Ironišku žvilgsniu į aktualijas garsėjantis Vladas Mackevičius: šįkart tema tam pernelyg skaudi

Menininkas Vladas Mackevičius reaguodamas į šių dienų įvykius Ukrainoje sako, kad kūrėjas tiesiog privalo kalbėti menu. Ketvirtadienį sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje be atidaromojo renginio pradėjo veikti tarptautinėje meno erdvėje dirbančio autoriaus personalinė paroda „WARning“. „Parodos pavadinime kažkas gali įžvelgti žodį „war“ (anglų. k. „warning“ – įspėjimas, „war“ – karas). Bet mano perspėjimas ne apie karą. Turėtume labiau saugoti savyje šviesą, stengtis išlikti žmonėmis,visapusiškai padėti. Ukrainai dabar mūsų pagalbos labai reikia“, – sakė V. Mackevičius.

Menininkas savo kūriniais, V. Mackevičiaus pastebėjimu, gali neatspindėti dabartinės situacijos, gali visiškai su ja nekomunikuoti, pabandyti išreikšti savo vidinį pasaulį, tačiau jeigu kalbame apie aktualųjį šiuolaikinį meną, tai autorius, anot jo, dažniausiai vienaip ar kitaip turi sąsają su realybe, procesais, kurie jį supa.

„Ši paroda, apie kurią mes kalbame – ir yra mano reakcija į tai, kas vyksta pas mūsų draugus ukrainiečius. Daug kūrinių, susijusių su karo ir taikos kontrastais – kai prarandamas tikėjimas žmogiškumu. Nežinau, kuo vadovaujasi įsibrovėliai į Ukrainą, ko gero, tikrai ne sveiku protu“, – kalbėjo V. Mackevičius.

Ekspozicijoje menininkas rodo ir senesnius savo kūrinius. Šiandien, pasak jo, ypač aktualūs raidiniai portretai, parinkti ne šiaip sau: šie grafikos darbai sukurti įvairiomis kalbomis. Menininkas kalba net devyniomis!

„Tarp darbų – Karlo Gustavo Jungo portretas, jis tyrinėjo ne tik psichiatrinę ar psichologinę būklę, bet ir iš esmės – egzistencinį klausimą – kas yra žmogus, kaip jis šitoje realybėje su ja sąveikauja. Šiandien tai yra labai aktualu mums visiems, o ypač tiems, kurie daro nesąmoningus žingsnius. Filosofas Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Nyčė, dramaturgas Henrikas Ibsenas...Mahatma Gandhi, kuris buvo už taiką, ėjimą link taikos nesmurtiniais veiksmais, principą, kuris šiandien Ukrainoje neveikia, žūsta žmonės...“, – asmenybes, turėjusias didelę įtaką pasauliui, ir atsidūrusias jo akiratyje vardijo V. Mackevičius.

Prisidedi taip, kaip gali

Šiandien nuolat girdime apie atvejus, kai menininkai aukoja savo kūrinius, šitaip norėdami padėti Ukrainos žmonėms – iniciatyvų daug. „Iš tikrųjų, po kovido, po tos turbulencijos kultūrininkai dar nespėjo atsigauti, atsistoti į normalias pozicijas, kad ramiai kvėpuotų. Tačiau vienaip ar kitaip tu nori padėti, širdis plyšta – tad prisidedi taip, kaip gali. Meno kūrinys – atiduotas ar paaukotas aukcionui, ar kitu būdu parduotas – puiki galimybė prisidėti“, – pastebėjo pašnekovas.

Visgi šitame kontekste nuskamba dvejonių – paremiant, kaip ir nejauku, kažką už tai gauti mainais. „Kodėl? Paveikslas šiuo metu yra simbolis. Tai ne mainai, o tarsi patvirtinimas, kad jūsų veiksmai nukreipti teisinga linkme. Jeigu artimasis prašo pagalbos, jeigu jam blogiau negu tau – gali padėti. Nematau tame jokio nepatogumo, kad paveikslas kabės ir primins apie žmogiškąjį faktorių, savybę, poelgį. Tai yra puikus simbolis“, – neabejojo V. Mackevičius.

Išties, čia, matyt, esama lietuviško kuklumo – gerus darbus reikia daryti tyliai? „Kartais geriems darbams kaip tik reikia... rėkti. Kas iš to, kad vienas lauke karys? Reikia pasiekti auditoriją visomis įmanomomis priemonėmis – socialiniai tinklai, žiniasklaida, pažįstami. Dabartinės gerų poelgių sąlygos ir instrumentai kiek pakito. Tas kuklumas trukdo, esą, kaip skleisiu žinią, pamanys, kad giriuosi – ne, jokiu būdu, ne! Informacinė sklaida būtina, kad kuo daugiau žmonių sureaguotų, prisidėtų. Viešumas taip pat neatsiejamas lėšų rinkimo įrankis, juo reikia naudotis atsakingai ir tinkamai“, – pabrėžė menininkas.

Išlaikyti vidinę šviesą

Kalbėdami apie V. Mackevičiaus kūrinius menotyrininkai prisipažįsta, kad juos neretai nustebina autoriaus laisva idėja, esą jis nevengiantis ironiško žvilgsnio į aktualijas. Kaip šį sykį?

„Šioje parodoje ironijos daug mažiau, nei kitose – tema skaudi. Ironija, ji savaime sumažėja, tačiau tam tikri kūriniai turės šviesaus požiūrio į tamsius dalykus. <...> Gražu, kai tokiomis aplinkybėmis žmonės sugeba išlaikyti vidinę šviesą, tai užkrečiama, geras pavyzdys. Kad ir kas būtų – turime saugoti ją: reaguoti, padėti, tiesiog būti žmonėmis“, – sakė menininkas.

Šiandien gali rasti daug patarimų, kaip suvaldyti baimės jausmą, nepanikuoti, būti susitelkus, nenuleisti rankų. V. Mackevičius dar sykį pakartojo – turime išsaugoti žmogų savyje. „Nemalonu, bet faktas – vyksta karas. Turime sekti informaciją, reaguoti į ją, remti draugus. Gyvenimas eina toliau, turime išsaugoti žmogų savyje, jo mums prireiks – mūsų žmogiškumo. Reikia blaiviai vertinti situaciją, kuo įmanoma padėti. Pagalba dabar labai reikalinga Ukrainos žmonėms, jos nebūna per daug. Fondai žino kaip elgtis su jūsų paaukotomis lėšomis, supranta, kur jų labiausiai reikia, tai efektyvu. Tiesiogiai bendrauja su žmonėmis, kuriems ta pagalba siunčiama, dėl to gali operatyviai reaguoti“, – pagal galimybes kuo daugiau aukoti ragino V. Mackevičius.

„Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo“, – pandemijos metu ne kartą pakartota frazė. Paklaustas, kokią žymę paliks ši tragedija, V. Mackevičius neabejojo – vienareikšmiškai, iš šitos problemos mes visi išeisime su savo randu.

„Kiekvienas išgyvena savaip... Daugelis turi draugų, giminių, artimųjų Ukrainoje – gilūs randai neišvengiami . Eilinį kartą pamokos, kurių asmeniškai nenorėčiau, ir nelinkėčiau. Tokie dalykai ateina labai nenuspėjamai, deja. Mes juose turime rastis“, – apie užklupančias krizes kalbėjo V. Mackevičius.

Niekas neapsaugotas nuo „Juodosios gulbės“

Ar tai bausmė už praleistas istorijos pamokas? „Gali būti, bet tuo pačiu – kaip mes galėjome tai sustabdyti? Netgi jeigu ir gerai istoriją mokant – kalbu apie pasekmę. Kaip toje Nassim Nicholas Taleb knygoje „Juodoji gulbė“ – kartais įvykiai ateina netikėtai ir visiškai nenuspėjamai, atrodo, supranti, planuoji, gali nuspėti, o bach ir viskas aukštyn kojomis apsiverčia – visiškai kitomis nuotaikomis gyveni, kitus dalykus darai, nes jie žymiai aktualesni, nei kasdienybinė gyvenimo rutina. Mes niekas neapsaugotas nuo tos „Juodosios gulbės“, to blogojo įvykio, kurio negali nei numatyti, nei išvengti – tai dabar vyksta. Neišvengiamumas“, – netikėtų reiškinių poveikį analizavo menininkas.

Gyvenimas, kaip atsidusęs pripažino V. Mackevičius, ne scenarijus – negali nieko numatyti, ypač šiais laikais, kai vyksta tokie dalykai. Užtat laimingomis pabaigomis, menininkas neneigė, gali tik tikėti, gali to palinkėti, kad jos būtų, bet, anot kūrėjo, reikia paruošti save būti pasiruošusiems ir kitokiems scenarijams.

Visgi, nors dabar ir blogai, V. Mackevičius ragino nepamiršti gero. „Kiekvienas savyje turi žemuogių pievą, kuriai reikia saulės, palaistymo, apsaugos. Normalu, kad dėl tokio streso tu gali greitai prarasti save – reikia save taip pat saugoti. Atsitraukimo, pauzės būdų yra daug, reikia praktikuoti meditaciją, skaityti knygas, nueiti į parodą. Išsinešti ir klausimų, ir analizių, ir namų darbų. Mano siekis ne tik perspėti, bet ir palikti kiekvienoje asmenybėje pėdsaką, kuris ją padarys geresnę, nei ji buvo vakar. Siekiu ir padedu pranokti patį save kiekvienam. Jeigu žmogus užsiima savianalize, vidine buhalterija (vienas mano kūrinių taip ir vadinasi „Gyvenimo buhalterija), jeigu jis apsitvarko, pagalvoja, ko gali atsisakyti, ko siekti – jis tampa geresniu – pranoksta save vakarykštį, tai yra svarbiausia“, – pažymėjo kūrėjas.

V. Mackevičius yra surengęs daugiau nei 25 personalines parodas Vilniuje, Berlyne,Barselonoje, Kijeve, Batumyje ir kt. Autoriaus kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Ispanijos, Maltos, Norvegijos, Sakartvelo meno kolekcininkai ir muziejai.

Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius),Vlado Mackevičiaus personalinė paroda „WARning“ vyks iki kovo 26 d.