Keletas žingsnelių į praeitį

Panevėžiečių „Arkos“ kolektyvo senbuvių prisiminimuose išlikęs šviesus aktoriaus Broniaus Babkausko indėlis, kai jo pastatytas Žemaitės „Marti“ spektaklis ano meto Pabaltijo respublikos saviveiklos festivalyje Taline laimėjo pirmąją vietą. Vėliau apie trejetą metų trupei vadovavo aktorius Romualdas Urvinis, kuris dar ir šiandien yra laukiamas svečias kolektyvo šventėse. Vėliau į teatro veiklą įsitraukė kitas žinomas aktorius Jonas Alekna, režisavęs A. Vienuolio „Prieblandoje“. Jį pakeitė aktoriai Rimantas Teresas, Rimas Pazikas, Vytas Kupšys ir kiti.

Vadovų kaita kolektyvą tik praturtindavo, nes kiekvienas jų atnešdavo savo vaidybos sampratą bei stilių. Nuo 1995 metų minimam dramos kolektyvui pradėjo vadovauti Rima Žostautienė, kas antrus metus kolektyvą išvesdama į LASS centro tarybos organizuojamas apžiūras. Su spektakliais bei literatūrinėmis muzikinėmis kompozicijomis šiandien kolektyvas dalyvauja apylinkių šventėse bei festivaliuose.

Teatro kolektyvas augo, į jį įsitraukė nemažas būrys vaikų, buvo statomi ne tik spektakliai, bet ir šaunios literatūrinės kompozicijos, kurių viena – „Mažvydas ir Lietuva“ – respublikiniame renginyje „Aidai“ tapo laureate. Vėliau į vaikų trupę buvo įtraukti ir Vaikų namų mažieji vaidintojai.
Lietuvos neįgaliųjų kūrybos šventėje, kuri buvo skirta Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės šimtmečiui, buvo parodyta šiam renginiui skirta graži ir jautri kompozicija „Susitikimai“. Ne mažiau žiūrovų dėmesio sulaukė ir Lietuvos dvasios dainiaus poeto Justino Marcinkevičiaus inscenizacija „Baladė apie Ievą“.

Kruopščiai peržvelgus visą solidų pastatymų sąrašą, pamatai nenumaldomą artistų veržlumą išbandyti visus teatrinio meno žanrus, prisiliesti prie sudėtingų dramų, lietuviškų kompozicijų, proginių montažų, žaismingų komedijų, istorinių nuotrupų, savojo kiemo problemų, smagių literatūrinių ir muzikinių kompozicijų. Trumpai tariant, sumaniai išnaudotos visos teatrinio meno galimybės, siekiant kūrybingos įvairovės realizuoti save.

Kiekvienam kūrėjui visada yra mieliausia savo mintimis pasidalyti su panašiais į save. O tam džiaugsmui labai reikalingi tave gerai suprantantys bendraminčiai. Tokie yra pastovūs, laiko patikrinti partneriai, mokantys ne tik vieni kitais žavėtis, džiaugtis, bet ir pasidalyti patirtimi ir vieniems iš kitų pasimokyti. Tokie ilgamečiai draugai ir bendraminčiai yra Kauno dramos kolektyvo „Aira“ artistai, Klaipėdos grupė „Meleta“, Elektrėnų kultūros centro klojimo teatras, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos mėgėjų teatras ir kurčiųjų judesio teatras „Akimirka“. Šiuos kolektyvus sieja ilgų metų draugystė, kai kurie jų mielai atvyko ir į jubiliejinę panevėžiečių šventę.

Šventėje tvyrojo rimtis

Nepažeisdami advento rimties, susirinkusieji šurmuliavo ir skleidė tikrą susitikimo džiaugsmą, sveikinosi su svečiais atvykėliais, spaudė rankas draugams iš tolimesnių gyvenviečių, nes rajono apylinkėse gyvenantys neįgalieji šiais sunkmečio laikais ne taip jau paprastai pasiekia Panevėžį. Tačiau tokių prisiekusiųjų, kurie niekada nepraleidžia progos ne tik lankyti užsiėmimus, bet ir dalyvauti šventėse, netrūksta. Norisi paminėti keletą tokių aistruolių: dembavietę Dangutę Skėrienę, kuri pasidžiaugė, kad vadovė renginius organizuoja ankstyvomis valandomis, nes vėlyvu metu pasiekti namus būtų sudėtinga, visus pasibuvimus lankančią Zinaidą Varanavičienę ir Aldoną Zaurienę, gyvenančias Tekoriškių kaime, berčiūnietį Sigitą Tuską, puikų artistą, pagrindinių vyriškų vaidmenų atlikėją dembavietį Edvardą Lukšą.

Ponia Zina Kolalienė džiaugėsi, kad drauge susibūrę neįgalūs žmonės gyvena pilnavertį gyvenimą, turi šaunių užsiėmimų, pasitiki savo jėgomis, kaip ir bet kurios kitos grupuotės žmonės.

Ponia Zina, nuoširdžiai džiaugdamasi tėvynės laisve, pripažįsta, kad sunkmetis nelabai maloniai pakoregavo gyvenimą: jau likviduota aklųjų įmonė, nebeliko jokių galimybių tolimoms ekskursijoms po Rusiją, kada neįgalieji pasiekdavo šiltesnius kraštus. Šiandien regėjimo negalią turintieji dirba namudinius darbus, ši veikla kaimo žmonėms esanti vienintelis išganymas. „Taigi gyvenime taip jau būna, – sako pašnekovė, – seniau neįgaliesiems buvo geriau vienaip, o dabar kitaip, nes laisvė labai brangi lietuvio širdžiai.“

Dabar atvažiuojantys svečiai, tokie pat neįgalieji, dėl apmirusios veiklos šiandien Panevėžį jau vadina miestu vaiduokliu. Poniai Zinai oponuojanti Danguolė Freimanienė nuoširdžiai pasidžiaugė verdančiu kultūriniu gyvenimu, puikiais renginiais, dėmesiu pagyvenusiam saviveiklininkui. „Įvykių sūkuryje net pamirštame esantys silpnaregiai, nors dauguma čia susirinkusių linksmuolių turi pirmą regėjimo negalios grupę.“

Pasiklausius adventinių dainų, poezijos posmų, širdimi pamatai šių žmonių ypač jautrią sielą – poezijai, žodžiui, artimam žmogui, gyvenimo prasmei ir sau, kaip visokiomis dovanomis Kūrėjo apdovanotam asmeniui.
Ant papuošto stalelio stovinčias keturias žvakes uždegusi renginio scenaristė Rima Žostautienė kiekvienos jų ugnelei tarsi suteikė gilią prasmę – ugnelė pleveno ramybei, meilei, tikėjimui ir vilčiai. Šių žvakelių šviesoje jautriai nuskambėjo klaipėdietės Sofijos Vilkienės sudainuotos giliaprasmės advento dainos. Skambėjo prasmingi į scenarijaus eigą įpinti žodžiai: „Būk išdykęs, pievų drugy, tik niekada nebūki šešėliu“.

Ir savų, ir svečių atvykėlių pasirodymų scenarijai buvo santūriai linksmi ir prasmingi – juk adventas, susimąstyti būtina, tačiau ir šventės džiaugsmo pamiršti neįmanoma. Šventės valandas įprasmino ir puiki „Paletės“ dailės studijos tapytojos Aušrinės Smailienės tapybos darbų paroda, papuošusi pagrindinės salės sienas. Ši jauna moteris yra nuolatinė šio gražaus kolektyvo sambūrių viešnia ir pagalbininkė.

Beje, primenant Rimos Žostautienės, aklųjų laisvalaikio ir užimtumo centro kultūrinio darbo organizatorės, įtemptą ir labai plačią veiklą, norisi palinkėti, kad šių šaunių žmonių kompanijoje atsirastų dar keletas aistruolių, kurie prisiimtų nors dalį vakaronių šurmulio rūpesčių.
Nors kolektyvas šįkart šauniai atšventė savo 55-metį, pabaigos dar nė iš tolo nematyti, nes trykštanti nenurimstančiųjų energija liejasi tarsi pačiomis srauniausiomis upėmis, vėl kuriančiomis naujus planus ateičiai.

Šaltinis
„Panevėžio balsas“