Tiesą sakant, net iki Argentinos ir Buenos Airėse įsikūrusios garsios „Teatro Colon“ scenos...

Tačiau čia Jovita atliko partiją jos karjeroje ypatingai svarbaus šiuolaikinio kompozitoriaus - Peterio Eötvös’o – operoje „Trys seserys“, kurios premjera pateko į įdomiausių pasaulyje savaitės operų penketuką!

Tad kaip viskas siejasi ir telpa vienoje solistėje iš Lietuvos, kurią dar visai neseniai galėjome išvysti lemtingosios Dalilos rolėje? Skubėjome ir spėjome pakalbinti Jovitą dar prieš jai pasiekiant Vilnių, - dar gyvą ir verdančią Argentinos atmosfera...

- P. Eötvös’as jau tapo tavo kompozitoriumi, o paskutinis susidūrimas su jo opera buvo ir kuriozinis, kuomet Vengrijoje per 4 dienas teko persimokyti partiją... Kaip sekėsi su Olga? Ar lengvai pavyko perprasti jos muziką?

- Kaip jau ne kartą sakiau, pats Eötvös’as jau yra tapęs mano geriausiu agentu. Nuo pirmosios pažinties iki šiandien (jau 10 metų), jo operos man atveria naujus kontaktus ir keliones, - iš esmės jau dabar galiu sakyti, jog keliauju po pasaulį dainuodama jo muziką!

Olgos partija ėjosi labai lengvai, mat kai jau buvai susidūręs su šiuolaikine, kad ir labai sudėtinga muzika, tavęs niekas negąsdina, o tik džiugina! Man netgi yra taip, kad kuo keistesnę muziką mokausi – tuo yra įdomiau.

Na, o pati Olgos partija nėra tokia sudėtinga, kaip jos seserų... Man labai patinka P. Eötvös’o muzika: tai – bel canto su atonaliu atspalviu ir dar daug ypatingų, tik šiam kompozitoriui būdingų detalių. Mokydamasi jo kūrinius, aš tiesiog jais gyvenu!

- Ar seniai Buenos Airės tave pakvietė? Kaip nors specialiai ruošeisi šiai kelionei ir šiam darbui?

- Mane pakvietė 2017 m. spalio pradžioje, agentūra parašė kaip tik per VCO „Fausto“ spektaklius. Man taip ir išsipūtė akys, perskaičius klausimą: ar norite, galite dainuoti „Teatro Colon Buenos Aires“... (šypsosi). Tikrai nebuvo jokio išskirtinio pasiruošimo, tiesiog pasikeitė gyvenimo eiga ir visą dėmesį skyriau ruošimuisi VCO C. Saint - Saënso „Samsonui ir Dalilai“ bei „Trims seserims“.

- Papasakok šiek tiek apie operą ir spektaklį. Ar opera labai artima A. Čechovo dramai? Ir kaip ją interpretavo režisierius? Kaip pavyko su juo „susidirbti“?

- Pagrindinis operos siužetas pasakoja apie 3 seserų gyvenimą provincijoje ir jų svajonę vieną dieną grįžti į Maskvą. Mano personažas – Olga – vyriausioji sesuo, mokytoja, nuolat galvojanti tik apie savo šeimą, jai rūpi visų seserų gyvenimas. Irina nuolat panirusi meilėje ir svajonėse apie ją, nors ją mylintys prisipažįsta 2 vyrai, ji vis ieško tos tikrosios... O Maša – visiškai kitokia: racionali, ištekėjusi, bet nemylinti savo vyro. Perskaičiusi A. Čechovo dramą likau maloniai nustebinta, o režisieriaus pagrindinis tikslas buvo remtis būtent tik ja.

Na, tiesiog neturiu žodžių apibūdinti Rubeną Szumacherį, kaip režisierių ir asmenybę! Jis – stebuklas šioje žemėje! Iš pradžių buvo tikrai neramu: kaip jis mato šį kūrinį, kaip interpretuos, ko norės... Bet aš tiesiog likau be žado...Pirmą kartą mano gyvenime įvyko toks procesas, kuomet per 3 dienas buvo sustatyta visa opera: be emocijų, be gilinimosi į kitus solistus, tiesiog „geografija“, kas kur vaikšto, pro kur ateina ir kur išeina. O jau po to gilinomės „kodėl“, „kam“, „vardan ko“?

Opera prasideda nuo Čechovo dramos pabaigos, o jos 2 veiksmas – kaip jos pradžia! Tą diktuoja ir kompozitoriaus muzika.

Režisieriui reikėjo visiško minimalizmo, jokių nereikalingų emocijų. Juokinga istorija gimė būtent susijusi su G. Verdi „Trubadūro“ Azučena (ji visuomet gyvena su manimi!).

Jovita Vaškevičiūtė

Visi mane žinojo būtent iš „Trubadūro“ nuotraukos, su įspūdingais raudonais plaukais, - ją matė internete ir labai susidomėjo, kas tai per spektaklis, o režisierius paklausė, kas tas įspūdingas personažas? Daug pasakojau apie tai, kas yra VCO. Na ir atėjus scenai, kur turėjau išreikšti nepasitenkinimą brolio seseriai Natašai, liaudiškai tariant, mane „pramušė“ ir nori nenori, scenoje pasirodė Azučena... Žinoma, režisierius paprašė nepasitenkinimą perteikti kitaip, nuolankumu ir baime, - artimiau jo koncepcijai, bet pridūrė: „Aš įsivaizduoju, kokia esi Azučena!“ Ir pažadėjo, jog kitas mūsų bendras darbas būtinai bus „Trubadūras“ (juokiasi).

- Kokia atmosfera sklando Buenos Airėse ir pačiame teatre?

- Mmmmmm.... Buenos Airės... Tai – mano šalis ir mano miestas. Svaigaus tango skambesys, tik Argentinoje randami kepsniai, senasis batų blizgintojas, kurio „valymo įranga“ gaminta praėjusio amžiaus pradžioje, besišypsantys žmonės, saulė ir laisvė... Taip dabar galiu viską nupasakoti. Žinoma, vos atvykus mane ištiko kultūrinis šokas: daug rėkaujančių žmonių, varguolių gatvėse, „cambio“ – keičiu, vaikai, gulintys gatvėse... Daug prisiskaičiau apie vagystes ir pavojingus rajonus, pavyzdžiui La Boca rajone turistui pasivaikščioti – ne vieta!

Bet, nežiūrint į tai, požiūris keitėsi, pripratau ir išvykti buvo labai, labai sunku... Žinoma, dar sunkiau buvo, kai mane pasiekė žinia, jog Anapilin išėjo mano profesorius V. Noreika... Tai tokia netektis, jog žodžiais nusakyti neįmanoma! O dar tos aplinkybės, jog Noreika buvo pirmasis lietuvis dainavęs Colon teatre... Būdama čia vis norėjau gerb. Loretai parašyti laišką, jog esu čia, kur ir profesorius buvo, bet vis „rytoj“.. Ir tuomet – žinia. Dieve, kaip skaudu ir gaila!

Čia daug žmonių iš orkestro žino mūsų Maestro vardą. Nemažai latvių ir rusų griežia orkestre. Pasidalinus skaudžia žinia visi kartu labai pergyveno. Paskutinę mano viešnagės Buenos Airėse dieną Lietuvos garbės konsulas priėjęs po spektaklio sakė: „Dar iki dabar girdžiu, kaip V. Noreikos balsas liejasi Colon teatro scenoje.“ Virgilijaus Noreikos vardas – amžinas. Grįžusi galėsiu pasimelsti ir žvakelę uždegti...

Na, o apie teatrą – čia atmosfera išskirtinė. Žmonės dirba be streso, gyvena šiandiena. Ir visgi tuo pačiu metu žodis „Manãna“ jiems – įstatymas (juokiasi). Mano pačios punktualumas – perdėtas ir kitaip nemoku, o jie visi susirenka laiku, bet tada pradeda sveikintis, bučiuotis: 13 solistų, 13 jų dublerių, 4 pianistai, dirigentai, asistentai... Tai trukdavo kokias 15 minučių. Ir taip – 4 kartus per dieną... vėliau jau pati be to repeticijos nepradėdavau! Šis kolektyvas tavo tikra šeima, labai pripratau ir prisirišau prie visų žmonių.

Teatro pastatas mane paliko be amo! Jau nekalbant apie jo dydį ir puošnumą, bet AKUSTIKA – neapsakoma. Ne be reikalo ši scena, akustine prasme laikoma viena geriausių pasaulyje: tas garsas, atrodo, jis sugrįžta atgal į tave.. net nemoku apsakyti! O jei turi didelį balsą, kaip mano atveju, gali tiesiog mėgautis ir žaisti...

- Kas šiame mieste tave labiausiai sužavėjo?

- Vienu žodžiu neapibūdinsiu... Tai tiesiog Argentina! Kiekvieną dieną gyvenau pozityviomis mintimis, norėjau skraidyti! Vakarais visi eidavome žiūrėti tango, bendrauti... tas visų „juk viskas fantastiškai gerai!“ tiesiog užburia... Žinoma, kad daug kas priklauso ir nuo tavęs paties. Kaip ir sakiau – pradžioje maniau, jog bus siaubas čia išbūti 7 savaites, gal buvo koks nusistatymas, nes jie nekreipia dėmesio į šiukšles, vairuoja kaip nori... Pavyzdžiui taksi važiavome - mašina sudaužyta, durys celofanu pririštos, klausiame vairuotojo, kas nutiko, o jis: „Išlindo vyrukas... Nieko tokio!“. Na, bet šiluma, palmės ir „La Plata“ – Sidabrinė upė... Ką bepasakysi...

- Ar yra planų dar grįžti čia? Ir dar įdomiau: ar dar yra planų dirbti su Eötvös’o muzika?

- Na, žmogus juk planuoja, o Dievas juokiasi! Dar rugsėjį nebūčiau pagalvojusi, jog dainuosiu viename iš geriausių pasaulio teatrų... Tikrai norėčiau ir save užprogramavau: „Taip, aš čia grįšiu“. Kalbėjomės ir su meno vadovu, na bet kol kas nereikia užbėgti įvykiams už akių...

O su pačiu kompozitoriumi kalbėjomės po premjeros ir dar tikrai susisieksime, - jis buvo atvykęs į Buenos Aires. Ši opera bus rodoma Frankfurte (Vokietija), vėliau ir Rusijoje, o pavasarį grįšiu į Budapeštą dainuoti savo mylimosios Domingos De Advento operoje „Meilė ir kiti demonai“. Eötvös‘as – neeilinė asmenybė, mano gyvenime lėmusi ir lemianti labai, labai daug.

J. Vaškevičiūtės asmeninio archyvo nuotraukos - nuotraukų albume:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)