aA
„Mitas, kad Kaunas – labai lietuviškas miestas. Daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Šį romaną rašiau, nes norėjau, kad geriau suprastume savo tapatybę“, – sako teatrologė, dramaturgė, monografijos apie žydų teatrą Lietuvoje autorė Ina Pukelytė, ką tik skaitytojams pristačiusi antrąjį romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“.
Ina Pukelytė
Ina Pukelytė
© Teodoras Biliūnas

Pasak autorės, į 1932-ųjų Kauną nukeliantis romanas – duoklė jos senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams. Galbūt šis pasakojimas apie dvi jaunas moteris – lenkę knygyno darbuotoją Zofiją ir žydų teatro aktorę Rachelę – padės geriau suprasti tiek laikinosios Lietuvos sostinės, tiek ir pirmosios Lietuvos nepriklausomybės kartos istoriją.

Auksiniai Kauno laikai. Teatras, meilė, džiazas. Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius lemtingus gyvenimo sprendimus joms teks priimti.

Birželio 16 d., antradienį, 18 val. I. Pukelytė romaną pristatys Vilniuje Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o kol kas su autore vartome ką tik pasirodžiusias „Paneles iš Laisvės alėjos“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Panelės iš Laisvės alėjos
Panelės iš Laisvės alėjos
© Knygos viršelis

Pirmasis jūsų romanas išleistas 2000 metais ir štai antrasis pasirodo po 20 metų. Kiek jūsų gyvenime buvo literatūros po „Prancūziško romano“?

Literatūros buvo nemažai, nes šalia mokslinės veiklos realizavau save dramaturgijoje. Rašiau pjeses, įkūriau Teatro klubą, kuriame vaidinome komedijas moterims. Prieš kelerius metus su kauniečiams puikiai žinoma Bella Shirin sukūrėme spektaklį, susijusį su žydų istorija Kaune „Shalom, Bellissima!“ Bella gimė Kaune, vėliau emigravo į Izraelį, mokėsi aktorystės, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vėl sugrįžo į gimtuosius kraštus. Ji labai norėjo papasakoti savo gyvenimo istoriją, ieškojo žmogaus, kuris padėtų parašyti pjesę. Tuo metu kaip tik domėjausi žydų teatru, tad sutikau. Netrukus gimė spektaklis, kuriame Bellą puikiai įkūnija aktorė Olita Dautartaitė.

Kai tyrinėjau žydų teatrą, radau labai daug įkvepiančių istorijų, faktų, apie kuriuos nieko nežinojau. Supratau, kad Kaunas nėra tik toks, apie kokį mokėmės mokykloje ar skaitėme knygose. Iš tiesų tai buvo daugiatautis miestas, kaip ir kiti Lietuvos miesteliai, bet mes daugiau nei pusę šimtmečio stengėmės nugramdyti tam tikrus savo istorijos sluoksnius. Kūrėme pasakojimą, neva, tai labai lietuviškas miestas, ir toks pasakojimas labai tiko mūsų postsovietinei istorinei atminčiai. Tačiau dabar matome, kad toks kelias niekur neveda – skauduliai išlieka. Kol neišspręsime savo istorijos problemų ir su jomis nesusigyvensime, pirmyn judėsime sunkiai.

Nėra mūsų tapatybė tik lietuviška, reikia pamiršti tą mitą. Idėjos apie grynakraujiškumą labai pavojingos, jos atveda prie konfliktų. Tad „Panelės iš Laisvės alėjos“ – bandymas suprasti savo tapatybę. Žinoma, bus tų, kuriems mano požiūris nepatiks, kurie sakys, kad tai netiesa, taip nebuvo, bet dėl to ir rašau: noriu parodyti tą tapatybių daugiasluoksniškumą, kuris egzistavo tarpukario Kaune. Parodyti, žinoma, per žmones, jų likimus. Pasakoju apie lenkiškai ir jidiš kalbėjusius kauniečius, kurie svarbūs dabartinei mūsų kultūrai. Rašiau dar ir dėlto, kad mūsų literatūroje yra labai nedaug įtaigių pasakojimų apie Kauną. Štai Vilnius turi „Vilniaus pokerį“. Norėčiau, kad ir Kaunas turėtų savo literatūrinę istoriją.

Romane jūs aprašote daug mažai žinomų dalykų, kurie daugeliui skaitytojų bus tikrai labai nauji. Pavyzdžiui, lenkiškasis Kaunas. Kaip rinkote informaciją romanui?

Nebuvo sunku sukurti lenkaitės Zofijos personažą ir aplinką, nes rėmiausi savo senolių gyvenimu. Mano močiutė nekalbėjo lietuviškai, tik suprasdavo, ką kiti šneka. Jos vyresnioji sesuo net nesuprato lietuviškai, o jauniausioji jau buvo dvikalbė: ir kalbėjo, ir rašė lietuviškai. Senelio šeimoje visi kalbėjo lietuviškai, bet irgi buvo lenkakalbiai. Mano vaikystėje buvo daug lenkų kalbos. Su močiute šnekėjau tik lenkiškai, ir mieste – ar eitum į svečius, ar į turgų – kasdienė kalba buvo lenkų. Gyvenome dabartiniame Savanorių prospekte, kur kiek vėliau buvo pastatytas „Žalias kalnas“, ten buvo ištisas nedidelių namukų kvartalas su užkaboriais ir sandėliukais. Dideliame kieme iš visų aplinkinių namų susirinkusios kaimynės tarpusavyje nekalbėdavo lietuviškai. Lietuvių kalba buvo labiau inteligentų kalba, o čia, kieme, vyravo kitas žmonių sluoksnis. Aišku, toji vietinė lenkų kalba buvo skurdesnė nei ta, kuria kalbėta Lenkijoje, ir dingo ji su mano senelių karta. Mano tėvai jau nešnekėjo lenkiškai.

Romaną taip malonu skaityti, kad, atrodo, jį buvo ir taip lengva rašyti. Iki pusės pasakojimas net kiek naivus, sentimentalus, tarsi gražus kaunietiškas atvirukas, o antra dalis kerta per paširdžius taip, kad nori susiriesti ir nebeatsitiesti. Sąmoningai pasirinkote tokią formą?

Nesąmoningai taip susidėliojo, pati istorija reikalavo dviejų linijų. Pirma, norėjau tarsi nufotografuoti tuoj pranyksiantį pasaulį, užfiksuoti vaizdinius, detales, nes mano karta yra paskutinė, kuri dar galėjo tai matyti realybėje. Turiu galvoje tarpukario dvasioje gyvenusių senelių namus, grubią, primityvią jų buitį. Norėjau įvardyti kiekvieną detalę: pauostyti, pačiupinėti. Dėl to lenkiškoje romano linijoje gal šiek tiek ir jaučiasi tokia euforija. Pirmąją knygos dalį buvo gera rašyti, o antrąją – sunku. Buvo nelengva priversti save išrašyti neigiamas emocijas, tad ilgai užtruko, kol prisiverčiau personažus panardyti į sunkumus, sugriauti jų gyvenimus.

Pasakojate apie lenkiškąją liniją, kita labai svarbi knygos dalis – žydiškoji. Pagrindinė veikėja – aktorė Rachelė, jos gyvenimas, besiskleidžiantis žydų teatre. Herojė „išėjo“ tikrai nepamirštama – kūnas ir kraujas. Tyrinėjate žydų teatrą, tad kaip jums sekėsi sutramdyti save ir suvaldyti medžiagą?

Rachelė man padarė didžiulį įspūdį, net kolegos sakydavo, kad turbūt persikūnijau į Rachelę, vis apie ją kalbėdavau. Buvo keista, kad išliko labai mažai žinių apie šią žydų teatrui svarbią asmenybę. Tai atrodė neteisinga. Apie ją rašau 2017 metais pasirodžiusioje monografijoje, bet norėjau, kad apie ją sužinotų daugiau žmonių, kad žmonės patikėtų personažu, išgyventų jo likimą, kad Rachelė grįžtų kaip gyva į Laisvės alėją. O geriausia forma tam – grožinė literatūra.

Tai Rachelė turi realų prototipą?

Taip. Kai rašiau monografiją, jaučiausi lyg detektyvė. Reikėjo iš nuotrupų ir detalių sukonstruoti žydų teatro fenomeną, sulipdyti jį kūrusių žmonių istorijas. Daug laiko praleidau archyvuose, važiavau į YIVO institutą Niujorke, į Izraelį, mokiausi jidiš. Bedėliojant tą mozaiką vis labiau ryškėjo šios jaunos merginos paveikslas. Rachelė tarpukariu atvyko į Kauną – provinciją, bet jau augantį, vis labiau vakarietišku tampantį miestą. Kaune ji buvo pristatoma kaip prancūzų teatro žvaigždė. 1936 metais Rachelė tapo Kauno žydų teatro direktore, 1940 metais dar galima rasti apie ją informacijos, nes dirbo sovietiniame žydų teatre, o po to staiga viskas nutrūksta. Rachelė dingsta. Kaip ir visi žydų teatro aktoriai. Kiek pavyko atsekti, Rachelės istorija nutrūko Dachau koncentracijos stovykloje. Vadinasi, ji išgyveno getą. Turėjo dukrą. Romane Rachelė taip pat turi dukrą, nors kai rašiau, nežinojau šio fakto.

Romano veikėjos sugriauna mitą, kad tarpukariu Kauno moterų pagrindiniai užsiėmimai buvo eiti į kirpyklas, priiminėti svečius salonuose ar triūsti namuose. Priešingai – matome veiklias moteris ir jų virsmą, kai suvokusios, kad romantika baigiasi, jos turi priimti sudėtingus sprendimus. Didelis dėmesys moterų paveikslams. Iš ko mokėtės?

Nebuvo sunku kurti lenkaitės Zofijos elgseną – tyrinėjau daug namiškių nuotraukų ir bandžiau įsivaizduoti, kaip gyveno to laikotarpio šeimos moterys. Iš tų jaunystės fotografijų – ir mufta, ir lapės apykaklė, ir kitos detalės. Deja, šeimos senoliai nieko nepasakodavo apie jaunystę, tik kad „prie Smetonos buvo geriau“, tad iš fotografijų pati bandžiau įsivaizduoti, kaip ta trisdešimtmetė dar nesubrendusi mergina žiūri į ateitį, kokią gražią perspektyvą įsivaizduoja.

Zofija jauniausia šeimoje, gal todėl ji labiau emancipuota, šiuolaikiškesnė, nes jai nereikia galvoti, kaip kuo greičiau ištekėti ir sukurti šeimą. Kurdama Zofijos paveikslą galvojau ir apie šiuolaikinę trisdešimtmetę, kuri dar tik pradeda gyventi, optimistiškai žvelgia į ateitį, nes tarsi nereikia niekuo rūpintis, nereikia būtinai tuoktis, ji jaučiasi laisva. Rachelės personažas atsirado iš mano meilės teatrui – rašiau natūraliai ir lengvai.

Romane labai svarbi miesto atmosfera, pavyzdžiui, labai gyvas Šančių gyvenimas. Taip pat veikia istorinės asmenybės, pavyzdžiui, Borisas Dauguvietis ar Kipras Petrauskas.

Kipras Petrauskas buvo vienas iš tų, kurie stengėsi sujungti Kaune gyvenančias tautas. Jis palaikė glaudžius kontaktus su žydų teatru, nacių okupacijos metais išgelbėjo smuikininko Danieliaus Pomeranco dukrą. Nedaug tokių liudijimų, kad lietuvių artistai būtų palaikę aktyvius ryšius su žydų teatru. Borisas Dauguvietis, Vytautas Bičiūnas, aktorius Stasys Pilka, kuris dalyvavo jidiš teatro spektaklyje.

Intelektualai stengėsi, kad mieste gyvenančios įvairios tautos suartėtų, nes gana greitai pajuto, kad jeigu nebus tautų sutarimo, gali ištikti tai, kas tuo metu jau vyko Vokietijoje. Pavyzdžiui, norėdami suartinti skirtingas tautas, 1935 metais žydai lietuvių kalba pradėjo leisti laikraštį „Apžvalga“. Juk, kai Vokietijoje galvas jau kėlė nacionalsocialistai, Lietuvoje dar nebuvo grėsmės ir atrodė, kad viskas bus gerai. Dėl to lenkai ir žydai važiavo į Lietuvą. Jeigu tas intelektualų siekis suartinti tautas būtų plačiau išsiskleidęs, gal nebūtume turėję tokios tragedijos.

Ne kartą užsiminėte apie teatrą, tad šiek tiek nutolkime nuo knygos ir pažvelkime į šių dienų aktualijas. Taigi – karantinas. Kaip įsivaizduojate teatro ateitį, kai viskas taip pairo?

Teatras egzistuoja jau pora tūkstančių metų ir visą laiką jį bandoma laidoti. Buvo pranašaujama, kad jis mirs atsiradus kinui ar televizijai. Bet teatras – stiprus fenomenas, vis iškylantis virš bangų, nes čia svarbiausia gyvas kontaktas. Kol žmogui reikia kito žmogaus, teatras gyvuos. Mums reikia gyvo atlikėjo, pulsuojančios energijos, tarp aktoriaus ir žiūrovo susikuriančio energetinio užtaiso. Ir nors daug meno, teatro taip pat, per karantiną atsidūrė virtualioje erdvėje, ji tarsi užsikimšo – sunku buvo atsirinkti, ką žiūrėti, daug laiko reikėjo skirti informacijos atsijojimui, galų gale nebesinorėjo nieko, tik vėl grįžti į gyvą teatrą.

Nepaisant suvaržymų, juk galima vaidinti nedidelėms žmonių grupėms – toks teatras ypatingai paveikus. Kažkada teatrą vaidindavo namuose, šeimoje. Taip, teatras yra priklausomas ir nuo technologijų, bet aktoriaus ir žiūrovo kontaktas visada yra svarbiausias: arba jis susikuria, arba ne.

Ką tik pasirodęs romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ sulaukė didelio susidomėjimo, tad kas toliau? Rašote tęsinį?

Prieš kelias savaites pagalvojau, kad reikia pažiūrėti, ką kalbėjau prieš dvidešimt metų, kai pasirodė „Prancūziškas romanas“. Tada prisižadėjau, kad rašysiu tą romaną, aną... Aišku, nieko neparašiau, tai gal šįkart nieko nežadėsiu, nes vėl nepadarysiu.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
3.5000

Vilniaus teatras „Lėlė“ kviečia į virtualią premjerą: pelių apgyvendintoje scenoje susitiks istorija, nūdiena ir laisvė žaisti (1)

Gruodžio 10 d. 19 val. žiūrovai kviečiami pamatyti tiesioginę Ainio Storpirščio režisuoto...

Audiovizualinių miniatiūrų seriją sukūrę menininkai garsą ir vaizdą tyrinėjo per mikroskopines mus supančios aplinkos detales

Menininkė Aistė Ambrazevičiūtė ir elektroakustinės muzikos kompozitorius Yiorgis Sakellariou...

Paauglių literatūros konkurso nugalėtoja savo istoriją skyrė nei geriems, nei blogiems herojams

Baigėsi šeštą kartą leidyklos „ Alma littera “ ir nepriklausomų ekspertų organizuojamas...

Kviečiama teikti kandidatus Jurgos Ivanauskaitės premijai

Leidykla „Tyto alba“ kviečia teikti kandidatus Jurgos Ivanauskaitės premijai. Nuo 2008 metų...

Tomo Vengrio vaidybinis filmas „Gimtinė“ žengia į savo 20-ąjį tarptautinį festivalį

Prasidėjęs Europos kultūros TV kanalo ARTE festivalis „ ArteKino “ režisieriaus Tomo...

Top naujienos

Sukrečiantį vaizdo klipą išleidusi Rusijos grupė: jūsų karaliukui ateina galas (265)

Rusijos repo grupė „Kasta“ paskelbė vaizdo klipą, kuriame rodomi akivaizdūs įvykių...

Vilniuje užsisakė naminį kugelį išsinešti, o kai atidarė pakuotę – laukė staigmena (271)

Dabar toks metas, kad kavinių ir restoranų maistu galima pasimėgauti tik užsisakius jį...

Žiemą kol kas teks pamiršti – į šalį vėl pradės plūsti šiluma (10)

Ketvirtadienio rytas išauš debesuotas, pragiedrulių bus nebent šiaurės vakariniame šalies...

Čempionų lyga kaista: į atkrintamąsias žengė tik įvarčių mašiną ir gynybos ramstį praradusi „Borussia“ prancūzas surinko „pokerį“ (3)

Prie aštuonių kelialapius į UEFA Čempionų lygos atkrintamąsias varžybas jau turėjusių...

Mirė buvęs Prancūzijos prezidentas Giscard'as d'Estaing'as (18)

Mirė buvęs Prancūzijos prezidentas Valery Giscard'as d'Estaing'as , pranešė „France 24“....

Vokietijos rankose – tikrasis Putino ginklas Ukrainai ir Baltarusijai valdyti: ar galima pasirinkti išdavystę? (358)

Būti ar nebūti? Toks klausimas vėl iškilo Vakarų Europai svarstant vamzdyno „ Nord Stream 2...

Vytautė Merkytė | D+ nariams

Kas slepiasi po Paryžiaus gatvėmis: 6 mln. sielų įspėja – sustok, čia yra mirties imperija (2)

Nors Paryžius yra meilės ir romantikos miestas, vieno fakto negalime ignoruoti – po jo gatvėmis...

Dulkys – apie nuotaikas po susitikimo su prezidentu: dėl vieno dalyko su Šimonyte buvome susitarę (332)

„Nenorėčiau spėlioti. Atvirai kalbant, gal ir nelabai yra laiko toms emocijoms, nes tikrai visa...

Dalia Vaitkutė-Šiaulienė | D+ nariams

Pasiilgusiems kelionių siūlo aplankyti lietuvišką Laplandiją, Aliaską ar net Tailandą

Manote, kad žiemą nėra ką veikti? Netiesa. Dar vienas mitas, jog per karantiną galima nebent...

|Maža didelių žinių kaina