Spalio 12 – 15 d. grįžtančiame „Fauste“ solistė atliks vyrišką, kaip ji pati sako, jai patinkantį „nepatogų“ Zybelio vaidmenį. Apie patogius, nepatogius, Lietuvoje ir Vokietijoje kuriamus vaidmenis, sprendimus palikti ryškius teatrus dėl šeimos ir dukros debiutą Kongresų rūmų scenoje kalbėjomės su talentingąja, visur spėjančia Ieva.
- Koks įspūdis šiandien išlikęs iš „Fausto“ pastatymo darbo? Kokį Zybelį visgi sukūrėte?
- Įspūdis, kaip ir visada, dirbant su šia trupe, labai teigiamas. Kolegos dovanojo labai draugišką ir šmaikščią atmosferą, Dalia – labai globėjiškas ir šiltas žmogus, o už Maestro – lyg už sienos (šypsosi). Zybelio vaidmens tarsi ir nesistengiau specialiai kurti. Labiau mėgstu ne lipdyti konkrečią figūrą, o labiau išjausti ir lyg lengvai susitapatinti su charakteriu. Kadangi tai ne pirmas mano vyriškas vaidmuo, pažaisti translytiškumo temomis nebuvo jokių problemų.
- Vaidinate jauną vaikiną, visų atstumiamą, pašiepiamą dėl jo kitoniškumo. Koks jausmas vaidinti tokiose scenose: gal jaučiate kitų kuriamas neigiamas emocijas? Ar tai kaip nors veikia?
- Visada džiaugiuosi gavusi ne patį „patogiausią“ vaidmenį. Kai personažas turi tam tikrų asmenybės spalvų, žymiai įdomiau jį lukštenti. Nesu sopranas, todėl švelnių įsimylėjusių mergelių vaidinti paprastai netenka. „Fausto“ atveju kolegų specialiai sukuriama ne visai teigiama atmosfera scenoje man yra tik kūrybinis impulsas. Tai negali niekaip veikti manęs asmeniškai, nes tai – darbo procesas.
- Aktoriaus dalia – ne iš lengvųjų. Dažnai tenka kurti kraštutines situacijas. „Bohemiečių“ operose – ypatingai, nes čia pastatymai dažnai artimi kino stilistikai. „Fausto“ kabareto scenoje, mefistofelis su jūsų kuriamu Zybeliu elgiasi itin grubiai, net priekabiauja seksualiai... Kaip jūs pasiruošiate tokioms scenoms? Ar lengviau jas kurti atsiribojant, ar įsijaučiant į personažą?
- Operos pasaulyje šiuo metu ypač populiaru užgniaužti kvapą režisūriniais sprendimais.
Naudojamos tokios išraiškos priemonės, toks natūralizmas, agresija ir pan., kad dažnas žiūrovas to nė negali tverti. Man toks modernus stilius yra priimtinas: smurto, prievartos, kraujo scenoje aš nebijau. Gali būti išgautas fantastiškas rezultatas, kai tai tinka muzikai ir jos dramaturgijai. Psichologiškai sunkesnėms scenoms specialiai ruoštis nereikia – jos ir turi atrodyti kaip natūrali reakcija ar atoveiksmis...
- Nuo ko pradedate kurti vaidmenis, iš kur ateina jūsų įkvėpimas?
- Personažas visuomet yra perkošiamas per save. Tik savyje, savo charakteryje ar gyvenimo istorijoj gali atrasti tam tikrų spalvų, kurios bus nesumeluotos. Aišku, yra dar toks žmogus kaip Režisierius, kuris tavo susikurtą paveikslą gali sumaišyti su žemėmis (juokiasi). Kalbant rimtai, visada labai įdomus pirmasis susitikimas su pastatymine komanda, kuomet sužinai koncepciją, charasteristikas, idėjas. Visada slapta tikiuosi, kad mane kuo nors išgąsdins (šypsosi).
- Praėjusį sezoną ne tik įspūdingai grįžote į sceną po antrosios dukrelės gimimo, bet „Pelėjuje ir Melisandoje“ leidote vaidinti ir savo mažajai, kuriai tuo metu buvo kiek tiksliai mėnesių? Papasakokite plačiau apie šį potyrį: kaip ruošėte ją į sceną, kaip ji jautėsi, elgėsi ir koks jausmas buvo būti su ja kartu scenoje?
- Magdalenai tebuvo devyni mėnesiai. Aišku, pati tokios avantiūros sugalvojusi nebūčiau – tai vis Dalios fantazijos ir sugebėjimo įtikinti vaisiai. Jei atvirai, stresas buvo milžiniškas – neįsivaizdavau, kaip vaikas reaguos, kaip elgsis, kiek leis decibelų...
Rezultatas kiek nustebino – mergina kuo puikiausiai susikaupė, bet štai tokia nuoširdi ir atvira publikos reakcija šiek tiek išmušė iš vėžių.
- Tokios sceninės „avantiūros nebūtų įmanomos be didelio jūsų vyro Modesto palaikymo ir atsidavimo. Kiek solistei tokie dalykai yra svarbūs? Kaip vienas kitą palaikote judu, juk ir vyrui dažnai tenka keliauti, dirbti užsienyje? Dažnai skraidote visa šeima?
- Bet kuriai moteriai yra be galo svarbus sutuoktinio palaikymas, supratingumas, pagalba ir pagarba. Vienai reikalinga didesnė, kitai – mažesnė savirealizacija, bet vyras tiesiog privalo „išskaityti“ jos mastą. Santuoka ir vaikai reiškia atsidavimą, tam tikras pareigas, kurios turi būti pasidalintos. Mes jaučiame didelį poreikį būti kartu, todėl ir savo kalendorius tvarkome taip, kad galėtume abu komfortiškai atlikti savo darbus, neatimdami laiko iš šeimos.
- Jūs pati užaugote operos solisto šeimoje. Kada pirmą kartą atsidūrėte operos teatre? Kokie pirmieji su muzika susiję vaikystės atsiminimai? Ar prisimenate tėčio pasiruošimus partijoms, dainavimą namie?
- Abu mano tėvai yra savo specialybės fanatikai, todėl visada buvau ir esu integruota į jų profesinį gyvenimą. Stebėti jų repeticijas, koncertus, spektaklius visada buvo didžiausia atrakcija. Beje, niekad nebuvau vien stebėtojo pozicijoje – žaidimo forma būdavau įtraukiama į procesą ir tai yra vienas geriausių vaikystės prisiminimų. Jokios prievartos, jokių griežtų reikalavimų – vien kokybiškas buvimas kartu. Tėvai iki šiol yra mano didžiausi mokytojai ir draugai.
- Ar buvo sunku priimti sprendimą išvažiuoti iš Eseno, kur praleidote bene penkerius savo gyvenimo metus, ir gyventi Vilniuje? Kodėl taip nusprendėte?
- Tai buvo nelengvas sprendimas. Turėjau palikti labai aukštos kokybės teatrą, kuriame buvau labai mylima ir jaučiausi tobulėjanti. Visgi, atsiradus šeimai, mačiau per daug kliūčių gyventi visavertį gyvenimą, blaškantis tarp Vokietijos ir Lietuvos. Nusprendėme namus kurti Vilniuje.
- Ar dabar, rengiantis naujiems vaidmenims, vaikai keliaus su jumis į Vokietiją? Kuriant didelius vaidmenis, reikia labai daug ir įtemptai dirbti, kaip „susitariate“ su vaikais, padalinti brangų laiką? O gal jau turite bendrų žaidimų, kurie padeda juos įtraukti į darbus?
- Vaikai keliaus kartu. Dukrų profesinėmis temomis bei problemomis neapkrauname. Tai yra tas pats normalus gyvenimas, tik su kiek ilgiau darbe užtrunkančia mama (šypsosi).
- Kaip arti „sukimbate“ su savo kuriamais personažais? Ar pastebite, kad emociškai intensyvūs ar negatyvūs personažai pakeistų jūsų elgesį namuose?
- Darbas yra darbas, namai yra namai. Labai nuoširdžiai stengiamės nesureikšminti savo profesijų tiek, kad jos vienaip ar kitaip įtakotų atmosferą namuose. Labiausiai nenorėčiau kada nors tapti surūgusia, pikta, susireikšminusia „menininke“ (šypsosi).
Gražiausios "Fausto" akimirkos:
