Rugsėjo 23 dieną, 18 val., pasaulinių bestselerių autorių L. Gounelle bus galima sutikti Vilniuje – rašytojas atvyksta į festivalį „Open books“. L. Gounelle knygas Lietuvoje leidžia leidykla „Alma littera“.

Prieš kelionę į Vilnių rašytojas atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Į lietuvių kalbą išvertė Augustė Gittins.

– Kartais jus pavadina žmogaus minčių specialistu. Kokių įgūdžių reikia turėti, kad juo būtum?

– Nelaikau savęs žmogaus minčių ekspertu. Apskritai nemanau, kad kas nors tokiu išvis galėtų būti. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, pasaulyje nerasi dviejų vienodai mąstančių.

– Esate sakęs, kad rašytojai dažnai rašo intuityviai. Kaip savo gyvenime ir darbe derinate protą ir intuiciją?

– Puikus klausimas! Anksčiau visada kliaudavausi protu, tikėjau, kad būtent juo vadovaujantis geriausia eiti per gyvenimą. Turiu pasakyti, kad klydau: geriausi sprendimai, kuriuos priėmiau, būdavo intuityvūs. Esu tikras, kad jums – lygiai taip pat. Ypač kai reikia priimti tikrai svarbius sprendimus. Na, kuris iš mūsų išsirinko žmoną ar vyrą strateguodamas ir galvodamas? Retas! Albertas Einsteinas sakydavo: „Intuicija yra šventa dovana, o racionalus protas – ištikimas tarnas. Sukūrėme visuomenę, kuri gerbia tarną, bet pamiršo dovaną.“

Mano darbe protas padeda apibrėžti temas ir idėjas, kuriomis noriu pasidalyti su savo skaitytojais. Intuicija atplukdo man istoriją, galinčią šias idėjas perteikti. Tik reikia pasakyti, kad tos istorijos sugula netvarkingai, tiesiog sumetamos į mano galvą. Tenka įdarbinti mąstymą, kad istorija knygoje nugultų tinkama tvarka.

– Ar jums kartais neatrodo, kad žmogus iš savęs reikalauja per daug? Kad gyventi mums būtų paprasčiau, jei mažiau gilintumės į savo vidinius vandenis?

– Kartais išmokstame būti švelnūs sau, negalvodami apie savo veiksmų padarinius. Ketinimai visada yra geresni už rezultatą: kai atpažįstame savo intencijas, leidžiame sau eiti jų kryptimi tokiu tempu, kokį įsivaizduojame sau tinkantį.

Introspekcija yra savęs nesuvokimo priemonė. Jei nesuprasi savęs, rizikuoji prarasti savo gyvenimą.

– Kartais mums patiems mūsų gyvenimas atrodo visiškai neįdomus, tačiau yra daugybė žmonių, kurie mielai susikeistų vietomis. Kokiomis akimirkomis jūs suprantate, kad gyvenate savęs vertą gyvenimą?

– Kai kurie žmonės tiesiog nėra savo vietoje, ypač savo profesijoje ar darbinėje aplinkoje. Tam, kad jaustųsi visaverčiais, jie turi kažką iš esmės keisti. Tačiau kartais problema yra tik mūsų gebėjimas įvertinti dabartinį laiką. Daugybė žmonių neišgyvena dabarties – jie vergauja mintims apie savo praeitį, nuolat prisimena, kokie rūpesčiai juos kankino, kokį liūdesį jie išgyveno, arba svarsto apie ateitį, apie kitą savaitgalį, apsipirkimą prieš šventes. Mūsų gebėjimas nustoti tiesiog mąstyti, o kartais – netgi daryti, įvertinti savo buvimą dabartyje yra tai, kas galėtų pakeisti jūsų santykį su jūsų gyvenimu, nieko nekeičiant... Sąmoningumo meditacija gali būti puiki pagalba, jei tikrai norite eiti šia kryptimi.

– Per gyvenimą, neabejotinai, prisiklausote įdomiausių istorijų, o iš jų juk – knygos ir filmai. Kaip pasirenkate istorijas, kurios vertos būti jūsų knygose?

– Galbūt pasirodys keista, bet iš tikrų istorijų retai semiuosi įkvėpimo. Man labiau patinka fantazuoti ir savo vizijose įmontuoti žinutes, kuriomis noriu dalytis su skaitytojais taip, kad jos būtų veiksmingos.

– Būti laisvam ir laimingam yra kiekvieno žmogaus svajonė. Kodėl iki galo ši misija nėra įmanoma? Kodėl žmogui negana tiek, kiek jis turi, – laisvės, laimės, turto, gyvenimo?

– Mūsų visuomenės ekonomikos pagrindas – sukelti trūkumo jausmą. Jausmas, kad tau ko nors trūksta, verčia pirkti daiktus, kuriuos visomis priemonėmis bandoma parduoti. Esame priversti jaustis taip, lyg mums visada ko nors trūktų, o daiktai šią tuštumą kaip tik ir galėtų užpildyti. Vienas iš būdų pakeisti tokią dvasios būseną yra suvokti ir įsivardyti teigiamus savo gyvenimo dalykus, susijusius su turtu, santykiais ar sveikata. Asmeniškai aš kiekvieną rytą skiriu dvi minutes, kad padėkočiau Visatai už paprastą faktą, jog esu gyvas šiame pasaulyje. Šis dėkingumo jausmas netiesiogiai siunčia žinią mano kūnui ir sielai, kad esu laimingas žmogus, net kai kasdieniame gyvenime turiu neišspręstų problemų. Jei jums labiau patinka dėkoti Dievui – dėkokite jam.

– Kartais atrodo, kad žmonija, ypač žmogaus psichologijoje, daro didžiulius atradimus, nors tereikia pažvelgti į praeitį ir joje matome, kad viskas, ką atradome, jau buvo atrasta. Kodėl mums lemta užmiršti patirtis ir iš naujo daryti savojo pažinimo klaidas.

– Mums, žmogiškosioms būtybėms, saugu, kai vadovaujamės įpročiais. Mes nekenčiame pokyčių. Taigi, net tada, kai mokslinis tyrimas jums įrodys, kad kiekvieną rytą skirdami dvi minutes dėkingumui pajusite, jog jūsų gyvenimas keičiasi, mažai tikėtina, kad išties pradėsite keisti savo ryto rutiną.

– Ar sekate pasaulio kaitos tendencijas? Kaip kitaip paaiškinti, kodėl jūsų knygos nuolat pataiko į dešimtuką?

– Kiekvienos mano knygos tema atitinka būtent tuo metu mane dominančias temas. O man tai, kas vyksta pasaulyje, rūpi kaip ir daugeliui esančių aplink mane.

– Esate sakęs, kad rašytojai savo galvoje nesukuria idėjų, jos jiems duodamos, dovanojamos iš aukščiau. Kas tas, kuris mums jas dovanoja?

– Manau, kad rašytojai yra labiau intuityvūs nei kūrybingi. Mano ego norėtų manyti, kad mano idėjos iš tikrųjų yra MANO IDĖJOS, bet, tiesą pasakius, žinau, kad taip nėra. Intuicija yra gebėjimas susieti save su informacija, kuri pateikiama pasauliui. Kiekvienas turi intuiciją, bet dauguma žmonių ją ignoruoja arba ja netiki. Papasakosiu jums tikrą istoriją, nutikusią 2018 metais. Tą spalį išleidau knygą „Pažadu tau laisvę“. Tuo pačiu metu mano draugas Bernard’as Werberis, kuris taip pat yra rašytojas, išleido knygą „La boîte de Pandore“. Perskaitėme vienas kito knygas ir nustebome: mano istorija vyksta restorane-laive, jo – restorane-laive. Mano laivas turi mitologinį pavadinimą („Le pygmalion“). Jo laivas turi mitologinį pavadinimą („La boîte de Pandore“). Mano istorija yra istorija apie žmogų, kuris kasdien keičia savo gyvenimą per hipnozę keisdamas savo asmenybę. Jo istorija yra istorija apie žmogų, kuris kasdien keičia savo gyvenimą per hipnozę aplankydamas ankstesnius gyvenimus! Ir pažadu, kad anksčiau niekada nepersimetėme nė vienu žodžiu apie istorijas, kurias rašėme.

– Ką darote tuomet, kai negalite įvykių, nutikimų ar būsenų paaiškinti racionaliai?

– Aš išmokau tai priimti. Sakau sau, kad man trūksta to įvykio ar būsenos prasmės, bet pasitikiu Visata, ir kad tam turi būti priežastis. Sunku tai daryti, kai pasaulyje matai tik blogį, tačiau dauguma įvykių, kuriuos iš pradžių suvokiau kaip neigiamus, iš tikrųjų tokie nebuvo. Kartais prireikia mėnesių ar net metų, kad tai suprastum. Taigi priimti ir pasitikėti dažnai yra geriausias būdas atsakyti. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje turite būti pasyvūs: neabejotinai yra kontekstų, kuriuose privalu reaguoti ar net prieštarauti.

– Ar esate sutikęs tą, kuris keliauja incognito?

– A. Einsteinas sakė, kad taip keliauja Dievas...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt