Istorija, kuriai grėsė pavojus likti užmirštai: judaizmą priėmęs krikščionis grafas iš Vilniaus – tragiška vaikystė ir audringas bohemos gyvenimas

Ilgus metus skendėjusi užmarštyje, 1934-aisiais Kaune išleista žydų dailininko ir rašytojo Šolomo Zelmanavičiaus dramatinė pjesė, pasakojanti apie judaizmą priėmusį krikščionį grafą Valentiną Potockį – prikelta naujam gyvenimui. Pirmą kartą į lietuvių ir anglų kalbas išversta litvakų meno ir jidiš literatūros sluoksnius atverianti Š. Zelmanavičiaus knyga „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pristatyta Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.

Turėtų susidomėti teatralai

Knygos pristatyme dalyvavęs Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius dr. Arūnas Gelūnas pažymėjo, kad tai – unikalus renginys. Ne kiekvieną dieną apsilanko svečiai iš Niujorko – į Lietuvą atvyko Š. Zelmanavičiaus giminaitė Laurie B. Cowan.

„Apie Lietuvos žydų kūrėjų kūrybą trūksta daug puslapių, bet taip pat ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės dailės, diasporų, avangardo, modernizmo – visi puslapiai gerokai boluojantys. Š. Zelmanavičiaus kūryba man pačiam atradimas, nežinojau tokio autoriaus, be galo įdomus savo menininko, rašytojo gebėjimais. Pjesė – kažkas unikalaus – apie grafą Potockį, matome ir Šnipiškių kapinių motyvus... dabar turime daug kontroversijų, įvairių debatų dėl ten stovinčių Sporto rūmų, manau, kad turėtų susidomėti šiuo leidiniu teatralai, nes pjesė įkvepianti, parodo Lietuvos istoriją visai kitu kampu“, – sakė A. Gelūnas.

Leidinio sudarytoja dr. Vilma Gradinskaitė pačios pjesės siužeto neatskleidė, tačiau supažindino su Š. Zelmanavičiaus biografija.

Š. Zelmanavičius gimė 1898-aisiais, gruodžio 21-ąją. Zelmanavičių šeimoje augo trylika vaikų, keturi iš jų mirė maži. Šolomas – mažiausias vaikas. Jo tėvas buvo religingas, dirbo Šnipiškių kapinių prižiūrėtoju, šeima gyveno labai mažame namelyje, kurį pagal pareigas skirdavo kapinių administracija. Šolomo vaikystė prabėgo Vilniuje, jis lankė žydų mokyklą hederį, ješyvą, vakarinius piešimo kursus. Vėliau Š. Zelmanavičius dirbo vokiečių, hebrajų teatruose, kūrė dekoracijas ir kostiumus.

„Kadangi šeimos gyvenimas prabėgo, galima sakyti, kapinėse, jie girdėjo ne vieną istoriją apie ten palaidotus žmones, tad Šolomas ne vieną kartą tapė kapinių vaizdus, rašė apie ten palaidotas asmenybes“, – atkreipė dėmesį V. Gradinskaitė.

1919-aisiais, lenkams okupavus Vilnių, tęsė pasakojimą V. Gradinskaitė, įvyko pogromai Šnipiškių kapinėse. Rabinas Shnayeris Leimanas rado žinutę, kur Š. Zelmanavičiaus tėvas Mejeris skundžiasi, jog lenkų kareiviai nusiaubė kapines, taip pat rabino tėvo kapą. 1920-aisias vėl įvyko pogromas, Š. Zelmanavičiaus tėvas puolė ginti kapinių, buvo nužudytas lenkų kareivių.

„Tragiška mirtis, neatlaikiusi sunkumo mirė ir Šolomo motina. Šolomas nusprendė vykti į nepriklausomą Lietuvą, Kauną, tokį sprendimą tuo metu priėmė ne tik jis, bet ir kiti dailininkai. Atvykęs į Kauną Šolomas susidraugauja su dailininku Vladu Didžioku. Šolomą priima dirbti į valstybinį teatrą, jis kūrė scenografijas, kostiumus. Dirbo Kauno jidiš teatre, ten pasireiškė kaip individualus dailininkas. Su Vladu ir Barbora Didžiokais praleisdavo nemažai laiko“, – pasakojo V. Gradinskaitė.

Kauno bohemos siela

Ji prisipažino buvusi labai nustebinta pamačiusi M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomą nuotrauką, kur medžioja jauni V. Didžiokas ir Š. Zelmanavičius.

„Tada supratau, kad jo pjesėje įpinta medžioklės scena ne šiaip sau, jis tikrai išmanė apie tai, ką rašė – buvo medžiotojas. V. Didžioko ir Šolomo draugystė – unikali, aišku, jie ir baliavodavo kartu. Kaip rašė to meto spauda, Š. Zelmanavičius buvo Kauno bohemos siela, visi mėgo jį kviesti į vakarėlius, su juo bendrauti, nes su juo buvo linksma, įdomu, visada geros nuotaikos, nors gyveno labai labai vargingai“, – konstatavo V. Gradinskaitė.

Neįtikėtinu regisi ir V. Didžioko su Š. Zelmanavičiumi sumanymas nukeliauti iki Romos. „Ką jie abu su Vladu sugalvojo? Nukeliauti iki Romos! Nusipirko arklį, vežimaitį, pasiruošė kelionei, bet Barbora užprotestavo ir neišleido sutuoktinio. Bet Š. Zelmanavičius liko ištikimas idėjai, pakvietė į kelionę Pulgį Andriušį (tada dar studentą, vėliau jis tapo rašytoju). Kaip jie išvyksta į kelionę? Kaip rašė spauda, pasikabino ant vežimaičio Lietuvos trispalvę, vėliavą su Dovydo žvaigžde, susikrovė įvairiausius rakandus ir išvyko“, – tęsė pasakojimą V. Gradinskaitė.

Geresnio Lietuvos garsinimo nesugalvosi

Kelionė truko apie du mėnesius, per tą laiką vienas žemaitukas padvėsė, tad teko pirkti kitą arklį.

„Atsekant spaudą – jie aplankė Ščeciną, Drezdeną ir pasiekė Vieną. Po to jiems kelią pastojo kalnuoti alpių keliai, teko grįžti. Bet nuvažiuotas nemažas atstumas – apie 2 tūkst. kilometrų. Įdomu tai, kad Š. Zelmanavičius pasiėmė apie keturiasdešimt dailės darbų, vis sustodavo kokiam nors mieste ir rodydavo parodas. Manau, kad geresnio Lietuvos garsinimo nesugalvosi, tų miestų laikraščiai rašė apie jų kelionę“, – pastebėjo V. Gradinskaitė.

Š. Zelmanavičius labai mylėjo teatrą. V. Gradinskaitė citavo to meto vieną korespondentų, kuris apie Š. Zelmanavičių rašė: „Tai yra tikra teatrališkoji žiurkė, išaugusi elektros spinduliuose, tarp kulisų, teatro dulkių, ispaniškų kostiumų ir dirbtinių jausmų.“

„Gaila, kad jo palikimas nedidelis. Š. Zelmanavičius tapė akvarelės, kūrė grafikos darbus, surengė dvi personalines parodas – 1925 ir 1928-aisiais. Buvo labai darbštus, produktyvus. Spaudoje buvo pažymėta, kad 1928-aisiais jis buvo paruošęs parodai net tris šimtus darbų, bet į salę tilpo tik 150. Yra keli išlikę darbai – jis mėgo tapyti Kauną, Kauno senamiestį, nuo Žaliakalnio kalno, taip pat Slabodkės kvartalą“, – vardijo V. Gradinskaitė.

Darbuose, kaip pastebėjo knygos sudarytoja, matoma teatro įtaka, tai, anot jos, dekoratyvus autorius, iliustravęs knygas.

Keliaujantis žydas su trispalve

„Pačios nuostabiausios jo iliustracijos knygai „Žydiški vaizdai Lietuvoje“ (1929). Ant viršelio dailininkas nupiešė keliaujantį žydą su Lietuvos trispalve. Persikėlęs į Kauną dailininkas tikrai jautė ryšį su Lietuva, galiu drąsiai sakyti, ją mylėjo, nors kalbėjo prastai lietuviškai, jidiš ir rusų kalba vyravo, bet greitai išmoko kalbėti ir lietuviškai. Pasireiškė ne tik kaip dailininkas, bet ir kaip rašytojas. Pjesė nustebino savo kokybe, dailininkas ją iliustravo 16 piešinių, vaizduojančių mistines scenas. Dažnai meno kritikai „kaltino“ autorių, kad jis mėgdavo į vieną sceną sukišti daug motyvų, papasakoti viską. Pats dailininkas savo kūrinius vadindavo dunkami – pamąstymais, jam rūpėjo ne kiek vizualinis perteikimas, kiek tai, kad dailės kūrinys priverstų žiūrovą pamąstyti.“

Knyga kaip pakylanti uždanga teatre

Knygą iliustravusi dailininkė Ula Šimulynaitė pasakojo, kad šis leidinys jo sudarytojai Vilmai labai svarbus.

„Mačiau, kaip ji rūpinasi medžiaga, tuo, kaip knyga turi atrodyti. Tai ne vienerių metų darbas, kaip kūdikėlis, ji ilgai keliavo, ilgai brandinta. Knyga kaip pjesė, kaip pakylančios užuolaidos teatre. Iš diskusijų su Vilma supratau, kaip ji galėtų atrodyti – pakyla uždanga, ir mes patenkame į knygą. Pradžia ir pabaiga – skirtingos. Knygų iliustracijoms pasitelktas medis ypatingas – augo ant Ger cedeko kapo – sutinka ir išlydi“, – apie simbolių ir metaforų įvizualinimą kalbėjo U. Šimulynaitė.

Iliustratorė atkreipė dėmesį ir į knygos poligrafinį dizainą: „Pačioje pradžioje yra juodas tekstas, spalvotos iliustracijos, originali faksimilė jidiš kalba – tamsiai rudos spalvos, lietuviškas tekstas – tamsiai mėlynas, angliškas – vėlgi mėlynos. Atrodytų, kas čia tokio, bet reikėjo suskaičiuoti kiekvieną lanką (tam, kad būtų galima spalvas atskirai sudėti). Su šita knyga – kažkokia magija – visi puslapiai labai tiksliai sukrito – po šešiolika. Iš kažkur išėjo toks parėdymas, gražiai viskas sutilpo į tuos puslapius. Malonus dalykas man, kaip dizainerei. Pasirinkome būtent tokį įrišimo būdą su mintimi, kad režisieriai, tie žmonės, kurie dirba su pjesėmis, ją galėtų nešiotis, ji galėtų būti naudojama ne vieną kartą, po kiekvienos scenos – vieta užrašams“, – apie knygos apipavidalinimą, kuris išlaikė tą patį formatą kaip originalas kalbėjo U. Šimulynaitė.