„Meno vadovas, kaip minimum, turi būti informuotas, kokia yra teatro finansinė padėtis, kokia yra spektaklio sąmata, jisai turi sudarinėti repertuarą, turi rūpintis trupe ir aktoriais, deja, tokia galimybė nebuvo suteikta“, – atvirai kalbėjo režisierius.
Bendradarbiauti tapo neįmanoma
„Pačioje pradžioje, kai mane pakvietė – aktoriai reikalavo, kad būtų meno vadovas, bendradarbiavome. Per karantiną sudarėme penkmečio teatro strategijas, bet vėliau bendradarbiauti tapo neįmanoma, nes Martynas (LNDT teatro vadovas Martynas Budraitis – aut. past.) – vienvaldys. Iš esmės, teatre yra diktatūra, pasislėpusi po demokratija. Patriarchalinė diktatūra, kur jis viską sprendžia, per jį viskas gali vykti. Net teatro feisbuke žinutė turi būti jo perskaityta, adoruota arba ne“, – pasakojo apie teatre susiklosčiusią situaciją O. Koršunovas.
Tokioje situacijoje, tęsė O. Koršunovas, meno vadovu būti neįmanoma: „Kai sako, kad pažeidinėjau tvarką – elementarus mobingas, tiesiog buvau nekviečiamas, neinformuojamas apie susirinkimus. Tą mobingą kenčiau, nes man buvo labai svarbu padaryti ukrainiečių moterų „Liudijimus“. Prieš ateidamas į meno vadovo pareigas, kalbėjau asmeniškai su kiekvienu aktoriumi, žinojau jų norus, kad jie nori rimtos klasikos, nori rimto pastatymo, kad jiems nusibodo projektėliai.“
Kaip pasakojo O. Koršunovas, pradėjus daryti Henriko Ibseno „Laukinę antį“, kuri, anot režisieriaus, jam yra svarbiausia gyvenime pjesė, jis galvojęs, kad ji šiandien labai aktuali.
„Darbui įpusėjus, kai buvo padaryta scenografija, kostiumai, staiga Martynas tą darbą nutraukė... Vyksta susirinkimas, visas kolektyvas prašo, maldauja, kelia rankas, kad darbas būtų tęsiamas – jisai vis tiek nutraukiamas. Esu apvažinėjęs, dirbęs viso pasaulio teatruose, niekada nemačiau, kad galėtų taip būti, net Rusijoje, kad kolektyvui norint dirbti, darbas nutraukiamas vieno žmogaus. Apie ką tai kalba? Kalba apie tai, kad yra diktatorius, kuris sprendžia, bus taip ar kitaip“, – sakė O. Koršunovas.
Atleidimui ilgai ruoštasi
O. Koršunovo žodžiais tariant, nors viskas pateikta taip, tarsi LNDT būtų pats demokratiškiausias teatras, iš tikrųjų, režisieriaus manymu, „tai vieno žmogaus teatras, kurį jis vsiškai kontroliuoja“.
„Esu jau ne pirmas meno vadovas, kuris atleidžiamas. Žinau, kad M. Budraitis dabar nori suburti meno vadovų kolektyvą, jaunus režisierius – man tiesiog baisu, į kokią situaciją jie pateks. Pateks į lygiai tokią pačią situaciją – nieko negalės daryti, bus paralyžiuoti. Man tai nėra jokios traumos, o jiems – bus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Kitas aspektas, kurį išsakė O. Koršunovas, tai kolektyvas – viena iš meno vadovo užduočių suaktyvinti aktorių darbą.
„Aktoriai visi be darbo, spektakliuose vaidina kviestiniai, o teatriniai – be jokio darbo, lyg baudžiauninkai, tik tie dirbdavo, o čia – net darbo neturi. Į tuos pačius „Liudijimus“ buvo pakviestos moterys, kurios retai, ir labai seniai buvo scenoje. Tas pats ir su „Laukine antimi“. Bet, matyt, pas Martyną kiti tikslai, mano galva, jisai nori išvis kolektyvą atleisti, matyt, su tuo susijęs ir mano vadinamasis atleidimas“, – svarstė O. Koršunovas.
Atleidimas, O. Koršunovas samprotavo, nėra netikėtas. „Jam buvo ilgai ruoštasi, vardijamos mano kažkokios pravaikštos, tai yra nesąmonė. Jisai pats fermeris, gyvena 120 kilometrų nuo Vilniaus... viskas vyksta online, neturiu kabineto, neturiu, kur ateiti... Praleistos repeticijos? Tokių nėra“, – tikino režisierius.
Jo manymu, yra vykdomos strategijos, su kuriomis, su juo, kaip meno vadovu, nesidalinama. „Į susirinkimus, kuriuos, neva, praleisdavau, kaip jau ir minėjau, buvau nekviečiamas, tiesiog nebūdavau perspėjamas. Martynas kartą buvo pasakęs, kad susirinkimuose užimu per daug vietos. Bet aš meno vadovas, turiu tai daryti... Tos pareigybės... tiesą pasakius, jų ir neturėjau. Naudojausi situacija padaryti tuos projektus, apie kuriuos jau kalbėjau, bet kolektyvo, ypač aktorių, man gaila“, – kalbėjo O. Koršunovas.
Įžvelgia mobingą
Tai, kas teatro išsakyta viešumoje apie atleidimą, anot O. Koršunovo, viena mobingo apraiškų. „Ateik ir paklausk, kodėl neateini? Tylima, tylima, ir staiga viešai pilama visa tai. Teatre, išvis, neįsivaizduojate, koks yra šaltis... Nėra teatro, nes teatras, visų pirma, yra žmonių bendravimas. To nėra. Nėra diskusijų, susirinkimų... Šiais metais nebuvo nė vieno susirinkimo su teatro kolektyvu. Skatinau tai padaryti, bet nepasisekė. Tai yra tam tikra vienvaldystė, vieno žmogaus strategavimas“, – dar kartą pakartojo kūrėjas.
O. Koršunovas pasakojo, kad su M. Budraičiu juos sieja ne vien darbas LNDT, bendradarbiavo dar tuomet, kai kūrėsi OKT teatras.
„Tada jis buvo kitas žmogus, dabar – didysis valdininkas. Ar tai būdas kerštauti? Negaliu atsakyti, tik viena aišku, kad toks žmogus kaip aš teatrui reikalingas, galiu konsoliduoti aktorius, mano spektakliai tarsi teatro garvežiai. „Išvarymas“, kuris, deja, nerodomas, „Tartiufas“, „Katedra“ – lankomiausi, beje, irgi nerodomi. „Miegantys“ vienintelis garvežys, vienintelis spektaklis, kurį gali rodyti keturis kartus iš eilės, už brangiausius bilietus. Aš kaip meno vadovas negalėjau nulemti net to, kad lankomiausi spektakliai būtų rodomi ir įtraukti į repertuarą. Aš matau, kad tai planingai žlugdoma dabartinė trupė, kuri yra teatre, jos norima atsikratyti, pakeičiant kažkuo kitu“, – būgštavimais pasidalino režisierius.
O. Koršunovas tikino nematantis jokių šansų bendradarbiavimui. „Kai buvau reikalingas, bendradarbiavimas vyko, kai tapau nebereikalingas, buvau tiesiog eliminuotas. Nenoriai ėjau į tas pareigas, aš idėjinis žmogus, atėjau tam, kad padėčiau nacionaliniam teatrui, jeigu neišeina, jeigu teatre yra diktatūra... čia nieko nepadarysi. Tikiuosi, ateis laikas, pasikeis vadovybė teatre, o aš pats turiu ką veikti – būdamas meno vadovu atsisakiau daug projektų užsienyje. Pačiam veikti yra ką“, – konstatavo jis.
