Šia proga kalbiname projekto sumanytoją A. Žvirblytę apie vis dažniau rengiamus bendrus klasikos ir džiazo projektus.

Sutapo biolaukai

– Aleksandra, esate klasikinės muzikos pianistė, tačiau pastaruoju metu vis dažniau girdime ir matome jus scenoje su žymiais džiazo muzikantais – P. Vyšniausku, Olegu Molokojedovu, Juozu Milašiumi. Koks tas klasikinės pianistės kelias į improvizaciją?

– Kažkada maniau, kad improvizacija – visiška mistika. Kartais sapnuodavau, kaip improvizuoju. Žinote, atlikėjus gana dažnai aplanko toks sapnas: išeini į sceną, salė pilna ir staiga praneša, kad grosi kūrinį, kurio niekada gyvenime neteko atlikti.

Pabundi išpiltas šalto prakaito. Po virtinės metų šitokio košmaro pradėjau sapnuoti, kad tokioje situacijoje tiesiog improvizuoju. Ir visai gerai pavyksta.

Tačiau tikrovėje kurti publikos akivaizdoje nedrįsau, mėginau tik niekam negirdint, net šeimos nariams. Kai sūnus pradėjo lankyti improvizacijos pamokas pas O. Molokojedovą, įsidrąsinau.

Taip atsirado „Muzikinės instaliacijos“, o prieš porą metų laimingas atsitiktinumas lėmė scenoje sutikti P. Vyšniauską – viename sėkmingiausių tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio projektų „Kosminis Čiurlionis“.

Kažkaip sutapo biolaukai ir nusprendėme muzikuoti drauge toliau. Šiemet pristatėme net tris naujas koncertines programas – teatralizuotą misteriją „Mistinis Čiurlionis“, improvizacinį dueto projektą „Provokacijos“ ir atnaujintą „Kosminio Čiurlionio“.

Improvizacijos žvakių šviesoje

Klasika – moteris, džiazas – vyras

– Kaip scenoje sugyvena klasikinė pianistė ir džiazo saksofonininkas?

– Džiazas ir klasika nėra jau tokie skirtingi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Daugelis klasikais dabar vadinamų kompozitorių buvo ir puikūs improvizatoriai.

Vėliau tradicijos keitėsi, taigi atsirado tam tikras trafaretas – improvizuoja džiazo muzikantai, o mes, klasikai, grojam tiksliai pagal tekstą.

Dabar laikai keičiasi – menininkai ieško naujų kelių, šalia puikių tradicinių atlikimų randasi netikėtų stilistinių jungčių. Tai leidžia kitu kampu pažvelgti į visiems žinomus muzikos kūrinius.

Pacituosiu P. Vyšniausko žodžius iš vieno interviu: „Klasika – tai moteris, džiazas – vyras“. Priešingybių jungtis duoda visai įdomų rezultatą.

Tiesą sakant, prieš pirmą mūsų dueto pasirodymą kiek jaudinausi – visgi mano patirtis improvizacinėje muzikoje yra nepalyginamai mažesnė nei Petro. Tačiau išėjus į sceną po poros minučių tapo visiškai ramu.

Petras – nuostabus muzikantas, scenoje ir palaiko, ir provokuoja, ir įkvepia išmėginti ką nors nauja. Niekada negroja du kartus taip pat, jo kūrybinių idėjų arsenalas neišsenka.

Bendrose programose man tenka užduotis groti nemažą dalį originalaus autoriaus teksto. Tačiau jaučiu, kad vis labiau ir labiau užsikrečiu spontaniškos kūrybos virusu. Leidžiu sau kurti čia ir dabar. Man šiuo metu improvizacija – beveik kaip narkotikas, persikėlimas į kitą realybę, vaizduotės realizavimą.

– Ką išgirs klausytojai jūsų šventinėje programoje gruodžio 28-ąją?

– Tebus siurprizas. Pasakysiu tik tiek – bus labai gražių kūrinių saksofonui su fortepijonu, fortepijonui solo, saksofonui solo. Ir, be abejo, improvizacijų.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI