Leidinyje atveriamos 100 meno šedevrų paslaptys ir prasmės. Knygos autorė aprašo, kaip buvo kuriami šie paveikslai, ir pateikia herojų gyvenimo detalių, kurios suintriguos ne vieną. DELFI skaitytojams siūlome daugiau sužinoti apie kai kuriuos S. Hodge knygoje minimus kūrinius.
Edvardo Muncho „Šauksmas“
1893 metais norvegų ekspresionisto E. Muncho nutapytas paveikslas tapo vienu iškiliausių ir įsimintiniausių moderniojo meno vaizdų.
Stebėtojo žvilgsnį iškart patraukia siaubo apimtos žmogystos portretas, blyškus, beveik juodos spalvos fjordas ir siaubo atmosferą perteikiantis apokaliptinis dangus.
Mažiau pastebimi yra šešėliniai siluetai antrame plane. Jie atrodo gąsdinantys, tačiau iš tikrųjų tai – du E. Muncho draugai, kartu su juo buvę ant tilto, tačiau nesureikšminę jo vizijos.
Šią detalę menininkas atskleidė eilėraščiu, parašytu ant vienos iš keturių paveikslo versijų rėmo.
Franso Halso „Besijuokiantis kavalierius“ (1624)
Tai vienas garsiausių visų laikų portretų, kurį sukūrė Baroko epochos atstovas olandų dailininkas Fransas Halsas. Tapytojas neįtikėtinai kruopščiai detalizuoja centrinės paveikslo figūros aprangą ir išvaizdą, o ypač daug dėmesio skiria šiek tiek kreivokai ir mįslingai jo šypsenai.
Nors visiškai nieko nežinome apie gana šelmišką F. Halso paveikslo herojų, vis dėlto kairėje rankoje jis laiko apvalią auksinę kardo buožę. Ši detalė patvirtina, kad paveiksle pavaizduotas asmuo buvo įgudęs kovotojas, kitaip tariant – tų laikų džentelmenas.
Jano van Eycko „Arnolfinių portretas“ (1434)
Ankstyvojo periodo Nyderlandų dailininkas Janas van Eyckas taip pat sukėlė nemažai diskusijų dėl savo paveikslų. Ypač daug kalbų tenka painiam portretui, kuriame, kaip manoma, pavaizduotas pasiturintis pirklys Giovanni di Nicolao Arnolfini ir jo žmona.
Virš veidrodžio galima įžiūrėti sudėtingais rašmenimis įamžintą žinutę, kuri, žvelgiant neįgudusiomis akimis, gali priminti ištrauką iš senovinio kūrinio ar epigrafą. O tai neabejotinai buvo siejama su kilmingaisiais.
Visa tai kuo puikiausiai dera su realistiškuoju kambario stiliumi. Juk šis portretas laikomas vienu pirmųjų kasdienį gyvenimą atskleidžiančių paveikslų. Vis tik daugeliui turbūt įdomu, koks tai užrašas ir ką jis reiškia. Paslapčių ir įmantrybių ieškotojams teks nusivilti, nes frazė, užrašyta virš nutapyto veidrodžio, skamba taip: „1434 m. čia buvo Johannesas van Eyckas“.
Diego Velazquezo „Las Meninas“ (1656)
Šiame paveiksle pavaizduota Ispanijos karaliaus Pilypo IV dukra Margaret Theresa su palyda: šunimi, dviem neūžaugomis ir keliomis tituluotomis rūmų damomis.
Beveik visiškai paskendęs šešėlyje virš priklaupusios damos stovi dailininkas. Šalia – didžiulė drobė. Dailininkas žvelgia į paveikslu besigrožintį asmenį, rankoje laikydamas paletę.
Paveiksle vaizduojamo tapytojo išvaizda keičia šio paveikslo reikšmę ir atskleidžia, kad jis buvo nutapytas iš karaliaus ar karalienės, laukiančių, kol ateis jų eilė pozuoti, perspektyvos.
Kas yra šis tapytojas? Tai pats D. Velazquezas, o šis paveikslas – vienintelis išsaugojęs jo autoportretą.
Eugene'o Delacroix „Kryžiuočių įžengimas į Konstantinopolį“ (1840)
Šiame dailininko Eugene'o Delacroix tapytame paveiksle vaizduojamas Ketvirtasis Kryžiaus žygis (1204 m. balandžio 12 d.), kai kryžiuočiai atsisakė sumanymo užimti musulmoniškąjį Egiptą ir Jeruzalę.
Žmonių minioje išsiskiria mažas vaikas, žvelgiantis į pagyvenusį savo tėvą. Šis laiko priglaudęs savo žmoną ir maldauja Prancūzijos karaliaus vasalo Boldvino pasigailėti jo šeimos.
Nors paveikslą dailininkas tapė Prancūzijos karaliaus nurodymu, vis dėlto E. Delacroix pasistengė sužmoginti invazijos aukas.
Paolo Uccello „San Romano mūšis“ (1438-1440)
Dailininkas Paolo Uccello nutapė tris paveikslus, skirtus mūšiui, kuris vyko jo gyvenimo periodu. Panaudojo įspūdingas spalvas, vaizdus perteikė kur kas realistiškiau, nei buvo įprasta tais laikais.
Nors paveikslo perspektyva panaši į naudotą gobelenuose, kai antras fonas kyla ir driekiasi iki paveikslo viršaus, vis dėlto asmenys nutapyti tiksliai ir realistiškai. Itin įspūdingai atrodo kariai, pavaizduoti dešinėje paveikslo pusėje.
Nors šis paveikslas labai realistiškas, kai kas vis dėlto prasilenkia su tikrove. Tarkime, visi žirgai nutapyti statiškai, išskyrus vieną šuoliuojantį žirgą, kuris paveiksle pavaizduotas tik iš dalies. Įdomu pastebėti, kad to laiko menininkai dar nebuvo gerai išsiaiškinę, kaip tikroviškai pavaizduoti šuoliuojantį žirgą.
