Slidus ginčas

„Varvaros Puškinos parašytame testamente aiškiai nurodyta – minimas Markučių dvaras, Markučių sodyba (ir taip, ir taip vadinama), tačiau pareiškiama valia įkurti ne Markučių muziejų, ne kitokį, o A. Puškino muziejų. Tame testamente aiškiai ir ne kartą minimas A. Puškino muziejus – jeigu mes jį pakeičiame, pažeidžiame pradinį velionės sumanymą, kuri ir dovanojo visus dvarus, žemę ir trobesius tuometinei Vilniaus rusų draugijai tarpukario laikais“, – sakė D. Pocevičius.

Tas muziejus, pasak miesto ir istorijos tyrinėtojo, galėjo atsirasti jau 1936–1937 m.

„Tik atsitiktinumas nulėmė, kad jis neatsirado, tiesiog dėl techninių, finansinių priežasčių. Paaiškėjo, kad yra skolos, jas norėjo padengti pardavus dalį pastatų (ne pagrindinius) ir kažkiek žemės, tačiau visa tai nusitęsė iki pat 1939-ųjų rudens. Valdžios keitėsi, Vilniaus rusų draugijos pirmininkas numirė (jau buvo senyvas), ir tik 1940-aisiais tas muziejus atsirado, oficiali data, berods, 1941-ųjų pavasarį – prieš karą. Karo meto laikraščiuose jis netgi minimas kaip muziejus, nors tuo metu vokiečiai, Vermachtas šeimininkavo Vilniuje, ir tai niekam netrukdė. Jeigu netrukdė naciams, kodėl turėtų trukdyti Vilniaus liberalams? Čia kitas klausimas, į kurį man sunku rasti atsakymą“, – kalbėjo D. Pocevičius.
Darius Pocevičius

Literatūros kritikas, semiotikas, Tartu ir Talino universitetų profesorius Miсhailas Lotmanas, paklaustas, ar yra dvi Rusijos – A. Puškino Rusija ir Vladimiro Putino Rusija sakė, kad negalima brėžti ribos tarp gerosios ir blogosios Rusijos, kaip šiuo metu yra bandoma sakyti – Rusija yra viena, ir atsakyti teks visiems. Jis pažymi, kad Puškino biografijoje buvo du laikotarpiai. Vienas – iki dekabristų sukilimo, 1823 metų, iki eilėraščio „Sėjikas“ (rus. „Свободы сеятель пустынный“), kuomet Puškinas yra laisvės šalininkas, baudžiavos, laukinės vergijos priešininkas. Tačiau vėliau jis nusivilia liberalizmu ir vis labiau tampa imperijos dainiumi.

Galbūt todėl, kad A. Puškinas buvo imperijos dainiumi?

„Kai įsivelia iš konteksto išplėšta literatūrologija arba kultūrologija – nuveda klaidingais keliais. Jeigu žiūrėtume, visur galėtume atrasti. Tarkim, Josifas Brodskis – jisai ne kartą neigiamai atsiliepė ir apie ukrainiečius, imperinių jo pasisakymų yra ne viename kūrinyje. Michailas Bulgakovas irgi... Arba tas pats Borisas Akuninas. Nors laikomi ryškiai opoziciniais, juose galime įžvelgti imperinį [atspalvį]. Pats verčiau B. Akunino romanus, kur viskas vyksta Rusijos imperijos laikais, galime vėlgi pritempti, kad tai yra imperializmas. Tas ginčas slidus, jis labiau ne literatūrologinis ir kultūrologinis, o politologinis. Čia lemia politinė valia. Kai ji kišasi į kultūros ir literatūros reikalus – tai niekada nieko gero nebus“, – neabejojo D. Pocevičius.
Aleksandras Puškinas

Vilniaus universiteto Slavistikos katedros vedėjas doc. dr. Pavelas Lavrinec patikslino, kad M. Lotmanui anksčiau atrodė, kad A. Puškino biografijoje buvo du laikotarpiai, bet perskaičius ankstyvąją poemą „Kaukazo belaisvis“ mokslininkas atkreipė dėmesį į tai, kad poetas lyg ir žavisi laisvais kalnų gyventojais, bet kartu ragina Kaukazą paklusti generolui Jermolovui.
„Mes galime prisiminti penkiolikmečio liceisto per egzaminą skaitytą eilėraštį „Atsiminimai apie Carskoje selo“, sužavėjusį klasiką Gavriilą Deržaviną. Eilėraštyje poetas šlovina Jekaterinos II karvedžių pergales ir jas dainavusius poetus, o baigia kreipimusi į naujųjų laikų poetą, „Rusijos skaldą“ Vasilijų Žukovskį, ragindamas apdainuoti naujas pergales prieš Napoleoną. Puškinas, mano nuomone, yra didesnis, nei bet koks apibrėžimas, ar tai būtų Balio Sruogos europietis, pranokstantis Goethe, ar Nikolajaus Gogolio nepaprastas reiškinys ir vienintelė pilna rusiškos dvasios apraiška, ar imperijos dainius. Mums belieka sutikti su tuo, kad subtilus meilės poetas, išradingas prozininkas, giliai mąstantis Puškinas yra savo amžiaus sūnus, ir galbūt geriausias sūnus“, – kalbėjo P. Lavrinec.
Pavelas Lavrinecas

Jis atkreipė dėmesį, kad A. Puškino kūrybos metai sutampa su intensyvaus imperinės ideologijos kūrimo epocha ir kartu su rusų nacionalinio charakterio įvaizdžio formavimosi laikotarpiu.

„Laiške savo draugui Piotrui Viazemskiui Puškinas rašė, kad niekina savo tėvynę nuo galvos iki kojų, bet jį erzina, jei užsienietis dalijasi šiuo jausmu su juo. Ir jei iškilo grėsmė imperijos vientisumui, iš patriotinių jausmų jis rašė „Lietuvos maišto“ metu rimuotus grasinimus prancūzų parlamentarams „Rusijos šmeižikams“. Tačiau Puškinas šiandien nėra tik vienas iš daugelio, kad ir išskirtinio talento, rusų poetas ar rusų literatūros istorijos faktas. Pradedant nuo caro Nikolajaus, kuris priartino poetą prie sosto ir apsupo savo sunkią globą, Rusijos imperijos valdžia išnaudojo jo vardą ir kūrybą savo interesais. Dėl to jo kūryba neprarado savo aukštos vertės“, – įsitikinęs P. Lavrinec.

Surinko visus „lietuviškus“ motyvus Puškino kūryboje

A. Puškinas nėra lankęsis nei Vilniuje, nei Lietuvoje, tačiau kaip rašoma puslapyje vilniausmuziejai.lt, poetą su Lietuva sieja biografiniai ir literatūriniai ryšiai.

Vilniuje 1883 m. tuokėsi ir 1899 – 1905 m. Markučiuose gyveno poeto jaunesnysis sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Jie čia ir palaidoti. Manoma, kad Vilniuje, Piatnickajos cerkvėje caras Petras I krikštijo poeto prosenelį.

Kaip pastebėjo P. Lavrinec, pačiam poetui buvo svarbus jo prosenelis Abraomas Hanibalas ir tas faktas, kad jis buvo caro Petro krikštytas Vilniuje, nors istorikai ir abejoja, ar tai buvo iš tikrųjų.

„Mano universiteto mokytojas amžinąjį atilsį Rimantas Sideravičius savo knygoje „Aleksandras Puškinas ir Lietuva“ surinko visus „lietuviškus“ motyvus Puškino kūryboje. Pavyzdžiui, minima tragedijoje „Borisas Godunovas“ smuklė prie Lietuvos sienos (kuri buvo kažkur prie Viazmos, tarp Smolensko ir Maskvos), ar Lietuvos dainius Adomas Mickevičius, lietuvio vaizdai Puškino išverstoje Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ pradžioje ir baladės „Budrys ir jo sūnūs“ vertime. Žinomas Lietuvos puškinistas detaliai išnagrinėjo lietuvių poetų vertimus, siekimus, įtakos eilėdaroje atvejus. Puškinas siejasi su Lietuva labai įvairiais būdais“, – sakė P. Lavrinec.

Jis kvietė pagalvoti, kodėl iš dešimties skulptūrų Operos ir baleto teatro fasade dvi vaizduoja Puškino personažus, būtent Eugenijų Oneginą ir Borisą Godunovą.

„Paprasti mažai žinoma apie poeto sūnaus karininko Aleksandro Puškino tarnybą Vilniuje, daugiau dėmesio skiriama poeto sūnaus Grigorijaus Puškino gyvenimui Vilniuje nuo 1899 m. iki mirties 1905 m. Būtent jo dėka Markučiuose atsirado daiktai iš Puškino sodybos Michailovskoje. Grigorijaus našlė Varvara Puškina stengėsi išsaugoti „Puškino kampelį“, „Puškino lizdą“ Vilniuje. Deja, per sovietų Vilniaus okupaciją 1939 metais daugelis relikvijų dingo be pėdsakų“, – pasakojo P. Lavrinec.

Vilniuje, anot D. Pocevičiaus, yra įamžinta daug asmenų, kurie neturi jokio sąryšio su šiuo miestu, arba jis daug mažesnis nei A. Puškino.

„Sąsajos yra – ateina per giminystės ryšius, minimas poeto prosenelio krikštijimas Vilniuje. O, tarkim, Vincas Kudirka, Kristijonas Donelaitis – apskritai neturi jokių sąsajų su Vilniumi, nei jie čia yra buvę, netgi jie nerašė apie Vilnių – nė viename savo darbe neužsiminė. Visokie frankai zapos, naujos memorialinės turistinės vietos neturi jokių istorinių pamatų – nepaisant to, jos yra dirbtinai „prigydomos“. Jeigu savivaldybės liberalams pasakytum, kad Kudirka neturi stovėti čia, Vilniuje, tai pasišiauš, – bet jis iš tikro ne toje vietoje, jeigu žiūrėtume į Vilnių kaip istorinio paveldo saugojimo vietą. Čia jis svetimkūnis, bet, nepaisant to, jis yra natūraliai įauginamas – vilniečiai prie to pripranta, nekreipdami dėmesio į jokias istorines praeitis“, – sakė D. Pocevičius.

Pasak rašytojo, vietinės erdvės, vietos dvasios (genius loci) iškraipymas, pristatant svetimkūnių, lietuvinant Vilnių iš visų pastangų, ir iš visų jėgų – iškreipia istorinę tiesą.

„Bet dabartiniams Vilniaus gyventojams, kurie yra atsikėlę į Vilnių po II-ojo pasaulinio karo – tai patinka, jie patys yra čia svetimoki, todėl tie svetimkūniai atkelti kartu su jais rado darną tarpusavyje. Todėl Vilnius yra praradęs istorines sąsajas, jos buvo nutrauktos po II-ojo pasaulinio karo, ištrėmus beveik šimtą tūkstančių lenkų tautybės vilniečių į rytprūsius, atlikus miesto apgyvendinimą lietuviais ir kitų tautybių gyventojais. Vilnius pasidarė mišrus, visai kitoks nei buvo prieš tai“, – pažymėjo D. Pocevičius.

Ieško sprendimo, nes jaučiasi nesaugūs

Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys dėl Literatūrinio Aleksandro Puškino muziejaus noro keisti pavadinimą neįžvelgė problemos.

„Istorikai galėtų priminti ir senesnę, ant piliakalnio buvusios pilaitės istoriją, kurią vėliau įsigyja A. Puškino giminė. Tai vieta, susijusi su poetu, dėl to ten ir paminkliukas perkeltas. Toks žingsnis nieko blogo, [muziejininkai] turbūt jaučiasi nesaugūs, ten dirbantys žmonės ieško išeičių. Ministras Simonas Kairys skelbia karantiną rusų kultūrai – tai jie, jausdamiesi neužtikrinti dėl ateities, ieško, kaip išsilaikyti. Tas elgesys psichologiškai suprantamas. Toks sprendimas, tokios paieškos iš nesaugumo jausmo. Ministras skelbia, kad rusų kultūra turi būti suspenduota karantino sąlygomis, natūralu, kad su rusų kultūra susijusios institucijos nesijaučia saugios, ieško sprendimo“, – sakė D. Kuolys, dar kartą pažymėdamas, kad tai nėra blogiausias sprendimas – Markučių dvaras – atitiktų autentiką, senesnę istoriją.

P. Lavrinec tikino suprantąs muziejaus darbuotojų intencijas. „LTSR valdžios nusprendė įkurti nacionalizuotame Markučių dvare muziejų dar 1940 metais, bet nespėjo. Muziejus pavadinimu „Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus“ atsirado 1946 – 1948 metais. Devintajame dešimtmetyje buvo suformuota ekspozicija, pasakojanti apie Puškino gyvenimą ir kūrybą, apie jo poveikį Lietuvos kultūrai, apie vertimus į lietuvių kalbą, spektaklius Lietuvos teatruose. Tai turėjo pateisinti poeto vardą pavadinime. Kartu skirta vieta baltarusių poetams Jankai Kupalai ir Jakubui Kolasui, tam lyg tiko pavadinimas „literatūrinis muziejus“. Bet man atrodo, kad iš tikrųjų įdomiausi kambariai, baldai, daiktai ypač aiškiai ir įtikinamai pasakojo lankytojams 19 a. pabaigos dvarininkų buitį ir paskutinių dvaro savininkų likimą“, – pastebėjo pašnekovas.
Празднование 220-летия Александра Пушкина в Литературном музее им.А.Пушкина

Jo manymu, būtų teisinga atskleisti tikrąją Markučių sodybos vertę kaip ne sovietinio laikotarpio įstaigoje, bet kaip vieno iš Lietuvos dvaro kultūros paveldo objekto su ilga istorija.

„Nors Markučių dvaras liaudiškai vadinamas „Puškinovka“, bet jo istorija prasidėjo ne nuo Varvaros Melnikovos-Puškinos ir Grigorijaus Puškino, be to, ir pati Varvara kitaip nei Markučių dvaru jį nevadino“, – sakė P. Lavrinec.

Markučių parkas vilniečių vadinamas „Puškinovke“ jau nuo seno, vis dėlto, D. Pocevičiaus manymu, jeigu būtų pervadintas – ilgainiui iš atminties išsitrintų.

„Žmonės yra tokie, jie pripranta prie visko, tokia jau jų natūra... Pervadinus kokį dešimtmetį kitą neprigyja, o paskui ateina nauja karta, kuri „prisigydo“ tą naują pavadinimą. Iš esmės, „Puškinovkė“ logiškai ten tinka, nes ten nėra Markučiai, o Markučių pakraštys, atskirtas nuo Markučių ir gatvėmis. „Puškinovkė“ kaip atskiras Vilniaus vietovardis – labai tiko. Markučiai yra Markučiai – tiek geografine, tiek kultūrine, tiek bet kokia kitokia prasme“, – sutapatinimui nepritarė D. Pocevičius.

Reikalingas kritiškas santykis

Vis dėlto, už muziejaus pervadinimą, D. Kuolio pastebėjimu, šiandien daug įdomesnis atrodo premjerės Ingridos Šimonytės pasakymas, kad rusų kalbą turėtų pakeisti lenkų kalba mokyklose, kad visuomenė apsinuodijusi rusų kultūra.

„Kategoriškas teigimas, kaip kažkada prof. Vytautas Landsbergis yra sakęs Nepriklausomybės pradžioje, – kad „Lietuva gyvena kultūros griuvėsiuose.“ <...> Ką reiškia „apsinuodijusi visuomenė“? Jaunimas irgi apsinuodijęs, kuris rusiškai nebesupranta ir nemoka? Labai kategoriškas teiginys. Ar pati premjerė apsinuodijus, ar ne? Jeigu pakeisime visur rusų kalbą lenkų kalba – irgi ne sprendimas, sovietinis [požiūris]. Iš esmės, reikia kalbėti apie įvairovę, galimybę rinktis, kitų užsienio kalbų stiprinimą, o ne vienos kalbos pakeitimą kita“, – sakė D. Kuolys.
Darius Kuolys

Analizuojant, ar A. Puškinas buvo laisvės šalininkas, ar Rusijos imperiją šlovinantis poetas, D. Kuolys pažymėjo, reikėtų atskirai nagrinėti ir aptarinėti, kaip ir Fiodorą Dostojevskį, Michailą Lermontovą, nes jų kūryboje yra visko: „Lietuvos rusų bendruomenė tyli, Estijos – aktyvesnė – ji reflektuoja, svarsto, patys kelia rusų kultūros, rusų sąžinės reikalus, o mūsiškiai bijo svarstyti, galbūt išaiškės dalykai, kurie nelabai simpatiški? Būtų įdomu su rusų bendruomene kalbėtis – kaip jie mato, kaip jie žiūri.“

Pasak D. Kuolio, reikalingas kritiškas santykis su A. Puškino kai kuriais tekstais, su šio poeto laikysena.

„Ginčas su Adomu Mickevičiumi, A. Puškino atsakymas Vakarams, kad lietuvių ir lenkų sukilimas yra Rusijos vidaus reikalas. A. Mickevičius ir A. Puškinas – kolegos, draugystė turbūt nebuvo gili, bet bendri salonai, Peterburgo gyvenimas... Vienas tremtinys (nepamirškime kad A. Mickevičius buvo tremtyje), kylanti žvaigždė, o kitas – vis dėlto, didžiausias to meto Rusijos poetas. Vienas kitą pažinojo – A. Puškinas žvelgė į A. Mickevičių, senuosius lietuvius ir lenkus kaip Rusijos imperijos lojalus pilietis. Reikalingas sveikas, kritiškas santykis. Matyti A. Puškiną kaip didelį poetą, ir matyti kaip imperijos žmogų. Lygiai toks pat santykis su F. Dostojevskiu, M. Lermontovu – matysime ir maištingų, ir gilių, ir pažintinų dalykų. Dėl to atsiribojimas, man atrodo, labai silpno žmogaus pozicija, arba silpnos kultūros pozicija. Brandi kultūra sakytų, kad kaip tik reikia pažinti – kuo giliau, kuo išsamiau. O ne atsiriboti“, – kalbėjo D. Kuolys.

Intelektualo manymu, ši baimė kyla iš menkavertiškumo: „Kokio Aleksandro Skriabino baimė, ar dar ko nors – iš menkavertiškumo. Staiga A. Skriabinas mus gali kažkuo užkrėsti, nesame pajėgūs savarankiškai mąstyti, savarankiškai apsispręsti... mūsų tapatybė tokia nestipri, kad ją gali sugriauti ir pažeisti kažkas iš šalies – vienas kitas spektaklis, pamatytas kino filmas – baisus nepasitikėjimas savimi po trisdešimties Nepriklausomybės metų... Šitokią matau liniją, kad mes patys jaučiamės labai pažeidžiami, bent jau mūsų politikai žiūri į visuomenę kaip apsinuodijusią. Vargu, ar ta pati visuomenė jaučiasi apsinuodijusi – man atrodo, kad ji gerokai brandesnė, negu politikai ją mato. Politikai dažnai mėgina žiūrėti į visuomenę kaip į infantilią minią. Bet mūsų visuomenė, kaip rodo daugybė dalykų – yra brandi, vakarietiška. Mūsų politikų elgesyje tos pokomunistinės rusų kultūros – nepasitikėjimo savo visuomene, noro visuomenę tvarkyti, prižiūrėti, varžyti yra daug daugiau, negu pačioje visuomenėje.“

Doc. dr. P. Lavrinec pažymėjo, kad po 1917 metų perversmo bolševikai kurį laiką praktikavo savo „atšaukimo kultūrą“. Tuomet esą rusų išeivijai ir rusų mažumoms Baltijos šalyse, norintiems išlaikyti savo tapatybę ir neprarasti savo kultūros tradicijas, Puškinas tapo tikros rusų kultūros tradicijų simbolis.

„Sukurtoms privačiomis lėšomis rusų gimnazijoms tiek tarpukario Kaune, tiek Vilniuje buvo suteiktas Puškino vardas. Emigrantai ir vietiniai rusai pradėjo Puškino gimimo diena švęsti Rusų kultūros dieną. Tai buvo vos ne vienintelė bendra šventė įvairių religinių ir politinių nuostatų žmonėms, atskirtiems nuo tėvynės. Stalino laikais Sovietų Sąjungoje valdžia grįžo prie oficialaus Puškino kulto. Po visą buvusios imperijos ir Sovietų Sąjungos teritorijos atsirado greta Lenino paminklų, gatvių, aikščių Puškino paminklai, gatvės, aikštės. Puškinas tapo beveik toks pats Rusijos imperializmo simbolis, kaip, pavyzdžiui, Georgijaus juostelė ar kunigaikštis Aleksandras Neviškis“, – tęsė P. Lavrinec.

Anot P. Lavrinec, galima nustebti sužinojus, kad pilno masto agresijos metu tęsiasi antivakarietiškos politikos įsikūnijimo monumentali propaganda: 2022 m. rugsėjį Aleksandro Neviškio paminklai atidengti Rusijos užsienio ministerijos pastate ir nuo žemės paviršiaus nušluotame Mariupolyje.

„Ar kalti Puškino kūryba, ar 13 amžiaus veikėjas dėl to, kad tapo Putino agresyvios imperinės politikos įrankiu? Manyčiau, kad ne. Bet sukompromituoti maždaug taip, kaip naciai sukompromitavo svastiką. Šia prasme Putinas pasisavino Puškiną. Ateityje reikės daug pastangų, kad atskirti vieną nuo kito. Lygiai taip pat šiandienos Rusijoje Putino karo palaikymo jūroje sunku išgirsti vienišus protesto prieš agresiją Rusijoje balsus ar pamatyti užuojautos ukrainiečiams akcijas. Tačiau šie balsai ir šios akcijos yra“, – sakė P. Lavrinec

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)