Filmas pastatytas remiantis XVII amžiaus Joost Van den Vondel pjese, įkvėptas flamandų tapytojų paveikslų ir nufilmuotas apskritime, specialiai tam sukurto prietaiso tondoskopo pagalba. Tai paskutinė religiją ir dvasingumą nagrinėjančių filmų trilogijos („Little Baby Jesus of Flandr“, „Blue Bird“) dalis. Su inovatyvių formų sudėtingoms temoms papasakoti ieškančiu režisieriumi pasikalbėjome apie kiną, jo vizijas ir „Liuciferio“ gimimą.
– Kas Jūs atvedė į kiną?
– Kaip ir visi kiti geri dalykai mano gyvenime, tai buvo ne sprendimas, o atradimas. Kai buvau paauglys visai nesidomėjau kinu, todėl tikra sėkmė, jog atsidūriau kino režisūros studijose. Baigęs mokyklą neturėjau jokių idėjų, ką norėčiau veikti, ir mama pasiūlė mokytis kino. Po šešių mokslo mėnesių nusprendžiau mesti studijas, nes manęs tai nė kiek nežavėjo. Tuomet atsitiktinai atradau kelis stiprius filmus, o per juos kai ką sužinojau ir apie save patį. Supratau, jog per filmą gali kalbėti su savimi ir surasti savybių, kurių anksčiau nežinojai turįs. Ši patirtis buvo nuostabi ir taip aš atradau meilę kinui.
– Gal galite pasidalinti kokie tai buvo filmai?
– Keletas labai žymių filmų, tarp jų Piero Paolo Pasolinio „Evangelija pagal Matą“, Jeano-Luco Godard'o „Panieka“, Andrejaus Tarkovskio filmai. Geras jų visų bruožas yra tas, kad juos gana sunku perprasti. Tai nėra lengvi filmai, todėl pirmas susidūrimas su jais nebuvo intelektualinis, o labiau jausminis. Tuo metu kažką tuose filmuose supratau, bet dar nesuvokiau ką tiksliai. Priėmiau šį iššūkį ir ėmiau analizuoti filmus, skaityti ir rašyti. Pradėjau kitaip žiūrėti į mane supančią aplinką. Net medžiai ir kiti dalykai, kurie atrodė visiškai įprasti ir kurie supo daugelį metų, įgavo naują prasmę.
Šie filmai man buvo tikroji kino mokykla. Tik turiu paminėti, jog įsimylėti kino meną ir nuspręsti kurti kiną yra du skirtingi dalykai. Tada dar neįsivaizdavau savęs kaip režisieriaus. Be to, studijuojant man nuolatos kartodavo, kad nesugebėčiau kurti kino. Savo pirmąjį filmą sukūriau iš pasipriešinimo šioms kalboms: „Sakėte, kad niekados nepastatysiu filmo. Va, prašom, mano filmas.“
Nebuvau geriausias kurse, nebuvau kurso „režisierius“ ar kurso „poetas“, nei tas, iš kurio ko nors tikėtasi. Tiesiog žaidžiau ir linksminausi ir iš šios žaidybinės manieros gimė mano filmai ir mano karjera. Niekados į tai rimtai nežiūrėjau.
– Jūsų filmai, tai knygų adaptacijos. Ką manote apie literatūros ir kino santykį?
– Tai du skirtingi dalykai. Kurdamas filmą nelaikau savęs istorijos pasakotoju, o labiau vertėju. Noriu išversti ir perinterpretuoti vieną meno rūšį į kitą, gyvenimą į filmą, emociją į veiksmą ir atvirkščiai. Manau, kad nebėra istorijų, kurias galima papasakoti, bet yra labai daug ką išversti ir perinterpretuoti. Būti vertėju nuostabu. Pateikiu ne linijinę kūrinio istorijos ar idėjos adaptaciją, o asmeninę. Filmas „Liuciferis“ nėra Joosto van den Vondelio pjesės tuo pačiu pavadinimu pakartojimas, tai tik sąsaja. Kaip ir dailininkas Piteris Breigelis tapydamas savo paveikslą „Babelio bokštas“ niekados to bokšto nematė, bet savo kūrinyje perteikė idėją.
– Esate sukūręs filmų trilogiją. Ar nuo pat pradžių norėjote sukurti tris filmus? Kas juos sieja?
– Palyginsiu tai su beldimusi į duris: beldiesi tris kartus ir iš trečio karto durys atsidaro. Nors veiksmas kartojasi, bet kiekvieną kartą beldi skirtingai. Taip galima žiūrėti ir į mano filmų triptiką. Pirmas filmas yra vertikalus, antras – horizontalus, o trečias – apskritime. Pirmajame atsiskleidžia vertikalė tarp dangaus ir žemės, antrajame brėžiama riba tarp dangaus ir žemės, o trečiasis kalba apie gylį, iš pat pradžių atskirties tarp dangaus ir žemės nėra, bet filmo pabaigoje ją pamatome.
Apskritimo forma – kaip rėmas, kuris mus saugo, kaip kad antklodė filmo herojai, bet vėliau tiek rėmą, tiek antklodę prarandame ir turime susidurti su realybe tokia, kokia ji yra. Stebuklai nebevyksta, netgi pasirodo, kad stebuklas laikytas stebuklu, visai ne stebuklas, turime su tuo susitaikyti ir susitvarkyti. Visus filmus siekia ta pati istorija, ta pati idėja, tik pateikiamos skirtingos jos konstrukcijos.
– Visi Jūsų filmai išskirtinių formatų. Ar jie būtų tokie pat įtaigūs jei būtumėte pasirinkęs įprastą vizualinį pateikimo būdą?
– Taip, manau, kad jie veiktų, bet be šių formatų nebūčiau sukūręs filmų. Aš žaidžiu. Paimu labai sunkius akmenis, svarbiausias griuvėsių dalis – senas istorijas, temas ir stengiuosi joms įpūsti šviežio oro. Tai yra mano istorijos pateikimo metodas ir mano būdas priversti dulkes šokti. Galima vizualinių formų pasitelkimą vadinti eksperimentavimu, galima vadinti dar kaip kitaip, bet man tai yra žaidimas su medžiaga, nesvarbu kokia sena ji bebūtų. Galima būtų pasitelkti kitas formas ir būdus, bet tai jau būčiau nebe aš.
– Pastaruoju metu matome vis daugiau vizualinių išraiškų prasme eksperimentuojančius filmus. Kaip manote, kodėl naujų formų paieška yra tokia svarbi?
– Esame nauja kino kūrėjų karta ir visai kitaip nei anksčiau galvojame apie vaizdus. Jie tapo mūsų kasdienybės dalimi ir mes su jais elgiamės visai kitaip nei kad žmonės gyvenę prieš mus. Manau, kad žaisdamas su filmo rėmeliu gali jį susieti su kitais dalykais, tai gali būti tam tikra kontaktavimo su realybe forma. Jei galiu susieti Renesanso paveikslą ir išmanaus telefono vaizdą, vadinasi galiu abiem suteikti naujų prasmių.
Toks žaidimas, tai būdas iš naujo atrasti ir atkurti kiną. Svarbu, kad galėtume kiną užuosti, išlaikytume jį žaismingu ir gyvybingu. Jei pasitelkiu naujas formas, tai dar nereiškia, jog esu modernus, priešingai – esu susižavėjęs kino ištakomis. Iš to laikmečio ir pasiskolinau apskritimo formatą. Praksinoskopas, „stebuklingi žibintai“ (Laterna Magica) ir kiti senieji kino prietaisai buvo apvalūs. Tai bene pirmasis kino formatas. Vėliau atsirado garsas ir kinas tapo komercinis. Atsirado ekrano kraštinės ir mes jomis buvome patenkinti šimtą metų. Ši karta supranta dabartinį laikmetį, žavisi kino ištakomis ir nori eksperimentuoti.
– Su kokias iššūkiais teko susidurti filmuojant filmą apskritime?
– Nebuvo sunku sukomponuoti filmo kadrą, tačiau buvo labai sunku papasakoti istoriją. Filmuojant apskritime nepavyktų papasakoti linijinės, nuoseklios istorijos, todėl istorija filme išskaidyta į skirtingus epizodus. Filmo montavimo etape teko dirbti du kartus daugiau, kad pavyktų suformuoti rišlų pasakojimą. Vaizdai apskritime skaitomi visai kitaip, nebėra skaitymo iš kairės į dešinę ir kitų įprastų dalykų. Tai visiškai kitoks filmavimo būdas ir aš neturėjau supratimo, kaip visa tai veiks. Pasirinkus apskritimą neliko ir svarbios dalies – įsivaizduojamos erdvės už kadro. Ji yra tai, kas liko nepavaizduota ir ką žiūrovas turi susigalvoti pats. Tai dalis filmo poetikos. Dirbdamas apskritime prarandi šią erdvę, vaizdą, kuris buvo iškirptas iš didesnio vaizdo ir žiūrovas nebeturi ko įsivaizduoti už kadro. Vaizdas tampa absoliutus ir totalus, kai kas pasakytų, jog simbolizuojantis rojų.
– Juostą „Liuciferis“ filmavote Meksikoje. Nors istorija yra universali, tuo pačiu ji susijusiu su vietos kontekstu. Papasakokite, kaip atradote ir pasirinkote vietą, kurioje filmuojate? Ar su tuo susijęs filme matomas ugnikalnis?
– Jūs teisi, viskas nuo ugnikalnio ir prasidėjo. Filmuoti Meksikoje nusprendžiau ganėtinai atsitiktinai. Kiti du filmai filmuoti taip pat skirtingose šalyse, todėl trečiąjį filmuoti užsienyje atrodė logiška. Tiesa ir tai, kad istorija galėjo būti nufilmuota ir bet kur kitur, bet pasirinkus Meksiką ji pakito. Sužinojau, kad čia yra jauniausias ugnikalnis Žemėje ir nuvažiavau jo pasižiūrėti. Užlipau į ugnikalnį, tada atsistojau pačiame jo krateryje, pažiūrėjau į viršų ir pamačiau vaizdą apskritime.
Viskas susisiejo ir nusprendžiau kurti filmą apskritime. Man taip pat patiko naujos ir senos žemės, apokaliptinė naujo laiko pradžios koncepcija. Kartu su meksikiete filmo prodiusere nuvažiavome į artimiausią kaimą prie ugnikalnio ir supratome, jog ta pamišusi vieta mums puikiai tinka. Kaimo gyventojų apranga ir kai kurios tradicijos išsiskyrė iš visos apylinkės. Kaimas iš kitų išsiskyrė ir dar vienu dalyku – jame pilna garsiakalbių, per kuriuos visą dieną nuo pat ryto kas nors rėkia. Dėl garsiakalbių pašaliniai žmonės į kaimą neatvažiuoja, o kaimo žmonės jo nepalieka, nes be jų prarastų orientaciją. Per garsiakalbius žmonės dalinasi informacija ir apkalbomis. Nuolat girdi: „parduodu batus; pamečiau savo batą; važiuoju į kitą miestą, kas nori važiuoti kartu; mes susižadėjome; rytoj vakarėlis; aš iškepiau skanios duonos; aš girtas, važiuojame primušti kito kaimo vaikinų“. Tai kaimo „Facebook‘as“. Ši vieta man priminė rojų. Rojų laukiantį kada jis sugrius. Tam tikra prasme ši vieta atskirta nuo pasaulio. Visoje Meksikoje laikas eina, bet šiame kaime jis sustojo.
Prieš atvykdamas į Meksiką jau buvau paruošęs pusę filmo istorijos, o kitą pusę pritaikiau atsidūręs kaime. Bendravau su antropologijos profesoriais ir vietos gyventojais – m ,okytojais, kepėjais, mėsininkais, kunigais. Turi pažinti bendruomenę, sužinoti jų bėdas, kaip švenčiamos vestuvės, kaip statomi namai. Turi pats sudalyvauti visose šventėse, kartu leisti laiką, kad dirbant filme viską galėtum pritaikyti ir numatyti.
– Jūsų filme vaidina tik du profesionalūs aktoriai. Kodėl nusprendėte pasirinkti neprofesionalus?
– Visada renkuosi neprofesionalius aktorius. Nors tuomet tampi labai ribotas, bet kitomis prasmėmis esi ir labai laisvas, ir atviras. Visiškai skiriasi darbas su neprofesionalais – tenka ir pačiam labai daug dirbti, ir vaidinti, ir stengtis perprasti žmogų, atrasti jo stipriąsias puses ir gabumus. Dažniausiai prašydavau atlikti labai paprastus techninius veiksmus. Juk negaliu senyvam vyrui pasakyti – dabar turi jausti tą, dabar tą, o dabar tą. Tai jį sutrikdytų. O jei pasakysiu: „Dabar ją pauostyk, tada nueik ten“, – jam viskas pavyks puikiai. Man patinka matyti kaip vaidindami jie yra patys savimi ir ilgainiui atranda tą rolę, kurią nori užimti prieš ekraną. Tai kiek priminė ir vaikišką, ir antikinį vaidinimą kartu, bet manau, kad puikiai atitiko filmo esmę.
Pagrindinis filmo aktorius man tapo labai artimu draugu. Aš jam rodžiau nufilmuotą medžiagą, savo užrašus ir labai daug kalbėjomės apie filmą. Jis puikiai suprato manąją filmo intenciją. Kita profesionali aktorė, atlikusi Marijos vaidmenį, turėjo būti kitos realybės – kaimo realybės dalimi. Savo užrašų jai nerodžiau, daug apie filmo esmę nekalbėjome – stengiausi išlaikyti atstumą. Iš tiesų, jos vaidmeniui norėjau paimti neprofesionalią aktorę, tačiau iš maždaug tūkstančio merginių, kurios buvo pakviestos dalyvauti atrankoje, neatsirado nei viena, kuri norėtų vaidinti besilaukiančią merginą. Kiti du aktoriai filme iš tiesų yra pora, bet dėl apkalbų jie paprašė, kad filme taptų sese ir broliu. Jie norėjo išvengti apkalbų kaime, nors žmonės vis tiek apkalbinėjo. Gandai yra gal net didesnė galia nei menas.
Filmavimo metu buvo labai sunku kovoti su gandais. Tarkime mes filmuojam, o per garsiakalbį kažkas pradeda rėkti: „Jie filmuoja pornografiją bažnyčioje, pasiimam pagalius ir einam juos išvaryti.“ Taip pat neįvertinau filmo pavadinimo galios itin religingame kaime. Žinia, kad kaime filmuojamas filmas pavadinimu „Liuciferis“ apsunkino tiek aktorių paiešką, tiek visą filmavimo procesą.
– Filmo istorija paprasta, bet tuo pačiu ji atskleidžia daugialypes idėjas. Kaip Jums tai pavyko?
– Man atrodo, kad kartais labai trumpam suprantu pasaulį ir jo prasmę. Tai dažniausiai atsitinka per labai paprastus dalykus. Manau, kad svarbu kurti meną, kuris reflektuotų didelius dalykus per gyvenimo smulkmenas. Tiesa, būtent taip norėjau išreikšti filmo idėją – per labai paprastus dalykus, per labai paprastą istoriją. Juk nėra svarbus durų ar lango dydis, svarbu tik kas už jų.
– Ar naujuose filmuose galvojate tęsti pradėtas temas, ar planuojate imtis visai ko kito?
– Tikiuosi, kad aš pats nepasikeisiu, bet keisis mano darbai. Tikiu, kad kas penkeri metai keičiasi kiekvieno žmogaus mąstymas, todėl mano darbai keisis neišvengiamai. Stengiuosi negalvoti apie ateitį, nes tai mane daro depresyviu. Bandau būti dabar, nors ir tai yra gana sunku. Nenoriu savo pečiams ieškoti papildomo svorio ir jei nepavyks priimsiu ir kitus darbo pasiūlymus, bet norėčiau likti kine. Man patinka kaip filme dalykai vis išsiskiria, ir vėl sueina, išsiskiria ir vėl sueina, nuolatinis judėjimas, kaip jūros bangos. Turi idėja, tada ji išeina, bet po kiek laiko sugrįžta ir tu turi ją pastatyti į vietą, kad ji kiek laiko pasiliktų. Todėl ateities nuspėti negaliu.
