Teko girdėti, kad „Keistuolių teatras“ užsiėmęs remontais? – pasiteirauju visų mylimos aktorės, jau žinodama, kad būtent ji užsikrovė šiuos organizacinius darbus ant savo pečių.
„Remontuojamės, tik mūsų remontai labai strigo... Statybininkai vėluoja, jau daugiau kaip pusę metų – buvome suplanavę užbaigti gruodžio pradžioje, prieš kalėdinius spektaklius. Tačiau buvo karantinas, na, o dabar – tai ypač aktualu ir skaudu. Turime neužbaigtą teatro remontą, o renginiai – jau leidžiami. Bet mes neturime galimybės atsidaryti, labai liūdna. Iš tiesų, labai gaila mūsų teatro žmonių, nes teatras ne biudžetinis, niekas atlyginimų nemoka. Gyvename sukandę dantis, laukiame kol statybininkai baigs, o jie niekaip! Taigi rytojaus renginys su simfoniniu orkestru tarsi atgaiva“, – pasidalijo rūpesčiais teatralė.
Gastrolės, anot I. Balsytės, taip pat ne išeitis. „Teatrui reikalingi namai – repetuoti. Kitas dalykas, kai važiuojame į gastroles finansinės išlaidos daug didesnės – ir salės nuoma, ir kiti dalykai. Norisi turėti savo teatrą, atrodo, taip nedaug trūksta, bet niekaip nesusitariame su tais statybininkais. Esame nusiminę, labai neramu, nežinia, kaip ir kada visa tai baigsis – gal rudenį, kol neuždarė į karantiną? Bet neturime jokių garantijų“, – atsiduso pašnekovė.
Laimės vitaminai
Paklausta, kuo gyvena be šių rūpesčių, I. Balsytė tikino, kad kol kas šis remontas ir yra jos pagrindinis vargas.
„Esu tas atsakingas žmogus – projekto vadovė. Visos bemiegės naktys ir stresas, labiausiai susijęs su tuo. Aišku, kaip ir visus kitus vargina tas nuotolinis darbas, nuotoliniai susirinkimai, kompiuteris... Jau kartą esu sakiusi – toks jausmas, kad to kompiuterio nebesinori imti į rankas. Galvoju, kai viskas baigsis, pasidarysiu sau laisvą savaitę ar dvi – be ekranų. Ši situacija dar kartą įrodo, kad bendruomeniškumas, komunikacija, kūno kalba – tai tikroji žmonių prigimtis. Visa kita, kaip yra sakoma, apibūdinant neekologiškas daržoves – sintetika. Toks bendravimas nenatūralus“, – sakė ji.
Jei nieko neverčiami, sąmoningai nuspręstume kuriam laikui atsisakyti ekranų, I. Balsytės manymu, suvoktume, kokia laimė gyvai susitikti, pamatyti tikrą draugo šypseną, juoką ir džiaugsmą: „Pasižiūrėję į dangų pastebėtume skraidančius debesis. Manau, kad tai būtų geri laimės vitaminai.
Svarbu gyvai pamatyti žmogų, pajusti jo nuotaiką, emociją. Bet kokiu atveju, jokie ekranai to neperteiks ir neatstos.“
I. Balsytės pastebėjimu, greičiausiai šiandien dar neįvertiname tos žalos, kuria patiriame išvarginti nuotolinio bendravimo.
Aktoriai kaupė, kaupė, o atiduoti nebuvo kam
Paklausta, kaip dėl karantino pasikeis aktorystė, teatro menas, I. Balsytė pažymėjo, kad aktoriui, kaip ir bet kokios kitos profesijos žmogui, po metų nedarbo – reikės laiko, kad įgūdžiai atsistatytų.
„Gali daryti namuose, kokius tik nori pratimus, bet aktorystė (vienas svarbiausių teatro elementų) – yra bendravimas su publika. Teatras be publikos neegzistuoja. Yra netgi tokia formulė. Kas yra spektaklis? Tai yra aktoriai, kurie vaidina scenoje, ir žiūrovai. Tik sinergija tarp žiūrovų ir aktorių sudaro teatro meną, tą teatro stebuklą. Tu niekaip šito nepasitreniruosi. Visi skaitmeniniai spektakliai gyvo teatro nepakeis, nors žinoma, atsiras skaitmeninių formų, bet jos bus jau visai kitokios. Per amžių amžius mums įprastas teatras gyveno ir išliko – būtent toks jis reikalingas žmonėms. Žiūrovams reikia šito pojūčio – kai sėdi salėje ir kvėpuoji teatru, tuo kas vyksta scenoje, tomis emocijomis, jausmais. Teatras tave prajuokina ir pravirkdo – vyksta procesai. To tikrojo „čia ir dabar“, kur susitinka aktorius ir žiūrovas“, – sakė pašnekovė.
I. Balsytė nelinkusi sutikti su mintimi, kad pabuvimas patiems su savimi kūrėjams galėjo pasitarnauti kaip idėjų prisisiurbimas.
„Aktoriai kaupė, kaupė, o atiduoti nebuvo kam. Tas prisikaupimas išsikreipia, nebent pereina į kitas meno formas – galbūt kažkas pradėjo kurti eilėraščius ar tapyti. Pati studijų metais surasdavau laiko groti, tapyti. Teatras tuo ir įdomus, kad apjungia daug menų – dailę, muziką, šokį, netgi naujas technologijas. Tai sudaro teatro visumą, be visa to – teatro taip pat nebūtų, visa tai – eina šalia“, – apie plačią scenos meno praktikų įvairovę kalbėjo ji.
Teatras pakeičia pasaulėžiūrą, kaip kelionė? „ Žmogus iš prigimties žingeidus, norintis suprasti. Kol vaikai maži, kiek jie užduoda klausimų – kodėl aš čia, šitoje žemėje, kodėl tu mano mama, kas būsiu, kai užaugsiu, kokia mano prasmė... Suaugę užmiršta šituos klausimus, ne visi savęs paklausia, ką aš veikiu šitoje žemėje – įsipina į rutiną. Tačiau kai pasižiūrime gerą spektaklį mums iškyla tie klausimai – kaip būtų, kodėl tai vyksta. Galvoju, kad teatro misija, visų pirma, kelti filosofinius klausimus – būties, egzistencijos, pažadinti žmoguje filosofą“, – aiškino aktorė.
Permesti per rampą
Kino aktorystė, anot I. Balsytės, gerokai kitokia: „Teatro aktorius turi atrasti ryšį su žiūrovu – netgi yra toks pasakymas: „permesti per rampą“, kad žiūrovą pasiektų aktoriaus skleidžiama energija, žinutė. Užtat kino aktorius veikia visai kitomis priemonėmis, tai kitoks darbas. Filmuojama mažais gabaliukais, turi aiškiai išsidėlioti vaidmens liniją... Daugelyje užsienio aukštųjų mokyklų šios profesijos yra atskiros. Lietuvoje irgi buvo bandoma rinkti kino aktorių kursą, bet tada atsiranda kita problema – darbo pasiūlymų nėra daug, kino tiek nesukuriama – per didelė prabanga mažai šaliai turėti ir kino, ir teatro aktorių visą govadą. Tai skirtingos profesijos, turi sąsajų, bet pats darbo principas yra kitoks“, – pažymėjo ji.
Kalbai pasisukus apie atliktus patinkančius vaidmenis, aktorė tikino nenorinti išskirti nė vieno jų – taip esą mokiusi ir kurso vadovė prof. Irena Vaišytė – negali būti nemylimų vaidmenų. „Jei tau kažkas truputėlį kliūva, turi pamilti tą vaidmenį, kaip vienintelį. Turi norėti kurti tą vaidmenį eidamas į sceną. Taip, yra epizodinių vaidmenukų, kuriuose ta meilė kibirais nesiskleidžia, bet didesni – visi brangūs. Kaip trijų atžalų mama negaliu pasakyti, kuris vaikas man brangesnis, nė viena mama to negalėtų pasakyti“, – šypsodamasi tikino I. Balsytė.
Visgi vieni jų paprastesni, kiti lengvesni, treti – sudėtingesni. „Don Kichoto Dulsinėja kitokio plano, drambliukė Deizė – visai kitas pobūdis. Taip pat ir kine. „Giminių“ (rež. Saulius Vosylius) istorija tęsėsi virš dvidešimt metų... Su tuo vaidmeniu pragyveni pusę savo gyvenimo, tai vėl yra visai kitokia patirtis. Galbūt dar nesuvaidinau tokio vaidmens, kad sakyčiau: visą gyvenimą vaidinau, bet šitas vaidmuo man visgi yra – super grand! Šiandien aš galvoju, kad aktorius turi mylėti tai, ką daro, kad ir koks vaidmuo būtų. Atsiduoti, pasinerti į jį, tapti tuo kažkuo kitu. Tačiau nors ir tampi kažkuo kitu, dalis tavęs lieka. Kur palieki savo dalį – tau brangu. Nuo tokių vaidmenų negali atsiriboti – tai tavo jausmai, emocijos, mintys, uždaviniai, perteikiama idėja. Jei ir vaidini patį žiauriausią blogietį – visa tai yra tam, kad pasakytum ir perteiktum mintį: gėris nugali blogį“, – samprotavo I. Balsytė.
Užsienio kino aktorius viename savo interviu yra pasakęs įdomią, gal kiek narcizišką mintį: „Aš esu tam, kad niekas manęs nepamirštų“. Šią citatą pateikiu I. Balsytei, kaip klausimą, tačiau ji visiškai priešingos nuomonės apie aktorystės misiją.
„Nežinau, kas turėta mintyje – galbūt yra didžių menininkų, kurie taip save pozicionavo. Svarbiausia, jei būdamas čia – esi kažkam reikalingas, tai didžiulė vertybė. O ar pamirš, ar ne? Dieve, paskui bus kitas gyvenimas ir vėl bus galima daryti gerus darbus“, – linksmai pokalbį baigė I. Balsytė.
