„Prieš šias gastroles ypač daug emocijų. Tačiau negalime atsisakyti ir būti abejingais tam, kas vyksta. Kažkada mūsų kultūros raidai padėjo skandinavai, dabar atėjo mūsų eilė“, – pranešime žiniasklaidai sako atlikėjas.

Apie meno poveikį socialiniams pokyčiams, kultūros įtaką karštuosiuose pasaulio taškuose bei cenzūrą išraiškos laisvei, kalbame su kūrėju Laurynu Žakevičiumi.

– Nebe pirmą kartą vykstate į „Gogolfest“ festivalį. Tačiau šįkart pasirodymai numatyti neramumų apsuptame Mariupolyje per stačiatikių Velykas. Ar atlikėjų emocijoms įtakos turi pasirodymo vieta ir laikas?

– Man asmeniškai emocinis ir psichologinis poveikis naujoje scenoje visuomet yra kitoks. O šįkart esu itin kovingai nusiteikęs – jaučiu didžiulį norą dalintis ir bendrauti su žmonėmis Ukrainoje, ne tik rodyti, bet ir įrodyti. Tam tikras pasirodymo kontekstas atlikėjams suteikia papildomų spalvų vaidmeniui. Per Velykas rodomas „Šventasis pavasaris“, jo muzikinis pagrindas savyje turi daug lietuviškų simbolių, kalba apie kovą.

„Vaivorykštė“ – dviprasmiškas performansas, tarp mirties ir gyvenimo, bus rodomas netoli buvusių kapinių. Tikiu, kad jei nuoširdžiai save atiduosime scenoje, perduodama žinutė bus paveiki, o mes sugebėsime įkvėpti žmonėms pozityvumo.

– Kurdami spektaklius negalvojate apie tai, kur su jais teks keliauti. Kaip manote, ar tam tikrame kontekste jūsų darbai gali būti interpretuojami visiškai kitaip?

– Šokis neįrėmina į vientisą kontekstą ar žodžius. Tai dėkinga meno forma interpretacijoms, daug laisvės suteikia žiūrovo mintims. Labai gerai, kad kiekvienas gali įžvelgti kažką naujo. Pavyzdžiui, statydami „Šventąjį pavasarį“, nagrinėjome aukojimo ir pasiaukojimo temas. O dabar jį pristatysime ten, kur šios temos itin aktualios. Įvietinto meno performansas „Vaivorykštė“, kuriamas atsižvelgiant į tam tikrą istorinį vietos kontekstą. Lietuvoje rodėme Utenoje, buvusiose sovietų kapinėse. Čia skamba avangardinė muzika, naudojama žalia mėsa – daug paralelių su mirtimi. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta regione, manau, kad Mariupolyje šis pasirodymas bus pačiu metu.

– Interpretuoti kūrinius kiekvienas galime skirtingai. Tačiau, kaip manote, ar menas gali būti ir pats aktyvia politine forma?

– Vien stebint mūsų šalyje per pastaruosius rinkimus, kiek aršių diskusijų sukėlė kultūros sritis, galima matyti, kad ji tampa svarbia politikos dalimi. Menas veikia mases, menininkai yra matomi ir sekami visuomenės. Tai yra ta grandis, kuri gali siųsti tam tikrą žinutę. Tikslingai pasirinkus auditoriją ir vietą, galimas stiprus meno socialinis poveikis. Mane įkvepia pavyzdžiai tų menininkų, kurie tiek kūryba, tiek savo veiksmais drąsiai išsako savo poziciją net ir politikos, socialinės neteisybės klausimais.

– Ar jūs pats, būdamas viešu, matomu žmogumi, aktyviai išsakote savo poziciją?

– Manau, kad ateina tas metas, kai būsiu drąsesnis. Viename mūsų spektaklyje, kuris nuolat pristatomas užsienyje, yra šiek tiek kalbos. Originale kalbame lietuviškai. Tačiau ruošiamės vykti į Izraelį ir turiu minčių savo tekstą pakeisti į hebrajų, įdedant išsireiškimus arabiškai. Galbūt tai yra maža detalė, tačiau parodanti, kad nepalaikau tam tikrų veiksmų Palestinoje, Gazos ruože. Dar reikia gerai apgalvoti, kaip visa tai tinkamai išversti, tačiau noriu, kad žiūrovams rezonuotų mano pozicija.

– Kalbate apie socialinio pokyčio per meną svarbą. Kokie pavyzdžiai jus patį įkvepia imtis naujų socialinių projektų?

– Mane labai įkvėpė pažįstamas iš Afganistano. Jo įkurta organizacija „Art Lords“ – per meną tiesiogiai veikia politiką. Kabulą skiriančias betonines sienas jie puošia grafiti. Piešti įtraukiami vaikai, moterys ir mergaitės – dažniausiai atskirtyje tenykštėje visuomenėje laikomos grupės. Per gatvės meną, pozityvią veiklą ir džiaugsmą keičiama žmonių kasdienybė bei sąmonė. Savo pavyzdį bičiulis pristato NATO, UNESCO lyderiams. Taip keisdamas pasaulio požiūrį į jo šalį.

Kitas garsus reperis, kilęs iš pabėgėlių stovyklos Kenijoje, įkūrė fondą, kuris padeda tokiose stovyklose gyvenantiems žmonėms. Pasitelkiant meną – kuriant, įrašinėjant dainas, padeda vargingiems žmonėms atsistoti ant kojų. Nors jis dirba atokiose Afrikos regionuose, tačiau pasitelkiant socialinius tinklus, gali pasauliui pasakoti savo istoriją. Kasdien jį seka apie milijoną sekėjų. Tokie pavyzdžiai padeda suprasti, kad gali veikti tiek savo rajone, tiek šalies ar net regiono mastu, įkvepia drąsos prisidėti prie teigiamų pokyčių.

– Ukrainoje dalyvaujate susitikimuose ir diskusijose su žiūrovais, vedate šokio seminarus vietiniams profesionalams. Kokius teigiamus pokyčius meno pasaulyje įžvelgiate ar kuo mūsų pavyzdys gali prisidėti prie jų?

– Socialiniuose tinkluose seku ne vieną jų atlikėją. Kai kurie breiko šokėjai yra tarp geriausių pasaulyje, iš jų mokytis ir mokytis. Tai, ką esu matęs scenoje – jų techninis pasiruošimas puikus, jaunimas aktyvus, stilingas. Tačiau pagal spektaklių naratyvą, pasirinktas raiškos priemones jauti, kad laike mes stipriai pažengę. Dėl to vietinė meno bendruomenė labai domisi Lietuva. Pavyzdžiui, pagal Vilniuje esančios Menų spaustuvės modelį, įrenginėjamas panašus scenos menų centras Mariupolyje. Esame numatę kūrybinės komandos pristatymą, kalbėsime ne tik apie šokio techniką, tačiau aptarsime ir veiklos galimybes, tai, kaip mes dirbame, šokio meno įtaką auditorijoms. Matome, kad jiems dabar reikia palaikymo, patarimų.

– Vis drąsiau paliesdamas politinius aspektus, išsakydamas poziciją, ar nebijote, kad tam tikrose šalyse, į kurias keliaujate, jūsų kūryba gali susidurti su cenzūra?

– Prieš vykstant gastrolėms į Kiniją, visuomet siunčiamas spektaklio įrašas. Žinau menininkų, kurie buvo paveikti cenzūros, tačiau patys dar negavome pastabų, kad reikėtų kažką keisti. Kolegoms teko apsirengti, nors originale šoka neprisidengę viršutinės kūno dalies. Dažnai tenka paaiškinti net kūną puošiančias tatuiruotes, simbolius. Nors šokame gan atvirais kostiumais, turiu tatuiruotę, tačiau paties dar neteko aiškintis.

– Kaip reaguotumėte, jei vis tik reikėtų keisti meninius sumanymus dėl politinės cenzūros?

– Priklausomai nuo to, kokie reikalavimai būtų. Jei tai iš esmės keistų darbą, tuomet stipriai diskutuočiau, galbūt ir atsisakyčiau pasirodyti. Jeigu sutartis nebūtų griežta, galbūt rizikuočiau ir vis tik originalą rodyčiau, provokuočiau. Galima ir atsisakyti pasirodymo, gastrolių, tačiau tokiu atveju negali to daryti tyliai. Jei niekas apie tai nesužinos, toks žingsnis nieko nepakeis. Norint, kad būtų tam tikras socialinis poveikis, o pozicija – išgirsta, kova už laisvę reikštis per meną turi plačiai nuskambėti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)