Dažnai likimui padėkojanti už susitikimą su jai augti padėjusiais Dalia Ibelhauptaite ir Gintaru Rinkevičiumi, šiandien Sandra trykšta džiaugsmu – Toska yra vienas jos mėgstamiausių personažų ir operų, kurios atlikimas jai prilygsta svajonių išsipildymui...
Sandrą D. Ibelhauptaitė pažįsta ilgiau nei bet kurį „bohemietį“ – net penkiolika metų. Didelį įspūdį jai daro jaunos moters virsmas iš „bjauriojo ančiuko į fantastišką baltą gulbę“.
„Kai susipažinome, ji buvo jauna mergaitė, turinti fantastišką balsą, bet nepaprastai didelę scenos ir vaidybos baimę. Kai žiūriu į ją dabar, kai kartu esame sukūrusios begalę vaidmenų, negaliu nesididžiuoti. Ji gerai jaučiasi scenoje, spinduliuoja pasitikėjimą savimi, yra įdomi, dramatiška, tvirta, stipri ir puikiai vaidina. Kartu tokia žemiška ir tokia dangiška, o dar jos balsas!..“
– Šiuo metu esate suplanavusi net kelis vaidmenis Lietuvoje, tarp kurių – ir pasirodymai su „Vilnius City opera“. Jus labai vertina „bohemiečių“ trupė, galima sakyti, priklausote „bohemiečių“ šeimai. Kokius jausmus ir mintis tai kelia?
– Žinoma, man tai sukelia be galo šiltus jausmus. Augau kartu su „Vilnius City Opera“, buvau viena iš „bohemiečių“ pradininkų, pirmųjų narių. Tai ne tik garbė, bet ir atsakomybė, todėl stengiuosi nenuvilti ir toliau. Kiekvienas žmogus nori būti pripažintas, vertinamas, būtent tai ir jaučiu „bohemiečių“ trupėje. Joje esu vertinama ir kaip menininkė, ir kaip žmogus.
– Ne vienus metus dirbate Vokietijoje, Esene. Kaip apibūdintumėte patirtį Eseno teatre?
– Šią patirtį galima vertinti įvairiopai. Visų pirma, tiek psichologine, tiek profesine prasme jaučiuosi esanti visai kitas žmogus. Esene gyvenau viena, atskirai nuo šeimos, tuo metu buvusios Lietuvoje.
Periodas, praleistas Vokietijoje, padėjo rasti daugiau laiko sau ir suvokti to svarbą. Nereikia užsiimti saviapgaule – dažnai kasdienybėje viską darome automatiškai, nesustodami ir nepaklausdami savęs, „kas aš esu“ ir „ką aš noriu daryti“.
Kadangi anksti pagimdžiau du sūnus, buvau labai atsidavusi šeimai, o Esene suvokiau, kad nevalia savęs apleisti. Nors šeima man yra visa ko šerdis ir mano prioritetas, labai svarbu rasti laiko pabūti vienai.
Kalbant apie dainavimą, laikas Esene mane išmokė ištvermės. Kadangi daugiausia dainuodavau pagrindinius vaidmenis, teko ypač atsakingai susidėlioti dienotvarkę, kad nepervargčiau, kai ant pečių gula tokia atsakomybė ir tempas.
– Sukaupėte nemažai patirties operos scenoje. Ką patartumėte sau jaunai, tik pradedančiai operos solistės kelią?
– Patarčiau turėti kantrybės, ištvermės ir jokiu būdu nesigriebti visų siūlomų vaidmenų. Reikia nuspręsti, koks personažas tinkamiausias, dėl to labai gerai šalia turėti žmogų, galintį šiuo klausimu patarti. Būna, solistas padainuoja partiją ne laiku ir ne vietoje ir praranda balsą. Reikia elgtis labai protingai ir nepersistengti. Jeigu Dievo duota, žmogus dainuos. Svarbu darbas ir pasitikėjimas savimi. Labai džiaugiuosi matydama, kaip Dalia augina naują kartą, jauniems talentams reikia kaip gležnam augalėliui padėti užaugti ir atsiskleisti...
– Teigiate nesiimanti visų siūlomų vaidmenų. Kaip atsirenkate, ką norite vaidinti, ir kokie personažai Jums patraukliausi?
– Tie, kuriuos skriaudžia. (Juokiasi.) Kadangi esu sopranas, lyrinis ir dramatinis, taip išeina – visą laiką sopranai skriaudžiami... Vis dėlto teko ir keletą piktavalių vaidmenų vaidinti: sudainavau Odabelos vaidmenį operoje „Atila“, tai tokį pasitenkinimą jutau! Man nuolat siūlo kurti skriaudžiamus personažus, o štai čia buvo galimybė atskleisti kitokį amplua.
– Ko, Jūsų nuomone, trūksta lietuviškai operai? O gal ji išsiskiria kokiais nors pranašumais?
– Mes nesiskiriame nuo Europos. Pas mus irgi atvažiuoja europinio masto režisierių, tad tikrai nesame prastesni. Kalbant apie žmones, vokiečių publika yra atviresnė. Čia truputėlį mesiu akmenį į lietuvių auditoriją: jeigu atvažiuoja labai išreklamuotas žmogus, lengvai suformuojama publikos nuomonė ir iš anksto užprogramuojami aplodismentai. Vokietijoje atlikėjas gali būti ir neišreklamuotas, tačiau jam smarkiai plos už puikų pasirodymą. Lietuviai itin uždari. Kaip minėjau, kiekvienas nori būti įvertintas, tad atgalinis ryšys be galo svarbus: jeigu patiko, nori, kad paplotų, jeigu buvo blogai, kad ateitų ir pasakytų tai. Vertinu nuoširdumą ir atvirumą.
– Ar dar turite neišsipildžiusių svajonių, susijusių su opera?
– Manau, jau pakankamai mano svajonių išsipildė. Vien tai, kad dainuoju, man yra svajonės išsipildymas. Dėkoju Dievui, likimui, Daliai, operos teatrui... Jaučiu didelį dėkingumą už tai, kad mane kviečia, ir stengiuosi nenuvilti.
Kalbino Monika Repčytė
L‘Officiel