančią kasdienybę, pelnė 10 proc. vertinimo komisijos balsų, bet žiūrovų sprendimu gavo 37 proc. ir užtikrintai nugalėjo nacionalinėje Suomijos atrankoje į „Euroviziją“.

Taip nedviprasmiškai drąsiai Suomijos visuomenė pademonstravo savo pilietinį brandumą, ne norėdama įtikti numanomiems „Eurovizijos“ atrankos kriterijams, bet pranešdama savo socialinį jautrumą ir liudydama neįgalaus žmogaus orumą.

Net kultūriniais eruditais laikomi intelektualai, profesionalai ar politikai nė nesapnavo, kad Dauno sindromą turintys asmenys taps tarptautinės viešosios kultūrinės erdvės įžymybėmis. Žiū, „Eurovizija“ tiek nusivažiavo, kad nusileido į visišką muzikinės kokybės dugną ir kultūrinę tamsą. Geras intelektualinis tonas pajuokti „Eurovizijos“ konkursą virto atvira „Eurovizijos“ rengėjų, atlikėjų ir žiūrovų pašaipa ir etiketizavimu, artikuliuojant nenuplaunama stigma tapusiu Dauno sindromu.

Žmonių rūšiavimas pagal jų psichinį, intelektinį ar fizinį pajėgumą tebėra visuotina, nors ir neišreikšta, norma, net intelektualų ir visuomenės veikėjų tarpe. Iki Suomijos pilietinio brandumo ir socialinio jautrumo dar toli.

Akivaizdu, kad „Eurovizija“ nebėra, o gal ir niekada nebuvo elitinės profesionaliosios muzikos renginiu. „Eurovizija“ tapo unikaliu įvykiu, įprasminančiu ir perkuriančiu europietišką tapatumą dalyvaujančios muzikos forma, kai konkurso dalyviais ir nugalėtojais gali tapti neprofesionalūs ne specialistų atrinkti atlikėjai. Tokia „Eurovizijos“ demokratinė prigimtis numano atitinkamą muzikinę, kultūrinę, socialinę, individualią įvairovę, į bendrą europietišką sceną perkeliant europietiškų tradicijų, saviraiškos formų, vertybių įvairovę. Muzikinis kūrinys „Eurovizijoje“ įgyja ir politinę prasmę, kai kūrinio nešama žinia gali perteikti pačių įvairiausių ir savitų žmonių, socialinių ir kultūrinių grupių dramą, požiūrį, siekį ar viešą kreipimąsi.

Pankrokas yra toji radikaliai demokratiška muzika, leidžianti išrėkti savo dramą ir žinią. Grupės „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN) nariai savita pankiška forma praneša apie negalią – Dauno ir autizmo sindromus – turinčių žmonių pasaulį, apie tai, kad jie nenori būti uždaryti globos institucijose, kad būtų traktuojami kaip sutrikę asmenys.

Ši pankų grupė gimė 2009 metais, kai Lihty nevyriausybinė organizacija inicijavo kultūrines kūrybines dirbtuves mokymosi sunkumų turintiems asmenis. Grupė sukūrė pankroko stiliaus dainų, kuriose išreiškė neįgalių asmenų dramą būti atskirtiems nuo visuomenės, būti traktuojamiems kitokiais ir nevertingais. Dauno ir autizmo sindromus turintys atlikėjai pankroko stiliumi sukyla prieš vienodinančią visuomenę ir praneša apie žmones, kurie turi Dauno sindromą. Tai – unikalus ir provokuojantis šėlsmas, savaip didesniam socialiniam jautrumui atveriantis akis nurašytų ir stigmatizuotų žmonių atžvilgiu.

Tad „Eurovizija“ vis labiau traktuotina kaip puiki proga atsiverti žmonių įvairovei, išgirsti iki šiol visuomenei neregimųjų ar nuvertintų žmonių žinią, įvertinti jų drąsą bei išdidumą. Lietuva, 2010 metais ratifikuodama Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui, pripažįstant vertingu esamą ir potencialų neįgaliųjų indėlį į savo bendruomenių gerovę ir įvairovę, sudarant galimybes neįgaliesiems visapusiškai naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, siekiant didinti žmonių supratimą apie neįgalių žmonių dramą ir unikalias galimybes didinant visuomenės jautrumą ir žmogiškumą.

„Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN) „Eurovizijoje“ sudaro puikią galimybę žmonėms, niekada nemačiusiems Dauno ir autizmo sindromą turinčių asmenų, peržengti savo turėtus žeminančius įsivaizdavimus bei diskriminuojančias nuostatas, ir rekonstruoti turėtą žmogiškumo sampratą.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.