Žinynas supažindina su daugiau kaip 100 garsiausių klasikinės muzikos kompozitorių nuo Bacho iki Ksenakio gyvenimu ir kūryba, apima visus muzikos kūrybos stilius: nuo viduramžių iki šių dienų.
Muzikos garsų komponavimas yra viena paslaptingiausių meno formų. Žmones, kurie nesunkiai perpranta literatūros kūrinį ar paveikslą, vis dar dažnai glumina tai, kad muzikos kūrinys, kuris išreikštas materialiu pavidalu – natomis, turi būti vėl paverčiamas garsais tarpininkaujant trečiam asmeniui – atlikėjui.
Leidinyje pateikiamos kompozitorių biografijos, istorinė informacija apie muzikos eras, žymiausi skirtingų laikotarpių įvykiai ir meno stiliai, taip pat kompozitorių įtaka muzikos meno raidai. Kompozitoriai pristatomi chronologiškai, greta pateikiant lenteles su svarbiausiais jų gyvenimo faktais ir kūriniais. Gausiai iliustruotame albume – daugiau kaip 500 meno kūrinių ir nuotraukų: kompozitorių portretai, vietos, kur jie gyveno ir kūrė, scenos iš baleto ar operos spektaklių, taip pat natų rankraščių pavyzdžiai.
Iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Iki XX a. vyravo nuomonė, kad muzikos istorija prasidėjo nuo Bacho. Tik intensyvėjant muzikos tyrinėjimams ir muzikinei erudicijai bei vėlesniais XX a. dešimtmečiais įsivyravus Senosios muzikos judėjimui, buvo atrasta daug pamirštų viduramžių ir Renesanso laikotarpio šedevrų, kurie paskatino iš naujo įvertinti jų kompozitorių pasiekimus.
Sakralinė muzika
Viduramžiais muzikos monopolis beveik išimtinai priklausė Bažnyčiai. Iki mūsų dienų išlikę viduramžių šaltiniai dažnu atveju buvo rašyti vienuolynų raštininkų ir laikyti vienuolynų bibliotekose. Nors pasaulietinė muzika taip pat egzistavo, ji dažniausiai buvo improvizuota, taigi ankstyviausia išlikusi muzika paprastai buvo skirta religinėms reikmėms. Keliaujant tolyn į praeitį, atskirų kompozitorių vardai tampa vis retesni. Tarp ankstyviausių XII a. ir XIII a. pradžios muzikos kūrėjų galima išskirti prancūzų kompozitorius Leoniną ir Perotiną, kurie siejami su naujai pastatyta Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Visai neseniai paskelbti ir nepaprasto populiarumo sulaukę įrašai atskleidė vizionierišką XII a. vienuolės Hildegardos Bingenietės (Hildegard von Bingen) muziką. Ji buvo ne tik viena pirmųjų atvėrė ištisus klodus neįvardytų kompozitorių sukurtos muzikos, randamos tokiuose rankraštiniuose viduramžių šaltiniuose kaip Alfonso X Išmintingojo XIII a. surinktos ispaniškosios kantigos (isp. cantiga – daina).
Polifonija
Prancūzų kompozitorius Gijomas de Mašo (Guillaume de Machaut) buvo svarbiausia XIV a. muzikos figūra. Tarp daugybės jo įvestų naujovių buvo pirmosios nuoseklios mišių apeigos, pirmą kartą muzikos kūriniai imti atlikti keturiais balsais (šis derinys vėliau tapo polifoninės muzikos standartu). Taip pat jis buvo vienas pirmųjų, ištobulinusių įprastas tų laikų pasaulietinės poezijos formas: baladę, rondo ir virelę.
Kitą šimtmetį muzikinis gyvenimas daugiausia sukosi aplink Šiaurės Prancūzijos ir Flandrijos rūmus ir bažnyčias, kur gimdavo sakraliniai ir pasaulietiniai flamandų kompozitorių, siejamų su Burgundijos kunigaikščių rūmais, kūriniai. Tarp jų galima paminėti Gijomą Diufaji (Guillaume Dufay), Johanesą Okehemą (Johannes Ockeghem), Žoskeną Deprė (Josquin des Prez) ir kitus jų amžininkus. Vis dėlto daugelis jų įkvėpimo sėmėsi ilgų viešnagių Italijoje metu, kur muzikinė veikla tokių Renesanso architektų kaip Filipo Bruneleskio (Filippo Brunelleschi; 1377– 1446) suformuotos centrinės perspektyvos teorijos, atpažįstamos Florencijos Šv. Lauryno ir Šventosios Dvasios bazilikų ir nuostabių kunigaikščių rūmų Urbino architektūroje, muzikinis atitikmuo pastebimas Renesanso polifonijoje. Muzika taip pat įgijo perspektyvų.
XV a. dominavo trys flamandų kompozitoriai, o brandžiojo Renesanso polifoninį meną ištobulino muzikantų trio – Džovanis Pjerluidžis da Palestrina (Giovanni Pierluigi da Palestrina) iš Italijos, Orlandas di Lasas (Orlando di Lasso) iš Flandrijos ir Tomasas Luisas de Viktorija (Tomas Luis de Victoria) iš Ispanijos, visi ilgai dirbę Italijoje.
Polifoninis principas ir toliau dominavo XVI a. muzikoje – nuo mišių ir motetų, parašytų atlikti didžiosiose Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir Pietų Vokietijos katalikų bažnyčiose, iki anglų kompozitorių Tomo Talio (Thomas Tallis) ir Viljamo Berdo (William Byrd) katalikiškų ir protestantiškų liturgijų bei kerinčių pasaulietinių karalienės Elžbietos epochos madrigalų mokyklos daugiabalsių dainų. O raudulingos Džono Daulendo (John Dowland) dainos ir solo muzika liutniai pranašavo ateinant naują individualizmo amžių.
Hildegarda Bingenietė
Ši nepaprasta moteris buvo viena pirmųjų žinomų kompozitorių. Hildegarda gimė kilmingoje vokiečių šeimoje ir gyveno tais pačiais metais kaip ir žymieji viduramžių įsimylėjėliai Pjeras Abelaras (Pierre Abélard) ir Eloiza (Héloïse), kurie savo paskutines dienas taip pat praleido vienuolyne. Ji buvo dešimtas vaikas šeimoje, todėl pagal bažnyčios nuostatus turėjo būti atiduota religinei tarnystei. Būdama aštuonerių buvo išsiųsta į Disibodenbergo benediktinų vienuolyno noviciatą.
1136 m. Hildegarda tapo vienuolyno abate, o būdama maždaug penkiasdešimties Reino upės slėnyje netoli Bingeno įkūrė moterų vienuolyną. Mirė sulaukusi garbaus amžiaus – aštuoniasdešimt vienerių metų, o jos vardas ne vieno popiežiaus buvo minimas tarp kandidatų kanonizacijai. Nors formaliai taip ir nebuvo kanonizuota, ji dažnai vadinama šventąja, o jos garbei skirta net speciali diena, švenčiama Vokietijoje.
Misticizmas ir muzika
Hildegarda buvo aiškiaregė ir netrukus tapo plačiai žinoma kaip pranašė. Popiežiai, imperatoriai, monarchai, arkivyskupai ir įvairaus rango dvasininkai plūdo į Bingeną konsultuotis su garsiąja „Reino krašto sibile“.
Nuo 1141 m. iki 1170 m. ji užrašinėjo savo mistines patirtis. Ji parašė du svarbius gamtos istorijos ir medicinos veikalus ir daug lyriškos bei dramatiškos poezijos, kurią sudėjo į rinktinę Dangiškojo apreiškimo harmonijos simfonija (Symphonia armonie celestium revelationum).
Didžioji jos poezijos dalis liturginė: antifonai, sekvencijos ir himnai, skirti konkrečių šventųjų šventėms. Tarp jos darbų yra anksčiausia žinoma išlikusi moralizuojamojo pobūdžio liturginė drama Dorybių būrys (Ordo virtutum) apie 16 dorybių ir šėtono kovą dėl žmogaus sielos. Šiam ir daugeliui kitų savo kūrinių ji sukūrė ir muziką, kurią užrašė vokiška neumine notacija. Skirtingai nuo daugelio to laikotarpio muzikos kūrinių, Hildegardos melodijos nebuvo grįstos vienuolių grigališkojo choralo tradicijomis. Jos giesmės pasižymėjo išskirtiniu originalumu, o kai kuriais atvejais ir itin sudėtingais bei dekoratyviais elementais.
Daugelis jos darbų buvo atlikti ir įrašyti neseniai atgimus susidomėjimui ankstyvąja muzika: jos kūrinių albumas A Feather on the Breath of God (1984) sulaukė didžiulio populiarumo.
Paryžiaus katedros mokykla
Leoninas ir Perotinas, kurie kartais vadinami meistru Leoninu ir meistru Perotinu, – žymiausi iš grupelės kompozitorių, dirbusių viduramžių Paryžiuje XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje. Tai buvo karaliaus Pilypo II Augusto amžius, jam valdant nuo 1180 m. iki 1223 m. buvo suvienyta viduramžių Prancūzijos karalystė. Nedaug žinoma apie Leonino ir Perotino gyvenimą, tačiau jie abu buvo siejami su Paryžiaus Dievo Motinos katedra, kurios pamatai buvo pastatyti 1160-ųjų viduryje, o didysis altorius pašventintas 1182 m.
Leoninas
Svarbiausias su Leonino vardu siejamas darbas – Didžioji organumų knyga (Magnus Liber Organi), skirta naujosios katedros chorui. XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios anglų muzikos teoretiko anonimo teigimu, „Leoninas – geriausias to meto organumų kūrėjas, pakėlęs dieviškąją tarnystę į aukštesnį lygį“. Jis rašė polifoninę muziką dviem atskiriems balsams visų metų bažnytinių švenčių liturgijų dalims. Leoninas taip pat galėjo būti vienas pirmųjų kompozitorių, muzikinėje notacijoje ėmęs žymėti ritmą ir garsų aukštį. Jo vokaliniams kūriniams būdingas vaizdingas, sklandus ir improvizacinis stilius.
Perotinas
Po Leonino mirties Perotinas, kuris galėjo būti jo mokinys, peržiūrėjo ir sutrumpino Didžiąją organumų knygą. Perotino asmenybę vis dar gaubia paslaptis. Manoma, kad jis gimė apie 1160 m., o mirė laikotarpiu nuo 1205 m. iki 1225 m. Kai kurie mokslininkai teigia, kad jis galėjo dirbti karališkojoje San Žermeno l’Oserua bažnyčioje netoli Tiuilri rūmų, nes nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad dirbo Paryžiaus katedroje. Perotinas aktyviai kūrė motetus keturiems balsams. Šis bažnytinės muzikos žanras išliko iki šių dienų. Jo indėlis kuriant trijų ir keturių balsų polifoniją buvo vienas svarbiausių žingsnių muzikos raidoje. Iš visų jo darbų išliko du gradualai keturiems balsams, skirti Kalėdų šventėms, nemažai tribalsių liturginių kūrinių ir apie 160 klauzulių – polifoninių pasažų, skirtų įterpti į liturgines giesmes paįvairinimui.
Gijomas de Mašo
Gyvenęs bemaž tuo pat metu kaip Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer, apie 1340–1400), Gijomas de Mašo buvo vienas svarbiausių XIV a. kompozitorių. Jis ne tik sukūrė daugiau nei kas nors kitas tuo laikotarpiu – jo darbai buvo labai įvairių stilių ir formų.
Manoma, kad didelę dalį gyvenimo jis praleido Reimse, Šiaurės Prancūzijoje, kur ir mirė. Apytikriai nuo 1323 m. tarnavo Čekijos (Bohemijos) karaliui Jonui Liuksemburgiečiui ir, kaip buvo priimta to meto dvariškiams, lydėjo jį kelionėse po Europą, kol 1346 m. Kresi mūšyje karalius žuvo. Vis dėlto per savo tarnystės metus globojamas karaliaus Jono G. Mašo tapo kelių pelningų Šiaurės Prancūzijos katedrų kanauninku. Po Jono Liuksemburgiečio mirties G. de Mašo toliau tarnavo prancūzų diduomenei, taip pat būsimajam karaliui Karoliui V (jo vainikavimo proga parašė mišias) ir Berio hercogui Žanui de Beriui.
Ars nova
Gijomas de Mašo kūrė tiek bažnytinę, tiek pasaulietinę muziką. Žymiausias jo darbas – polifoninės mišios Messe de Nostre-Dame, be to, parašė daugiau kaip 20 motetų ir nemažai pasaulietinių tam metui būdingų žanrų vokalinių kūrinių – baladžių, rondo ir virelių. Jo darbai iliustruoja prancūziškąjį ars nova ir dažnai pasižymi rafinuota ritmika.
Gijomas Diufaji
Šiaurės Prancūzijos ir Flandrijos vaidmuo plėtojant muzikos komponavimo technikas išliko svarbus ir XV a. Prie to didžia dalimi prisidėjo Gijomas Diufaji (Guillaume Dufay). Gimęs netoli Briuselio, pavainikis kunigo sūnus tapo Kambrė katedros bažnytinio choro choristu, o maždaug nuo 1420 m. tarnavo įtakingai italų Malatestų šeimai. Apytikriai XV a. trečiąjį dešimtmetį grįžęs iš Italijos dirbo keliose bažnyčiose Kambrė apylinkėse, o 1428 m. giedojo popiežiaus chore Romoje. Žinoma, kad Italijoje dirbo ir keletui kitų didikų šeimų, tarp kurių Feraros kunigaikščių Estė giminė ir Savojos hercogai. 1436 m. sugrįžęs į Kambrė tapo katedros kanauninku, tačiau palaikė ryšius su Italija, XV a. šeštajame dešimtmetyje Savojoje praleido septynerius metus. Mirė Kambrė, palaidotas katedros koplyčioje.
Cantus firmus
Diufaji buvo garsiausias to meto kompozitorius: kiti pradedantieji kompozitoriai plūdo į Kambrė tikėdamiesi gauti jo patarimų. Išlikusios kompozicijos – iš viso apie 200 – byloja apie puikų pagrindinių to meto žanrų išmanymą, laisvą stilių ir neginčijamą talentą kurti ausiai malonias melodijas. Daugelis jo kūrinių – harmonizuotos liturginės giesmės, tačiau išliko ir aštuoni mišių ciklai, keletas atskirų mišių fragmentų, himnų, antifonų ir motetų. Daugelis jo darbų grįsti cantus firmus melodine sandara – grigališkojo choralo melodija arba populiaria pasaulietine melodija, kaip antai liaudies daina Ginkluotas žmogus (L’homme armé), kurios pagrindu Diufaji sukūrė garsiąsias mišias (tą pačią melodiją panašiai naudojo ir daug kitų XV a., XVI a. bei XVII a. kompozitorių).
Diufaji parašė ir daugiau kaip 80 dainų instrumentų akompanuojamiems balsams – jos veikiausiai buvo skirtos jo patronams italams. Remiantis išlikusiais šaltiniais, jis buvo pirmasis, parašęs Rekviem, gedulines mišias, kurias baigė likus vos ketveriems metams iki mirties. Deja, šio kūrinio rankraštis neišliko.
