Pats esate dainininkas, aktorius, šokėjas, tačiau labiausiai esate žinomas kaip žvaigždžių mokytojas. Kaip taip atsitiko: svajojote būti žmogumi, kuris padeda kitiems pasiekti jų svajones?
Tiesiog manau, kad tai yra sritis, kurioje aš esu geriausias. Bet aš niekada nenustojau vaidinti, šokti, dainuoti, taip pat esu režisierius ir prodiuseris. Kai esi talentingas, gali daryti daug dalykų, tad nebuvo taip, kad aš kažko atsisakiau. Tiesiog sukūriau revoliucinį būdą, kaip įvairius žmones mokyti pasiekti savo svajonių – aktorius, verslininkus, ar bet ką kitą, turintį savo tikslų.
Kai renkate mokinių grupes, mokote, pavyzdžiui, atskirai aktorius, atskirai – verslininkus, ar tai būna darbas mišriose grupėse?
Man svarbiausia, kad žmogus būtų alkanas žinių ir norėtų mokytis geriau gyventi, nesvarbu, ar tai būtų aktorius, verslininkas, ar kas kitas. Mokau tuos, kurie nori būti laimingais, o to nori kiekvienas žmogus, turintis pulsą. Tačiau to nėra mokoma jūsų šalyje: jūs netikite, kad tai įmanoma, jūs daug kenčiate, nes jums patinka kančia, o man patinka laimė.
Toks požiūris iš esmės yra nulemtas kultūrinių skirtumų?
Be abejo, viskas atsiranda iš kultūros. Bet tam, kad būtum sėkmingas, nereikia sekti paskui savo kultūrą – reikia sekti paskui savo širdį. Nėra vienos teisingos kultūros – nei Amerikoje, nei Europoje, nei kažkur kitur. Aš vadovaujuosi požiūriu, kad mes gyvename individualiai, o ne grupėje, tad neklausykite savo kultūros, galvokite, kaip norite gyventi patys ir kokius talentus norite vystyti.
O jei neturi jokio talento?
Kiekvienas turi talentą kažkam: vienas – muzikos kūrimui, kitas – maisto gaminimui, trečias – gražių daiktų kūrimui ar dar kažkam. Mano darbas yra tą talentą rasti ir padėti jį vystyti, nes kitaip jis mirs jūsų viduje.
Kaip žinoti, kokį talentą turi? Visi žinome tokius šou kaip „X-faktorius“, kuriuose kai kurie dalyviai galvoja turintys talentą, nors žiūrint iš šalies taip toli gražu neatrodo...
Manau, jūs praleidžiate labai svarbią dalį. Sakykime, aš turiu talentą dainavimui – tiesiog tai jaučiu. Bet jei jo netreniruosiu, iš to nebus nieko gero. Ten matote žmones, kurie niekada nesitreniravo, niekada nieko nedarė dėl savo talento. Juk jei aš sakysiu, kad noriu būti labai geru daktaru ir rytoj pradėsiu operuoti, visi mirs. Tu turi mokytis kaip būti daktaru. Talentas nereiškia, kad esi pasirengęs vos gimęs. Pasaulyje nėra nė vienos geros balerinos, kuri nebūtų praleidusi bent dešimties metų treniruotėse, nėra muzikantų ar aktorių, kurie gerai grotų ar vaidintų nerepetuodami. Taigi, treniruotės išlaisvina tavo talentą. Tik tam reikia rasti tinkamą mokytoją, tinkamu metu ir tu pats turi būti tinkamas, nusiteikęs mokytis mokinys.
Matote skirtumą tarp buvimo menininku ir buvimo Holivudo žvaigžde?
Ne, Holivudo žvaigždės tiesiog yra aktoriai, kurie tapo žymiais. Pažįstu tokius aktorius kaip Robertas de Niro, Alas Pacino, Meryl Streep – jie nesvajojo būti žvaigždėmis, o tiesiog norėjo būti aktoriais. Jie myli tai, ką daro, ir tą patį darytų net tokiu atveju, jei nebūtų žymūs. O šlovė nėra kažkas tokio, ką galėtum prognozuoti. Daug talentingų žmonių atvažiuoja į Holivudą, bet jiems nesiseka. Kodėl? Dažnai jiems tiesiog reikia tinkamo mokytojo ir būti kartu su geriausiais. Juk jei esu futbolininkas, noriu žaisti futbolą su Madrido „Real“, o ne su vietine futbolo komanda. Holivudas yra aktorių olimpiada. Jei tu būsi geriausias – mes tave stebėsime. Dabar, bendradarbiaudamas su „Creatstep“ ir atvykdamas į Lietuvą ieškoti talentų, aš negalvoju apie tai, kad man reikia rasti lietuvių aktorių – man tiesiog reikia rasti gerų aktorių.
Kas jums yra geras mokytojas: jis turi būti griežtas, reiklus..?
Ne, mokytojas yra kažkas, galintis tave nuvesti į kitą lygį: per gerumą, meilę, supratimą, o ne per rėkimą. Europoje mokantis kažkodėl labai dažnai rėkiama, lyg gyvenant viduramžiais. Kai atvykstu į šalį kaip jūsų, jaučiuosi, lyg grįžčiau laiku, nes mes to nebedarome. Mokymai čia labai senamadiški, lyg vis dar spausdintumėte rašomosiomis mašinėlėmis, kai jau yra kompiuteriai. Matau, kad aktoriai dažnai yra ruošiami darbams, kurie nebeegzistuoja. Savo mokymuose aš kalbu apie tai, kad jei tu nori tarptautinės karjeros, jei nori dirbti Holivude geriausiuose filmuose, tada tu turi laikytis tam tikrų taisyklių. Jei tu nori būti labai sėkmingu aktoriumi Lietuvoje, aš nežinau, ką tau patarti – neįsivaizduoju, ko čia norima. Bet jei nori tarptautinės karjeros, turi žinoti, kas vyksta, turi būti to pasaulio dalimi, pats jame dalyvauti. 99 proc. žmonių nežino esminių taisyklių, nes niekada nesimokė. Ar jūs žinote beisbolo taisykles? Jei ne, matyt, nesate tas žmogus, kurį reikėtų priimti į komandą. Jei žmonės, atvykę į Holivudą, norės jam pritaikyti lietuviškas taisykles, tai bus tas pats kaip pritaikyti futbolo taisykles beisbolui – tiesiog neišvengiamas pralaimėjimas.
Galite pasakyti kelias tokias taisykles?
Svarbiausia Holivudo taisyklė yra galvoti, ką aš galiu duoti, kuo esu ypatingas, o ne ką galiu gauti. Kita taisyklė – mes mėgstame proaktyvius žmones, mes nesėdime ir nesiskundžiame. Tau nepatinka mūsų filmai? Eik ir sukurk savo. Trečia, labai svarbi taisyklė– tu turi pasižymėti pozityvia energija, nes be jos Los Andžele liksi amžinu bedarbiu. Jei nebūsi malonus, niekas su tavimi net nekalbės ir nenorės dirbti, nesvarbu, net jei būtum Meryl Streep. Beje, kalbos Holivude sklinda labai greitai. Kartais turiu sesijas su prodiuseriais, jie kalbasi apie tai, kad kažkuris žmogus buvo nemalonus – viskas, daugiau apie tą žmogų nieko negirdėsite. Taip pat, jei kažką pažadi, bet netęsi žodžio – viskas, tavęs nebėra. Tu turi būti šimtu procentų patikimas, nes Holivude gauni tik vieną šansą. Atsiminkite, kad tai yra verslas.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad Holivudas yra ne apie tai, ką tu pažįsti, kaip kartais galvoja žmonės, bet apie tai, kas norėtų susipažinti su tavimi. Jei tu esi ypatingas, spinduliuoji gerą energiją, vakarėlyje galbūt prieis Bradas Pittas ir norės su tavimi pasikalbėti. Bet tam tau reikia būti gyvybingam, energingam – tave turi pastebėti. Taip atsitiko man. Aš nieko nepažinojau, bet nuvykau į vieną vietą ir žmonės sakė norintys pasikalbėti su šiuo vaikinu. Pamenu, jie man sakė, aš tavęs nepažįstu, bet tu man patinki ir aš noriu dirbti su tavimi. Ir tada jie man duodavo vieną šansą. Ir jei kada nors nebūčiau padaręs to, ką pasakiau – tuo viskas būtų ir pasibaigę. Todėl aš niekada nemeluoju ir jei pasakiau, kad padarysiu, tai ir padarau. Tokia Holivudo taisyklė.
Kaip manote, kuo juos sudominote, kodėl jie norėjo su jumis kalbėtis?
Tiesiog pamatė gerą energiją, komunikabilumą, smalsumą, išgirdo pasakojant apie mano keliones. Žinote, aktoriai yra labai smalsūs žmonės, jiems viskas įdomu. Tenka dirbti su labai įvairiais žinomais žmonėmis, tokiais kaip Leonardas DiCaprio, ir jie žino viską, kas rodoma žiniose, kas vyksta pasaulyje, koks geriausias maistas – jie labai protingi ir mėgsta žmones, kurie yra linksmi ir charizmatiški. Taigi, jei esi toks, jie nori kalbėtis su tavimi: ne todėl, kad tu žymus, o dėl to, kad tu esi įdomus žmogus.
Viena iš žinomiausių aktorių, su kuriomis dirbote – Cameron Diaz. Sutikote ją karjeros pradžioje, ar tada, kai ji jau buvo žymi?
Pačioje pradžioje – buvau jos pirmas mokytojas, dirbau su ja, kai ji gavo pirmąjį darbą „Kaukėje“ su Jim Carrey.
Jau tada matėte, kad ji bus tokia didelė žvaigždė?
Ne, nemačiau nieko. Pastebėjau, kad ji yra išskirtinė asmenybė ir ji tiesiog sudalyvavo atrankoje dėl šio vaidmens. Taip viskas žingsnis po žingsnio ir prasidėjo. Aš nesu aiškiaregis, negaliu pasakyti, kurie žmonės ypatingi, nes ką mes su ja po to darėme – labai intensyviai dirbome, kad ji tobulėtų. Taip ir buvo. Kaip sakiau, svarbu, kad žmogus rastų tinkamą mokytoją, o jų nėra daug. Mano nuomone, visame pasaulyje yra tik dešimt iš tiesų puikių vaidybos mokytojų, tiek pat – muzikos, ar kitos srities. Jums reikia tuos mokytojus rasti. Kitų mokytojų yra tūkstančiai, ir jie taip pat daro gerą darbą, kažkuo padeda, bet yra tik dešimt, kurie gali nuvesti į tikrai kitą lygį, kokio net negalėjote įsivaizduoti.
Atsirenkate sau mokinius, ar priimate visus norinčius?
Juos atrenka mano asistentai ir galvoja, ar mums pavyks dirbti kartu, ar jie pakankamai ištroškę žinių. Jei kažkas pas mane ateina ir sako, jaučiu aistrą kažkam, mes kartu žiūrime, ką jis gali padaryti ir kiek jis yra pasiryžęs mokytis. Mokymasis yra viskas: tu esi tai, ko tu mokaisi. Jei studijuoji laimę su tinkamais žmonėmis, tu būsi laimingas. Jei nieko nesimokai – esi niekas. Jei mokysiesi liūdesio, būsi liūdnas.
Bet labai daug gerų meno kūrinių gimė iš asmeninių tragedijų...
Tai – senamadiškas požiūris. Net įvardinčiau tai kaip prietarą, kuris tiesiog yra netiesa. Galbūt jis yra teisingas jūsų šalyje, kur mėgstate skausmo pilną vaidybą – tai taip pat mėgstama Rusijoje ir Lenkijoje. Paklausykite, aš sunkiai kovojau gyvenime, mano visa šeima mirusi – dabar aš esu geras aktorius... Ne, tu tiesiog kenti. Jei jums Lietuvoje tai patinka – nuostabu. Prisiminkite, aš mokau tik to, kas tinka Los Andžele. Rusijoje, Lenkijoje žmonės mėgsta skausmą, jie nori, kad jų aktoriai kentėtų – mes to nedarome. Dabar turiu aktorių iš Maskvos, dirbame su juo jau septynerius metus, ir jis turi išmokti naujų taisyklių, viena iš jų – atsikratyti kankinimosi. Tokia vaidyba, kai žmonės šaukia, verkia, o kiti tuo žavisi, buvo senais laikais – mes nuo to nuėjome. O čia, atrodo, lyg viskas būtų strigę 50-uosiuose, lyg žmonės vis dar klausytųsi bitlų kaip naujausios muzikos. Viskas keičiasi, o jei žmonės nesikeičia ir nesimoko, tai yra didelė problema.
Dirbate ir su verslininkais, jiems irgi tinka viskas tas pats – visi tiesiog turi būti pozityvūs ir laimingi?
Nėra taip, kad visi yra tik laimingi, bet paslaptis ta, kad laimingi žmonės leidžia atsiskleisti savo talentams. Kaip prieš 2 tūkstančius metų sakė graikų filosofas Aristotelis, žmogaus gyvenimo prasmė yra būti laimingam. Laimė yra mūsų prigimtyje. Aš duosiu milijoną dolerių Lietuvoje tam, kuris man parodys metų ar pusantrų kūdikį, sergantį depresija. Atveskite jį man. Ne, vaikai negalvoja, kad jie atrodo blogai ar kad jie kažko nesugeba. Jie yra liūdni todėl, kad jų tėvai juos to išmokė. Kai tu blogai jautiesi, turėtum pasikalbėti su daktaru, bet kažkodėl jūsų šalyje dažnai galvojama, kad būti liūdnu yra gerai. Aš nenoriu pakeisti jūsų kultūros, man Lietuva patinka tokia, kokia ji yra, bet aš noriu dirbti su tais, kurie mato save kaip tarptautinės kultūros dalį. Reikia neapsiriboti viena šalimi ir imti, kas geriausia, iš Paryžiaus, Londono ar bet kur kitur. Įsivaizduokite, kad galite valgyti tik lietuvišką maistą, klausyti tik lietuviškos muzikos, žiūrėti tik lietuviškus filmus – jūs turbūt nusižudytumėte. Juk jūs neišradote ledų, bet juos mėgstate. Taigi, aš mokau skirtingose šalyse remdamasis skirtingų šalių patirtimi. Ir kai manęs klausia, iš kur aš esu, aš sakau, iš kur tik norite, kad būčiau. Kai būsiu Lietuvoje – būsiu iš Lietuvos.
Jei tėvai mus išmokė būti liūdnais, ar galime išmokti būti laimingais?
Ar galite išmokti prancūzų, kinų kalbą, šokti tango? Visko galime išmokti, jei tik norime ir turime gerą mokytoją. Svarbiausia čia ne informacija, o transformacija, požiūris, noras mokytis. Mano nuomone, Lietuvoje yra labai daug protingų žmonių, kurie tuo pačiu metu yra labai kvaili, nes jie žino tiek daug informacijos, bet yra labai nelaimingi, amžinai dėl visko susirūpinę, jie daug dėmesio skiria savo smegenims, bet pamiršta savo širdį. Jei nepamirši – žinosi, ką daryti. Aš noriu pasakyti žmonėms, kad jie privalo išmokti būti laimingais. Jei jie to nepadarys, kai ateis laikas mirti, jiems bus labai liūdna, kad nepasirinko būti laimingais, nes nieko gero kančioje nėra.
