Ekstravagantiškos karališkųjų rūmų kasdienybės, Vakarų fronto apkasų tikrovės bei nacių savivalės fone autorė meistriškai atskleidžia, kuo gyveno moterys, apie kurias istorija nutyli. Jos drąsiai ir ryžtingai keitė likimus, globojo, gynė artimuosius, kiekviena savaip troško laisvės ir kovėsi savo frontuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Šavanjako Lafajeto pilis suvienija tris moteris, pranokusias savo epochas ir tapusias kovos už laisvę šauklėmis. Adriana de Noel Lafajet – patikimiausia Žilbero Lafajeto, JAV nepriklausomybės karo ir Prancūzijos revoliucijos didvyrio, sąjungininkė, patarėja ir strategė. Tik jos sumanumas apsaugo jųdviejų santuoką nuo klastingų Marijos Antuanetės dvaro intrigų ir paverčia porą viena įtakingiausių Prancūzijoje. Amerikietei aktorei ir skulptorei, milijonieriaus žmonai Beatrisei Čanler sunku pasakyti „ne“. Išvydusi Pirmojo pasaulinio karo keliamą siaubą ji imasi padėti nukentėjusiems, tačiau sumaištyje netikėtai sutinka ir savo gyvenimo meilę. Marta Simon – Šavanjako Lafajeto našlaičių namų auklėtinė ir talentinga menininkė. Ji stebi nacių okupuotos Prancūzijos vargus, o kai krašto gyventojams kyla mirtinas pavojus, ryžtasi veikti.

Plačiau apie istorinį romaną „Lafajeto pilies moterys“ autorė S. Dray pasakoja specialiame interviu.

– Lafajeto pilis Prancūzijoje ir trys moterys, kurių likimai susipynę su šia pilimi. Daugumos pilių istorija vyriška, jas gynė vyrai, o Lafajeto pilis – ypatinga, nes ją gynė moterys. Kaip ši vieta pateko į jūsų akiratį ir tapo romano centrine ašimi?

– Iš pradžių ketinau rašyti apie markizės Adrianos Lafajet, žymaus prancūzų didvyrio, vieno kertinių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dalyvių žmonos, gyvenimą. Tačiau taip pat ieškojau istorijų iš modernesnių laikų, nes norėjau parodyti, kad šių aristokratų iškeltos demokratinės idėjos ir vertybės nepriklausė tik tam privilegijuotam pudruotų perukų sluoksniui. Tai, ką atradau, mane pribloškė: praėjusiame amžiuje Lafajeto pilis buvo priglaudusi daugiau nei dvidešimt penkis tūkstančius vaikų. Tai man tapo priminimu, kad viskas, kuo mėgaujamės moderniame pasaulyje, buvo sukurta prieš mus gyvenusių žmonių, jų pasiaukojimo ir gerų darbų dėka. Privalėjau papasakoti Lafajeto pilies istoriją. Tai nėra romanas apie kurią nors vieną pilyje dirbusią moterį, pasakoju apie jas visas ir tai, ką jos visos paliko mums.

– Visos trys moterys – realios istorinės asmenybės, savo laiko šauklės kovoti už laisvę. Kuo jos sužavėjo ir kodėl nusprendėte jas visas įtraukti į savo pasakojimą?

– Kaip minėjau, pirmiausia atradau Adrianą Lafajet. Mane sudomino jos biografija: ji – prancūzė, prisidėjusi prie JAV kūrimo. Neginčytinai ji drąsiausia moteris, apie kurią esu rašiusi. Bet kai sužinojau, kad Lafajeto pilis buvo tapusi prieglobsčiu žydų vaikams Holokausto metais, ėmiau aiškintis, kas dar vyko toje pilyje. Išlikę vienos iš išgelbėtų mergaičių Žizelės Feldman memuarai „Išgelbėta Lafajeto dvasios“. Ji su broliais slėpėsi pilyje nuo 1942 metų ir dienoraštyje aprašė penkiolikos žydų vaikų išgelbėjimą. Gali būti, kad tokių pilyje paslėptų vaikų buvo ir daugiau, tačiau neturiu dokumentų, kad tai įrodyčiau.

Sužinojau, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Lafajeto pilį įsigijo ir restauravo kita drąsi moteris – amerikietė Beatrisė Čanler. Beatrisė buvo nepaprasta asmenybė, visuomenės veikėja, šmaikšti, dramatiško likimo geradarė, kuriai turbūt daugelis rašytojų negalėtų atsispirti. Ir trečioji veikėja – Antrojo pasaulinio karo metais pilyje mokytoja dirbusi ir prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo prisidėjusi Marta Simon. Ji iš tiesų egzistavo, tačiau istorija neišsaugojo jos vardo, tad turėjau šį personažą sukurti iš fragmentiškų faktų. Man Martos Simon istorija buvo labai svarbi, nes romanas pasakoja apie tą nenutrūkstamą, karta iš kartos nusidriekusią pasiaukojimo dėl kitų ir geresnio pasaulio grandinę.

– Knygoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Marta vis kartoja, kad vyrai bent gali paimti ginklą ir keliauti į frontą, o štai, ką karo akivaizdoje gali moteris. Kita vertus, jūs parodote labai stiprias moteris, jų darbus ir indėlį sudėtingiausiais istorijos momentais. Indėlį, kuris dažnai menkai žinomas, menkai papasakotas didžiojoje istorijoje. Galima sakyti, kad „Lafajeto pilies moterys“ papildo ir mūsų istorinį žinojimą?

– Tikiuosi, kad taip. Juk moterys sudaro pusę mūsų populiacijos ir kare visuomet pasitarnaudavo įvairiais būdais. Jų indėlis neturėtų būti pamirštas, nes už karo lauko ribų jos nuveikė daug svarbių ir sudėtingų darbų. Karo metu stiprybė labai svarbi ne tik mūšio lauke.

– Kaip apibrėžtumėte fikcijos ir istorinės tiesos santykį romane „Lafajeto pilies moterys“? Ar daug leidote sau improvizuoti?

– Visuose istoriniuose romanuose turi likti vietos improvizacijai, juk neturime visų tų žmonių pokalbių ar minčių išrašų. Istorija kupina tuščių vietų, kurias rašant romaną gali užpildyti rašytojo vaizduotė. Kiekvieno autoriaus reikalas, kaip jis elgiasi su istoriniais faktais, kiek į juos įlieja išmonės, bet aš nesu linkusi daug ką keisti. Kai tenka ką nors pakeisti ar pridėti, visada tai paaiškinu knygos pabaigoje ir tikiuosi, kad skaitytojas ir pats daugiau pasidomės istorija.

– Romane „Lafajeto pilies moterys“ išties daug istorinių faktų, tad tikriausiai atlikote daug tyrimų, ilgai rinkote medžiagą? Kiek žinau, teko bendrauti ir su vienos veikėjos artimaisiais?

– Pirmiausia skaičiau istorinių asmenybių biografijas, tarp kurių „Adriana: markizės Lafajet gyvenimas“. Perskaičiau Lafajeto ir jo žmonos laiškus. Susisiekiau su Beatrisės anūku, kuris dosniai pasidalijo jos asmeniniais laiškais. Taip pat peržiūrėjau įvairiausių užrašų pilną Beatrisės archyvą. Skaičiau Holokaustą išgyvenusių žmonių memuarus. Pavyko gauti retą knygą iš JAV Holokausto memorialinio muziejaus, kur spausdinami Šavanjako pilies rezistentų liudijimai. Transkribavau bei lėtai verčiau knygas iš prancūzų kalbos. Šis romanas pareikalavo kur kas daugiau tyrimų nei kitos mano knygos, bet buvo verta.

– Visos romano moterys atlieka svarbius darbus, pasišvenčia dėl kitų, bet kartu atveriate ir asmeninį jų gyvenimą, nevaizduojate jų tik kaip šventųjų. Nėra lengva istorinę asmenybę paversti gyva. Kaip pavyko jas sukurti tokias įvairiapuses – kovojančias už kitus, už laisvę, bet kartu mylinčias, bijančias ir klystančias moteris?

– Lengviausia gyvybę buvo įkvėpti Beatrisei Čanler ir Adrianai Lafajet, nes išliko jų laiškai. Šaltakraujė Beatrisė tikrąjį savo susierzinimą parodydavo laiškuose. Tačiau jos įsiūtis atsiskleisdavo tik tada, kai rašydavo apie dingusias savo skrybėles. Tad tai tapo charakteringa mano veikėjos dalimi. Didžiausia staigmena man tapo Beatrisės meilės laiškai, kuriuos ji rašė užkoduodama tikrąsias reikšmes. Išnarpliojusi tas užuomenas supratau, kad mano veikėja buvo užmezgusi intriguojantį romaną su prancūzų karininku. Beatrisės gyvenimas buvo kupinas staigmenų. Supratau, kad ji visą laiką slėpė savo identitetą. Nenoriu atskleisti siužeto, tačiau galiu pasakyti, kad ji buvo ypatinga, išskirtinė asmenybė.

Man taip pat buvo įdomu sužinoti, kad Adriana, biografijose apibūdinama kaip tobula moteris, praktiškai šventoji, laiškuose spinduliuodavo tokį didžiulį užsidegimą ir aistrą. Šias savybes irgi pasitelkiau kurdama personažę. Marta Simon – mano vaizduotės kūrinys, nes, kaip minėjau, ji – keleto realių pilyje gyvenusių moterų, kurių vardai neišliko istorijoje, mišinys. Tačiau kartais jos sarkastiškas balsas buvo toks gyvas mano galvoje, tarsi ji būtų šalia.

– Jūsų romane ir daug svarbių istorinių asmenybių, pavyzdžiui, Teodoras Ruzveltas, Bendžaminas Franklinas, Marija Antuanetė. Ar buvo sunku apie juos rašyti?

– O, istorinių asmenų epizodiniai pasirodymai visada smagūs! Man, kaip amerikietei rašytojai, Teodoras Ruzveltas ir Bendžaminas Franklinas buvo šiek tiek lengvesnė užduotis nei Prancūzijos karalienė. Jie buvo respublikos šalininkai, tuo tarpu Marija Antuanetė – atvira monarchistė, kuriai sistema atnešė didžiulę materialinę naudą. Nenorėjau parodyti ją kaip nors neteisingai, taip pat nemanau, kad ji nusipelnė netekti galvos, bet negalėjau apsimesti, kad ji kilni ir garbinga vadovė. Prisipažinsiu, kad buvo sunku išlaikyti ribą tarp kritikos ir pateisinimo.

– Romanas prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai daugelis dar negali patikėti, kad kils be galo žiaurus, tiek gyvybių nusinešiantis karas. Šiandien, kai negalime pakelti siaubo, kuris vyksta Ukrainoje, jūsų knygos idėjos atrodo kaip niekad gyvos ir aktualios. Deja, tai nėra tik istorija?

– Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir vykdant nesuvokiamą agresiją, nuolat galvoju apie „Lafajeto pilies moteris“. Visą gyvenimą žmonės aplink mane elgėsi taip, lyg istorijos žiaurumai niekada nepasikartos. Mums visiems atrodė, kad kova prieš blogį laimėta, Vakaruose pasaulio tvarka nusistovėjo ir mūsų demokratija saugi. Tačiau rašydama knygą, kurioje kiekviena moterų karta ateities moterims tarsi deglą perduodavo kovą už žmogaus teises, labai aiškiai suvokiau, kad tas tikėjimas, deja, klaidingas. Kova už demokratiją niekada nebus baigtinė, turime ją nuolat saugoti, ginti ir puoselėti.

– Jūsų veikėjų gyvenimus lemtingai pakeičia karas, daug pasakojate apie jų gyvenimą po karo – kaip jie bando sugrįžti į kasdienybę, kurti kažkokį normalumą. Turbūt ruošdamasi rašyti knygą rinkote informaciją apie tokias traumas. Ką rodo jūsų veikėjų prototipų istorijos, ar įmanoma sugrįžti į kasdienybę?

– Tiek daug Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių visame pasaulyje, įskaitant Holokausto aukas, toliau kūrė prasmingus, stabilius ir gražius gyvenimus. Tai įrodymas, kad įmanoma. Rašydama prisiminiau ir savo senelius, kurie abu dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Vienas mano senelių tarnavo JAV kariniame jūrų laivyne, kitas – Patono armijoje. Kai augau, nė vienas jų nekalbėjo apie karo metus, nebent kai užpildavau juos klausimais. Dabar galvoju, kad jie abu tikriausiai norėjo pamiršti tas siaubingas patirtis. Reikia pridurti, kad tai padaryti kur kas lengviau, kai tavo šalis nėra nusėta patrankų sviedinių nuolaužomis, sudegusiais tankais ir pastatų griuvėsiais.

– Kalbant apie šiandieną, apie Rusijos agresiją Ukrainoje, nemažai žmonių ėmė abejoti kultūros, knygų galia, kad jos nemoko mūsų empatiškumo, nepadeda suprasti kitų, kurti geresnį pasaulį. Kita vertus, tokios knygos kaip „Lafajeto pilies moterys“ atveria istoriją. Ką karo akivaizdoje gali literatūra? Ar, kaip sakoma, kai ginklai žvanga, mūzos tyli?

– Man nepaprastai pasisekė, nes nepatyriau karo gimtojoje žemėje. JAV apsaugota dviejų vandenynų, turime draugiškus kaimynus ir labai stiprią kariuomenę. Beveik viską, ką žinau apie karą, perskaičiau knygose. Skaičiau knygas, išleistas karo įkarštyje, knygas, kurios pasakoja apie traumines patirtis. Pati esu parašiusi nemažai knygų, kurių veiksmas vyksta karo metu.

Visada sakau, kad biografinių ar istorinių romanų rašymas – tai empatijos išbandymas. Tiek rašant, tiek skaitant, turi atsidurti kito realaus žmogaus kailyje ribinėse situacijose ir bandyti suprasti jo sprendimus. Tai priverčia pasitelkti visus emocinius raumenis. Empatija – esminis įgūdis, galintis padaryti tave geresniu žmogumi. Jei tik leisi. Jei tai, ką esu parašiusi, kam nors suteikė ar suteiks daugiau empatijos, daugiau drąsos ar paskatins kovoti už geresnį pasaulį, tai – didžiausias įvertinimas, kokį galėčiau gauti.

– Lafajeto pilis šiandien – kas joje vyksta dabar? Ar perskaičiusieji jūsų knygą galėtų ten nukeliauti? Jūs pati lankėtės, tad kokį įspūdį išsivežėte?

– Šavanjako Lafajeto pilyje šiandien veikia muziejus, kurį raginu aplankyti. Tai magiška vieta nuošaliuose kalnuose, kur kas paprastesnė nei daugelis įsivaizduoja. Tiesa, iš išorės pilis atrodo daug mažesnė ir kuklesnė nei atsiveria viduje. Lankiausi ten prieš penkerius metus ir sutikau nuostabias damas, kurios šiuo metu rūpinasi pilimi, priima turistus ir saugo bei skleidžia pilies istoriją. Tikiuosi, daugiau žmonių atras šią laisvės šventovę.

– Kokiomis kalbomis jau prabilo „Lafajeto pilies moterys“? Turbūt sulaukiate įvairių, netikėtų skaitytojų vertinimų?

– Nesu tikra į kiek kalbų dabar jau išverstas romanas ir bijau pasakyti skaičių, kad netyčia ko nors nepraleisčiau. Iš pradžių buvau susierzinusi, kad romano dar nėra prancūziškai. Quelle surprise! Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo itin imlios ir pirmos ėmėsi versti knygą. Labai džiaugiuos ir manau, kad šios šalys itin supranta, kokia šiandien aktuali ši iš pirmo žvilgsnio dulkėmis padengta istorija.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt