Tarp jų yra V. Grosmano kritika dėl sovietų nepasirengimo nacių puolimui, generolų nuolatinio rūpinimosi medaliais ir šlove bei kolaboravimo tarp Vokietijos pajėgų ir Sovietų Sąjungos gyventojų.
Dirbdamas žurnalistu Raudonosios armijos laikraštyje "Krasnaya Zvezda" ("Raudonoji žvaigždė"), šis Ukrainos žydas savo akimis matė žiaurių Stalingrado mūšį, civilių gyventojų kančias dėl okupacijos ir tai, kas vyko vokiečių koncentracijos stovyklose Lenkijoje.
"Stebina, kaip daugeliu atvejų jam viskas gerai baigėsi", - teigė E.Beevoras interviu, pristatydamas knygą "Rašytojas kare: Vasilijus Grosmanas su Raudonąja armija 1941-1945" ("A Writer at War: Vasily Grossman with the Red Army 1941-1945"), kurią jis redagavo kartu su Rusijos tyrinėtoja Liubove Vinogradova.
"Kiti žurnalistai rašė politiškai korektiškus šablonus, kokių buvo tikimasi. Be abejo, V. Grosmanas ėjo gerokai pavojingesniu keliu".
Anot E.Beevoro, V. Grosmaną apstulbino tai, kiek daug ukrainiečių dalyvavo Berdičevo žudynėse, kur vokiečiai nužudė nuo 20 iki 30 tūkst. žydų, įskaitant jo motiną, kurios mirtis jam niekad nedavė ramybės.
E.Beevoras sakė, kad leidėjai iš pradžių atsisakė spausdinti V. Grosmano knygą, manydami, kad komerciškai ji bus nenaudinga. Tačiau susidomėjimas Jungtinėse Valstijose padėjo išgelbėti projektą.
"Amerikos reakcija buvo fantastiška iš dalies todėl, kad ten yra didelis susidomėjimas vadinamosiomis holokausto studijomis, o V. Grosmanas yra vienas iš iškiliausių rašytojų toje srityje".
Užuot mėgavęsis garbe dėl pranešimų ir straipsnių, V. Grosmanas savo gyvenimą baigė beveik visiškai atstumtas, kai valdžia uždraudė jo knygą "Gyvenimas ir likimas", nepaisant atlydžio valdant Nikitai Chruščiovui.
Jis mirė 1964 m., nežinodamas, ar jo kūrinys kada nors bus išleistas. Jis dienos šviesą išvydo tik todėl, kad V. Grosmanas nusiuntė kopiją draugui, kuris vėliau ją mikrofilme išvežė į Vakarus.