R. de Graafas pačioje pirmoje esė pripažįsta – realybė neturi absoliučiai nieko bendro su studijomis. Kasdienybėje architektūros istorija ir teorija nustumiama į antrą planą, nes čia svarbiau politika, ekonomika ir kitos, iš pažiūros su architektūra nesusijusios, sritys. Tad nenuostabu, kad knygoje autorius ir toliau gręžiasi į skirtingas šiuolaikinio pasaulio problemas – veikiančias architektūros lauke ir jo veikiamas.
Kviečiame skaityti esė, pavadinimu „Aš išmoksiu jus architektūros!“, kurioje vieno sėkmingiausių tarptautinių architektūros biurų OMA partneris, architektas R. de Graafas aprašo savo patirtį pirmajame darbe:
„Pamenu savo pirmąjį darbą: komplekso „Harbour Exchange“ 4, 5, 7 ir 8 numeriais pažymėti pastatai, Londono Docklands rajonas, 1988-ieji. Paskutiniaisiais Margaret Thatcher valdžios metais miestą apėmęs statybų siautulys daugybei jaunų architektų suteikė galimybę savo žinias pritaikyti praktiškai. Pastatai, prie kurių dirbome, buvo įvardijami tiesiog numeriais, o jų kokybė abejotina: veikiau ne postmodernistinė verslo centro „Canary Wharf“ imitacija, o supaprastinta modernizmo forma – tiesiog pinigų kalimo mašinos. Jų statyba buvo užsakyta pagal vadinamąsias projekto ir statybos sutartis, o tai reiškė, kad architektas iš esmės buvo pavaldus rangovui: pagal užsakymą pateikdavo brėžinius ir toliau vykdant darbus jo žodis nieko nereikšdavo. Mano pirmoji užduotis buvo pakeisti nebaigtų statyti biurų pastatų pusrūsio ir pirmo aukšto lubų projektus. Lubas reikėjo perprojektuoti, kad atlaikytų sietynus. Investuotojas apskaičiavo, kad apatiniuose aukštuose vykdant mažmeninę prekybą (o ne įrengus daugiau biurų), pastatai neštų gerokai didesnę finansinę grąžą, tad dalinių pakeitimų buvo imtasi pastatų net nebaigus statyti. Jaunieji architektai iškreiptai džiūgavo manydami, kad, jei braižysime pakankamai greitai, pastato interjero pakeitimai gali pasistūmėti į viršų ir galiausiai būti pritaikyti statomuose viršutiniuose aukštuose.
Universitetą buvau baigęs vos prieš šešis mėnesius ir tas pirmasis darbas mane nemenkai šokiravo: ne tiek dėl pastatų, prie kurių dirbau, kokybės ar klientų priimamų sprendimų, kiek dėl suvokimo, kad architekto darbas neturi nieko bendra – turiu omenyje, absoliučiai nieko bendra – su architektūros studijomis. Pamenu, kad pirmoji mane kaip praktikuojantį architektą apėmusi emocinė būsena buvo visiško bevertiškumo jausmas. Mano techninės žinios buvo gerokai prastesnės, nei reikėjo; kita vertus, niekam nerūpėjo mano studijų metais ištobulinti filosofiniai svarstymai. Tuo pačiu metu buvau ir per daug, ir nepakankamai kvalifikuotas savo darbui. Mano išsilavinimas įteigė beveik didybės manijai prilygintinų ambicijų, bet neparuošė pasauliui, kuriame reikės jas įgyvendinti.
Panašiai jautėsi ir kiti neseniai universitetą baigę architektai, tačiau mes nepraradome optimizmo ir stengėmės savęs nenuvertinti. Reikia pripažinti, kad dirbome prie šlamšto, bet tai buvo nesudėtingas ir išmatuojamas šlamštas. Atlyginimas buvo geras, o darbo diena tvarkingai įtilpdavo tarp devintos valandos ryto ir penktos vakaro. Visgi, nesibaigiant, rodos, betikslių užduočių srautui, kiekviena diena atrodė amžina. Buvau įsitikinęs, kad bėgant laikui viskas pasikeis. Kai tik nebeprivalėsiu vykdyti kitų žmonių priimtų abejotinų projektavimo sprendimų (o architektai visada linkę kitų sprendimus laikyti abejotinais), reikalai pagerės. Galiausiai atsiras progų pasitelkti universitete išsiugdytą idealizmą.
Pradėjus dirbti savarankiškai, padėtis ne ką tepagerėjo. Netrukau suprasti, kad ekonominiai poreikiai architektą paverčia iš esmės bejėge figūra. Nesutikti ar abejoti kliento nurodymais geriausiu atveju galima švelniai įtikinėjant, bet tai niekada nebus lygiateisė kova. Architektūra, kaip profesija, yra paradoksali. Ekonominiu požiūriu architektūra tėra atsakomoji disciplina, atsakas į iš anksto suformuluotus poreikius; racionaliu požiūriu yra atvirkščiai: architektūra – tai įžvalgi, į ateitį pretenduojanti sritis, trokštanti nustatyti darbotvarkę ir žengti pirmiau poreikių. Architektūra yra visiškai nuo aplinkybių priklausoma visažinystės forma.
Buvęs darbdavys (prieš mane atleisdamas) kartą pareiškė: „Architektui svarbiausia turėti charizmos!“ Šis teiginys atrodė neišvengiamai lemtingas. Arba turi charizmos, arba neturi, ir, jei neturi, jos niekaip neįgysi. Iki tos akimirkos stūmiausi į priekį kopijuodamas kitų įgūdžius ir vykdydamas nurodymus, tačiau šis konkretus bruožas nesileido lengvai pamėgdžiojamas. Jei charizmos apskritai įmanoma įgyti, tai nugulė į tolimos ateities planus, kai mano karjera bus baigta ir iš charizmos man nebebus jokios naudos. Visa ši idėja atrodė didžiai nesąžininga.
Aldo van Eyckas turėjo charizmos, Aldo Rossi taip pat, turi jos ir Peteris Eisenmanas. Atkreipus dėmesį į šių vyrų skirtybes (atsiprašau, kad jie visi vyrai), atrodo saugu daryti išvadą, kad charizma nėra susijusi nė su vienu konkrečiu požiūriu į architektūros praktiką. Vienintelis bendras bruožas, siejantis šiuos tris architektus, yra tai, kad jie akivaizdžiai žinojo kažką, ko nežinojome mes, nors taip niekada iki galo ir neatskleidė ką. Kaip profesoriai jie įkvėpė savo studentus, tačiau tikrai ne racionaliai samprotaudami. Didžioji dalis jų pasisakymų buvo sunkiai suvokiami. Van Eyckas nuolat pasiduodavo įniršiui, niekas nesuprato Rossi anglų kalbos, o Eisenmano atvirai išpažįstamos dilemos buvo (ir yra) tokios pat neišnarpliojamos kaip ir jo pastatų projektai. Nepaisant šių savybių jie vis tiek sugebėdavo užkrečiamai paveikti savo auditorijas. Tiesa yra viskas, kuo tvirtai tikima, ir kaskart jiems prabilus mes neabejotinai tikėjome, kad ir ką jie sakytų.
Manau, žavėjomės šiais vyrais, nes mums atrodė, kad jie kažkokiu būdu nepakluso mūsų profesijos tikrovei – visi žinojome, jog tokia tikrovė egzistavo, bet būdami studentai stengėmės kaip galėdami ilgiau ją ignoruoti – ir parodė, kad įmanomas ir herojiškas architekto vaidmuo, jei būsime pakankamai atkaklūs laikytis savo ir nepasiduosime nuolat augančiai specifinių įgūdžių ekspertų armijai, pasisavinusiai „mūsų“ profesiją. Jie buvo mūsų didvyriai pirmiausia todėl, kad jiems buvo nusispjauti, ko dar buvome mokomi. Labiausiai mus žavėjo jų akivaizdus, įžūlus neatsakingumo jausmas ginant savo tvirtus įsitikinimus bei neslepiamas abejingumas išsakytų teiginių pasekmėms. Jie buvo gyvas įrodymas, kad užsitęsęs nepaklusnumas galiausiai atsiperka ir gali nugalėti visus sunkumus, su kuriais susiduria architektūra.
Menkai suvokiau, į ką įsivėliau. Architektūra iš pagrindų skiriasi nuo to, ko architektai mokomi tikėtis; tai pinbolas, valdomas svarstymų ir interesų, apie kuriuos architektai dažnai žino mažiausiai. Pastatai – ne vien būdas erdvei kurti, bet ir investavimo priemonės, nepakeičiamas esamos ekonominės sistemos ramstis ir, kaip parodė 2008-ųjų finansų krizė, galimas jos nestabilumo šaltinis. Pastatai iškyla sąveikaujant investuotojams, matininkams, nekilnojamojo turto konsultantams ir kitiems „ekspertams“. Kaip paaiškėjo vėliau, tų garbinamų profesorių charizma pirmiausia buvo neabejotinai neišvengiamos akistatos su tiesa atidėliojimas: ne didvyriškumo, o nevilties pozicija, paskutinė gynybos linija ir pastanga išsaugoti architektūrą kaip savarankišką sritį, nesant įtikinamų argumentų – kodėl.
Vis labiau įsiviešpataujant finansų ekspertams ir technikos specialistams, tik aklas tikėjimas gali nukonkuruoti skaičių galią. Būtent tai ir yra charizma – žinojimas neturint žinių. Kuo labiau atsisakoma įrodymų sąvokos, tuo stipresnis charizmos poveikis. Argumentų negalima nei patvirtinti, nei atmesti. Charizma it hipnozės būsena užtemdo nusistovėjusius galios santykius. Tai leidžia architektams trumpam pristabdyti užsakovų netikėjimą ir perimti vadžias į savo rankas – kalbėti su pasitikėjimu net tada, kai patys visiškai nenutuokia, apie ką kalba.
„Aš išmoksiu jus architektūros“, – sakydavo mums Hermanas Hertzbergeris, kai studijavome Berlagės institute. Kažkokiu būdu jo netobula anglų kalba yra neįtikėtinai gili ir puikiai perteikia svarbiausią architekto paslaptį: priklausomybę pateikti kaip valdžią – meną atidėlioti (pageidautina amžinai) klausimą, kas kam galiausiai reikalingas.“
Daugiau šiuolaikinio pasaulio refleksijų ir įspūdžių apie architekto kasdienybę iš pirmų lūpų – Reiniero de Graafo knygoje „Keturios sienos ir stogas: sudėtinga paprastos profesijos prigimtis“. Esė rinktinės leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir architektų biuras DO ARCHITECTS.
Knyga papildo leidyklos „Lapas“ seriją „Architekstai“, kurią sudaro į lietuvių kalbą verčiami pasaulinį pripažinimą pelnę tekstai apie architektūrą. Serijai priklauso anksčiau išleistos Le Corbusier „Architektūros link“, Jane Jacobs „Amerikos didžiųjų miestų mirtis ir gyvenimas“, taip pat neseniai pasirodžiusi Remo Koolhaaso knyga „Karščiuojantis Niujorkas: retroaktyvus manifestas Manhatanui“.
Knygą galima įsigyti leidyklos LAPAS el. knygyne www.leidyklalapas.lt bei šalies knygynuose.
