aA
Kiekvienais metais sulaukiame vis daugiau lietuviškų filmų ir nors dauguma nacionalinių kino produktų būna komedijos, atgimimą išgyvena ir kitas žanras – istorinis kinas. Pastaraisiais metais pasirodo bent po kelias juostas, kurios vaizduoja vieną ar kitą mūsų šalies istorinį laikotarpį. „DELFI“ kalbinti ekspertai teigia, kad patosas būdingas ne tik lietuvių kūrėjams ir svarbu, ką istoriniai filmai sako apie šiandien rūpimus klausimus.
© Organizatorių nuotr.

Anksčiau turėjusį atsirasti bumą paskatino šimtmetis

Šiais metais kino ekranuose pasirodė istorinė Audriaus Juzėno drama „Pelėdų kalnas“, trumpametražis Andriaus Bartkaus istorinis epas „Leitis“, artimiausiu metu į kino sales pakvies pagal Rūtos Šepetys bestselerį sukurta juosta „Tarp pilkų debesų“. Artėjančiais metais taip pat sulauksime bent kelių istorinių kino projektų.

„Manau, kad šimtmetis yra viena iš progų ar priežasčių, sujudinusių kai kuriuos kūrėjus kurti patriotinėmis temomis“, – teigė kino portalo „KINFO“ vadovė Lina Sakalauskaitė.

Pašnekovė mano, jog temų, kuriomis būtų galima kurti istorinius filmus – daugybė. O kai kurie įvykiai ar asmenybės, prie kurių jau prisilietė kino kūrėjai, galėtų būti kokybiškiau pavaizduoti ateityje.

„Tikrai dar yra galimybė sukurti kitą filmą apie Sausio 13-ąją. Manau, kad galima būti sukurti kitokį, stipresnį filmą ir apie M.K. Čiurlionį“, – kalbėjo L. Sakalauskaitė.

Kino kritikas Marijus Kulvietis yra bendravęs su „Laiškai Sofijai“, filmo apie M.K. Čiurlionį, ir „Mes dainuosim“, juostos, pasakojančios apie Sausio 13-osios įvykius, režisieriumi Robertu Mullanu ir jo komanda.

„Jie atrado KGB muziejų (red. pastab. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus), rūsius, kur buvo kankinami žmonės, rado daug medžiagos. Ateina ir sako, kad čia gi yra medžiaga. Gerai, na ir kas? O koks toliau pasiūlymas? Gerai yra medžiaga, bet dabar pulti ir daryti karštomis, tiesiog, rodyti kas buvo? Tai čia dokumentika tada. Jeigu kažkas nežino, tai yra muziejus, kuriame galima parodyti tiems kurie nesusipažinę, kurie gimė ne Sovietų Sąjungoje. Bet tam yra dokumentika, edukaciniai filmai, o istorinis vaidybinis yra fikcija“, – kalbėjo pašnekovas.

M. Kulviečio teigimu, „karštomis“ padarytus istorinius filmus, kuriuose gana aiškus emocinis fonas, lietuviai turėjo kurti gerokai anksčiau. Jei tai būtų įvykę prieš tai, dabar kino kūrėjai galėtų neutraliau ir iš kitų kampų pažvelgti į mūsų šaliai skaudžius istorinius įvykius.

„Kai dabar daro tuos filmus, jaučiasi, kad dar tas karštumas yra. Man įdomiausi istoriniai filmai yra tada, kai žmonės subręsta jiems. Tai reiškia, kai praeina kažkiek laiko nuo istorinių įvykių ir mes į tuos įvykius jau pradedame žiūrėti šaltai, be kažkokio keršto jausmo, be kažkokio vidinio pykčio, pagiežos ar noro suvesti sąskaitas su komunizmu ar santvarka, kuri mus nervino. Tam reikia pribręsti“, – sakė kino kritikas.

Dauguma lietuvių istorinių filmų pasakoja apie dvidešimtojo amžiaus įvykius. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas daktaras Aurimas Švedas teigė, jog tai, kad filmai, pasakojantys apie praėjusį amžių, reikalauja daug mažiau finansinių resursų nei, pavyzdžiui, juostos apie viduramžius, nėra vienintelė priežastis, kodėl mūsų kino kūrėjų akys krypsta būtent į šį laikmetį.

„Dvidešimtasis amžius yra itin svarbus Lietuvos visuomenės kultūrinei atminčiai, būtent šio amžiaus įvykiai ir procesai esmingai darė įtaką mūsų tapatybei, todėl visai dėsninga, jog kino kūrėjai domisi būtent dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istorija“, – tvirtino istorikas. A.Švedo manymu, institucijos, skiriančios paramą filmų finansavimui, suvokia dvidešimtojo amžiaus antros pusės įvykių svarbą Lietuvos visuomenės kultūrinei atminčiai bei tapatybei, dėl to šie filmai yra remiami iš valstybės biudžeto.

Lietuviški filmai – labiau mitingas nei menas

„Dabar tie filmai, kurie statomi, aš jų nepavadinčiau istorinėmis dramomis. Tai propagandiniai filmai“, – kategorišką nuomonę pateikė kino kritikas M. Kulvietis.

Jo teigimu, mes gyvename informacinio karo metu, o tai atsispindi ir šiuolaikinėje lietuvių kinematografijoje. Gimstant idėjinei konfrontacijai, filmai tampa noru parodyti savo tiesą. Pasak M. Kulviečio, lygiai toks pats filmas yra ir daugelio žiūrovų pamėgta juosta „Emilija iš Laisvės alėjos“.
„Mums iš ekrano sakoma, kad reikia kovoti, Lietuva bus laisva. Tai kaip mitingas. Kodėl man tai primena propagandinius dalykus ir aš esu tam jautrus? Todėl, kad aš priklausau tai kartai, kuri dar gyveno sovietmečiu. Aš tų sovietinių propagandinių filmų mačiau labai daug“, – kalbėjo pašnekovas.

M. Kulvietis teigė, jog režisieriams ir scenaristams reikia ne tik savo filmais pareikšti, jog reikia mylėti Lietuvą, bet ir atsakyti į klausimą: kodėl?

Sovietinė propaganda niekam nelipo, nes niekas nepaaiškino, kodėl reikia mylėti savo tėvynę. Sako: mylėk savo tėvynę. O kodėl? Istorinis filmas turi būti aktualus dabartinei kartai. Kyla klausimas kiekvienam žmogui, be lozungų, o kodėl turiu mylėti Lietuvą? Kai daugelis emigruoja, atlyginimai maži, daugelis parsiduoda už pinigus, ima kyšius, jiems nusispjaut į tėvynę. Ir kuo toliau, tuo labiau tie istoriniai filmai neveiks. Tie, kurie rodys tik, pavyzdžiui, Emiliją, kuri išeina, aukoja ir kovoja dėl Lietuvos. Mes į tai žiūrėsime kaip į devizinį filmą, jei nebus aktualios žmogiškos dramos“, – mano M. Kulvietis.

Pasak istoriko A. Švedo, meniniai kino filmai yra bene pati paveikiausia kalbėjimo apie praeitį forma dvidešimt pirmajame amžiuje.

„Todėl nenuostabu, kad šią labai svarbią mediją stengiamasi išnaudoti Lietuvos visuomenės edukacijos, jos istorinės kultūros formavimo, pilietinio patriotizmo ugdymo ir kitokiems tikslams“, – tvirtino Vilniaus universiteto docentas.

Vertindamas istorinius kino filmus A. Švedas stengiasi sau atsakyti į vieną klausimą – ar konkretus meninis ar dokumentinis kino filmas padeda kokiu nors aspektu naujai pažvelgti į istorinę asmenybę, įvykį ar procesą, kvestionuoja vyraujančius istorinius pasakojimus.

„Šiais aspektais lietuviškas kinematografas yra ganėtinai neįdomus ir todėl mažai teprisideda prie sudėtingesnių mūsų visuomenės istorinės kultūros formų kūrimo“, – teigė A. Švedas.
Nuomonė, kad patriotinės nuotaikos filmai gali pritraukti daug žiūrovų į sales, yra tik mitas, teigė kino portalo „KINFO“ vadovė L. Sakalauskaitė. Tai patvirtina ir duomenys: „Emilijos iš Laisvės alėjos“ biudžetas siekė apie 600 tūkst. eurų, o pagal filmų pajamų statistiką pateikiantį interneto portalą „Box Office Mojo“ ši juosta iš bilietų uždirbo beveik tiek pat, kiek ir kainavo – apie 600 tūkst. eurų. „Pelėdų kalno“ biudžetas siekė virš 1 mln. eurų, o iš bilietų uždirbti nepavyko nė pusės šios sumos – kiek mažiau nei 500 tūkst. eurų. L. Sakalauskaitė mano, jog ir į bilietų pardavimus nereikėtų žiūrėti kaip į visiškai objektyvų rodiklį, rodantį, kad filmas patiko žiūrovams.

„Jeigu žmogus nusipirko bilietą į filmą, nereiškia, kad jis išėjo laimingas ar, kad jis išsėdėjo visą filmą. Mes dažnai mėgstame skaičiuoti, kiek buvo nupirkta bilietų ir sakyti, jog čia buvo žiūroviškiausias filmas. Bet juk nevisada mes nusiperkame čipsų pakelį, juos suvalgome ir sakome, kad čia buvo skanūs čipsai ar pabaigiame juos iki galo“, – kalbėjo pašnekovė.

Istoriniai filmai aktualiomis temomis

Kino kritiko M. Kulviečio teigimu, istoriniai filmai labiau turi nagrinėti ne tą laikotarpį, kurį rodo, o šiandien aktualius klausimus.

„Istorinis filmas daugiau sako apie tą laiką, kuriame jis sukrtas, apie tą kultūrą, negu apie tą laiką, kurį vaizduoja. Jei yra filmai apie Antrąjį pasaulinį karą arba apie pokarį, kurie pastatyti anksčiau, tai jie buvo sukurti pagal tas aktualijas, kuriose kūrė tie režisieriai tuo metu. Dabar, kai stato režisieriai, jie turi susieti tą istorinį filmą su tais laikais, kuriuose mes gyvename“, – kalbėjo M. Kulvietis.
Kaip pavyzdį jis pateikė praėjusiame amžiuje kūrusius italų kino meistrus Frederico Fellini ir Luchino Visconti. F. Fellini savo filme „Satyrikonas“ (ital. „Satyricon“) vaizdavo Senovės Romos laikus, o L. Visconti filmo „Dievo žlugimas“ (ital. „La caduta degli dei“) siužetas vyksta Trečiojo Reicho metais. Ir nors filmai rodė senesnę praeitį, jie nagrinėjo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje aktualius klausimus.

„Po 1960 metų prasidėjo pirmieji bandymai suprasti, kodėl Antrasis pasaulinis karas toks baisus buvo. Kodėl gimė fašizmas ir nacizmas, kodėl žmonės buvo tokie žiaurūs ir pradėjo žudyti vieni kitus“, – pasakojo M. Kulvietis. „Jei trumpai pasakyti tų filmų temą, tai – žmogaus degradacija. Ir tai buvo tų laikų filmai, apie tų laikų problemas. Jie galvojo, kodėl taip atsitiko, kodėl žmonės priėjo prie tokių baisumų, kodėl žmogus gali taip degraduoti. Jie ėmėsi tokių gilių analizių, bet tai buvo šiuolaikiniai filmai skirti savam laikui.“

Pasak kino kritiko, bandymų dabar aktualius klausimus atspindėti istoriniame filme yra buvę ir šiuolaikinėje lietuvių kinematografijoje. Pavyzdžiui, juostoje „Tadas Blinda. Pradžia“.
„Bet kokiame istoriniame nuotykių filme turi būti kažkokie mums pažįstami archetipai, kažkokios schemos, kurios veikia mus šiandien. Ten (red. pastab. „Tadas Blinda. Pradžia“) labai daug kalbama apie lietuvių, rusų, lenkų santykius. Tie santykiai labai šiuolaikiški. Lenkai turi savo kažkokių ambicijų ir pretenzijų, rusai turi savo. Galime sakyti, kad tai yra primityvokas, banalokas filmas, su savais trūkumais, bet šio filmo kūrėjai bandė, rodydami tuos senesnius laikus, parodyti tai kas aktualu šiandien: lietuvių, lenkų, rusų santykiai, kurie turi daug įvairių konfliktų, dramų, peripetijų, niuansų ir ilgą istoriją“, – teigė M. Kulvietis.

Ne tokia saga neiškraipo epochos

M. Kulviečiui lietuvių istoriniuose filmuose trūksta ir to laikmečio, kurį kino kūrėjai vaizduoja, autentiško atkūrimo.

„Režisierių reikia apkaltinti, kad jis nesužiūri savo antros komandos, kurie nesutvarko tų elementarių dalykų: šukuosenos, mados, papročiai, smulkmenos, jos taip nesutvarkytos, kad bado akis. Autentikos nepajauti, grubios klaidos“, – kalbėjo kino kritikas. Pašnekovo teigimu, įvairias klaidas lemia ir tai, kad Lietuvoje yra silpna kino pramonė.

Istorikas A. Švedas tvirtino, jog lietuvių kino kūrėjai kreipiasi į istorikus, prašo perskaityti scenarijus, kviečia ateiti į kino peržiūras ir atsižvelgia į mokslininkų pasiūlymus, kaip ir ką reikėtų pakeisti, tobulinti ar iš viso palikti už kadro.

„Kai man tenka bendrauti su kino kūrėjais, aš visuomet sakau tą patį dalyką – asmeniškai man nelabai svarbu, kokios sagos yra įsiūtos filmo herojaus švarke, jeigu filmas bendriausia prasme siūlo korektišką santykio su tam tikru praeities siužetu būdą, neiškraipo epochos vaizdo. Nors, žinoma, kai kurie mano kolegos istorikai laikosi griežtesnio požiūrio“, – kalbėjo Vilniaus universiteto docentas.

Pašnekovo manymu, istorinis meninis filmas nebūtinai turi būti visiškai tikslus istorinio laikotarpio aplinkos ar įvykių atkūrimas.

„Visi kas domisi, tarkime, kariniais, epiniais ar biografiniais kino filmais galėtų pateikti pavyzdžių, kuomet istorinė tema yra labai laisvai interpretuojama, tuo pat metu galima būtų prisiminti daug kino filmų, kuriuose rodomas atidumas kiekvienai istorinei detalei ir nuosekliai bandoma atsakyti į klausimą: „O kaip buvo iš tikrųjų?“ Tiek vienas, tiek kitas kino kūrėjų santykio su praeitimi būdas, istoriko požiūriu, turi teisę egzistuoti, nes skirtinguose filmuose sprendžiamos ne tokios pačios užduotys“, – teigė A. Švedas.

Idealizuojame ne tik mes

„Kartais atrodo, kad tik lietuviai kuria taip apie savo šalį. Iš tikrųjų, taip nėra“, – teigė portalo „KINFO“ vadovė L. Sakalauskaitė.

Jos manymu, jeigu panagrinėtume kiekvienos šalies nacionalinį kiną, galėtume atrasti filmų, kurie kažką idealizuoja ar pateikia gražesnėmis spalvomis.

„Daugybė filmų iš Amerikos yra ideologizuoti, jie žaidžia patriotiniais jausmais. Žmonės išeina iš kino salės ir džiaugiasi, kad jie yra amerikiečiai. Tas pats „Diunkerkas“ (red. pastab. 2017 m. režisieriaus Ch. Nolano karinis istorinis filmas), man atrodo, gražiai pažaidė britų jausmais. Tai nėra tik lietuvių problema, kad mes norime pateikti savo šalį kažkaip gražiau ar šiek tiek idealizuotai, patoso kalba. Galbūt nevisada kalba atrodo natūrali, bet tai nebūtinai yra blogai ar gerai“, – kalbėjo pašnekovė.

„Kinas yra menas, o menas yra melas“, – sakė kino kritikas M. Kulvietis.

Kritiko teigimu, nors gali būti tvirtinama, jog filmas sukurtas remiantis tikrais faktais, režisierius vis tiek pakreips siužetą sau norima linkme.

„Kiekviename filme kažkokios propagandos yra, nes žiūrovas kažkam turi simpatizuoti. Jeigu simpatizuoja amerikiečių kareiviui, esančiam Afganistane ar Irake, ir nori, kad tik jis išgyventų, tai filmas taip pastatytas, kad mūsų jausmai yra amerikiečių kareivio pusėje. Automatiškai mes palaikome jį, kuris neaišku ar gerai daro, palaikydamas sau palankią tvarką“, – kalbėjo M. Kulvietis.
Istoriko A. Švedo tvirtinimu, neutralus pasakojimas, kuriame neišskiriama nė viena pusė, nei mene, nei moksle, neįmanomas. Pasak jo, ir mokslininkai, ir menininkai pasirenka tam tikras temas, jas tyrinėja ir vėliau pasakoja apie savo darbo rezultatus veikiami daugelio dalykų, kaip amžius, lytis, politinės pažiūros.

„Dėl šios priežasties, vaikytis neutralumo chimeros net nevertėtų. Šiuo atveju, daug svarbiau, kad mokslininkas arba menininkas keltų svarbius klausimus apie praeities ir dabarties santykį nemeluodamas, nemanipuliuodamas skaitytoju arba žiūrovu ir neskatindamas neapykantos“, – įsitikinęs istorikas A. Švedas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvoje prasideda festivalis „Afrikos dienos“ (1)

Gegužės 25-ąją, minint Tarptautinę Afrikos dieną, kaip ir kasmet, Lietuvoje rengiamas...

Muziejų dieną ir naktį Valdovų rūmuose apsilankė daugiau kaip 24 tūkst. žmonių (1)

Praėjusį savaitgalį vykusią Muziejų dieną ir Muziejų naktį Nacionalinis muziejus Lietuvos...

Istoriniame Kauno geležinkelio tunelyje – išskirtinis renginys gyventojams

Gegužės 22 dieną kauniečiai ir miesto svečiai turės unikalią progą ne tik aplankyti Kauno...

Paskelbti parodos „JCDecaux premija 2019“ dalyviai

Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „ JCDecaux Lietuva“ jau ketvirtus metus...

Teatras kviečia į ryškų laisvės ir tolerancijos vakarėlį (1)

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų,...

Top naujienos

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (28)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (26)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Po kepinančio karščio – audringos liūtys, vėjas ir perkūnija: skelbia, kuriems miestams klius (6)

Antradienio pirmoje dienos pusėje vyraus nepastoviai debesuoti ir sausesni orai .

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (206)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (9)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (145)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (92)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...

Brandūs vyrai atvirai: kodėl jie renkasi jaunas moteris? (151)

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba...

Vitulskienė atidarė plius dydžio drabužių parduotuvę: pagaliau moterys priima savo kūną tokį, koks yra (84)

Gegužės 20 dieną Erika Vitulskienė įsimins visam gyvenimui. Pirmadienio vakarą sostinėje...

Šeimoje – tikras stebuklas: pirmąkart gimė šešetukas, nesitikėjo net medikai (8)

Lenkijoje viena moteris pirmąkart šalies istorijoje pagimdė šešetuką, o kiekvienas naujagimis...