aA
Šiųmetė lietuvių literatūros klasiko Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę, publikuotą literatūros žurnale „Metai“, atiteko prozininkui, dramaturgui Herkui Kunčiui. Paklaustas, ar tokio kalibro rašytojui įvertinimai vis dar teikia džiaugsmo, H. Kunčius pažymėjo, kad koketuotų, jei sakytų, kad ne – juos gauti visada malonu: „Kai rašai, per daug negalvoji apie įvertinimus, turbūt svarbiausia rašančiam – kuo greičiau pamiršti tai, ką parašei, kad galėtum toliau stumtis į priekį. Šį kartą, prisipažinsiu – premija netikėta, nes buvau ir pamiršęs šią novelę „Ligos istorija“, kurią išspausdino „Metai“ šių metų pradžioje. Bet būti įvertintam visada malonu, nieko naujo nepasakysiu.“
Herkus Kunčius
Herkus Kunčius
© DELFI / Andrius Ufartas

Novelė inspiruota konkrečių aplinkybių

– A. Vaičiulaičio premijos komisijos pirmininkė Žydronė Kolevinskienė pastebėjo, kad Ligos istorija taip pat gali apstulbinti – netikėtumu, originalumu, aktualia tematika. Taip esą vaičiulaitiška pasakojimo tradicija įgauna naujų prasmių. Ar ši Ligos istorija Jus palietė asmeniškai?

– Kai parašai tekstą – jis tampa kūriniu, o ne kažkokiais autobiografiniais, memorialistiniais dalykais. Bet, žinoma, šita novelė buvo inspiruota labai konkrečių aplinkybių. Kai tenka atsidurti tokioje aplinkoje, iš kurios tu negali ištrūkti, tada telieka vienas dalykas – stebėti. Tuo metu pasižymėjau pagrindinius novelės kontūrus, kas vyksta kiekvieną dieną, o po to, jau grįžus į namus, tereikėjo juos perkelti, pavadinkime taip, – į švarraštį.

– Netikėtos situacijos, ko gero, rašytojams suteikia įkvėpimo užrašinėti patiriamus įspūdžius, o galbūt tai netgi būtų galima pavadinti pabėgimu nuo akistatos su realybe?

– Sutikčiau su tuo, nes paprastai rašytojo gyvenimas dažniausiai yra... tarp knygų skaitymo ir knygų rašymo, todėl atsidūrus kitoje aplinkoje atsiranda kitokie momentai – pradedi kitaip žvelgti į pasaulį, susiduri su žmonėmis, kuriuos kasdienybėje galbūt rečiau galėtum pamatyti. O kai atsiduri tokioje uždaroje erdvėje, ypač turint galvoje tai, kad kai rašiau šį kūrinį buvo pandeminiai ribojimai – esi visiškai atskirtas, visi žmonės su kaukėmis, veidų negali matyti, negali suprasti, kas čia tave supa – tokios savotiškos specifikos.

– Kalbant apie Jus kaip rašytoją neretai nuskamba žodis – skandalingas. Galbūt ta skandalisto etiketė prilipdoma tada, kai nesinori girdėti tiesos – juk savo kūriniuose išryškinate visuomenės ydas: kūniškumo kultą, moralinį cinizmą?

– Iš karto pasakysiu: ta etiketė labai seniai prilipinta, aš nuo jos vis negaliu „atsiplauti“ (juokiasi.)

Kai rašai kūrinį, apie tai negalvoji. Bet kuriuo atveju, aš laikausi tokios nuostatos, kad vis tiek bet koks meno kūrinys turi žadinti emocijas – teigiamas ar neigiamas. Jeigu kelia kažkokius jausmus ir mintis – tai yra gerai. Negali visiems patikti, visiems įtikti – būtų kiti reikalai... Kitas dalykas, pastaruoju metu yra užaštrėjusios emocijos – turiu omenyje ir Ukrainoje vykdomą karą, pagaliau tą pačią pandemiją, kurią turėjome porą metų išgyventi... Atrodo, kad jos ir nebuvo, norisi pamiršti šitą laikotarpį, atsitinka savanoriška amnezija.

– Bandau įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti kūrinys, kuris visiems patiktų – ko gero, tokio sukurti niekam nepavyktų...

– <...> Juo labiau, kad gyvename demokratinėje aplinkoje, yra įvairūs požiūriai, įvairios patirtys. Kiekvieno žmogaus etiniai, estetiniai kriterijai individualūs, taikyti į tokį bendrą vardiklį būtų netikslinga ir beprasmiška.

Herkus Kunčius
Herkus Kunčius
© DELFI / Andrius Ufartas


Skaitant kyla minčių

– Vilniaus dailės akademijoje baigėte meno istoriją ir teoriją. Tačiau ilgainiui rašymas, regis, menotyrą išstūmė? Kas vedė link rašytojystės, persivertimas įvyko natūraliai?

– Pakankamai vėlai pradėjau rašyti – ne vienerius metus kaip dailės kritikas užsiiminėjau šiuolaikiniu menu. Taip kažkaip natūraliai tas poreikis rašyti atsirado. Pradėjau nuo eseistikos, perėjau į didesnes, stambesnes formas. Tačiau taip greitai peržvelgti visus tris dešimtmečius būtų sudėtinga...

– Jūsų tėvai – dainininkai: Anicetas Kunčius – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, baritonas, Aldona Virginija Mikšytė-Kunčienė – Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, sopranas. Pagal tėvų liniją – tarsi labiau turėjo sudominti muzika? Eilutė nutįsusi prie pavardės sako: dramaturgas, eseistas, prozininkas. Kita vertus, matyt, ne šiaip sau rašote libretus muzikiniams spektakliams?

– Yra daug įdomių, man artimų žanrų, su malonumu imuosi libretų. Visaip gali būti... Visų pirma esu skaitytojas, tik po to – rašytojas. Skaitant įvairių autorių kūrinius, istorinę, grožinę literatūrą kyla visokių minčių, noras pačiam kažką toje linkmėje nuveikti.

– Žavi, kai rašytojas tikina esąs, visų pirma, skaitytojas. Apima dvejopas jausmas: iš vienos pusės nustebina, iš kitos – juk tai nepaneigiama tiesa.

– Skaityti nėra taip paprasta – turi turėti laiko, geras akis, iš begalybės knygų susirasti tai, kas tau įdomu, nebūtinai vertinant pagal tai, ar gera literatūra – ji yra įvairi, gali susirasti pagal savo poreikius.

– Šiandien, kai pasaulis toks trapiai pakrypęs, tampomas ir į vieną, ir į kitą pusę – į kokią literatūrą galima būtų atsiremti?

– Turime pripažinti, kad žmonės dabar daug skaito, bet labiausiai – portalus... Jeigu kalbame apie knygas – jų yra begalybė, skaitytojai bėgdami nuo realybės gali susirasti kažkokios lektūros. Man įdomi istorinė literatūra, kurią su didžiuliu malonumu skaitau, netgi memuarai, žmonių, išgyvenusių įvairias psichologines ir fizines traumas. Kiekvienas turi pagal savo „liniuotę“ susirasti.

Žinoma, skaitymas tampa ir prabangos dalyku. Perskaityti trijų šimtų puslapių tekstą – reikalauja ir įgūdžių, o jie atrofuojasi, mes jau kitoje erdvėje gyvename. Popierinės knygos reikalauja tam tikros skaitymo specifikos, skirtingai nuo skaitymo kompiuterio ar telefono ekrane... Esu popierinės knygos skaitytojas, ekranuose man kažkaip nesiseka didesnio teksto perskaityti.

– Kaip rašytojai skaito knygas – yra įpročių, ritualų?

– Pastaruoju metu (jau ne vienerius metus) man tenka skaityti istorinę medžiagą. Kai skaitau, visada pasižymiu toje pačioje knygoje kažkokias pastabas, kad galėčiau susirasti, reikalui prispyrus, tai, kas pasirodė svarbu, kokį faktą.

Herkus Kunčius
Herkus Kunčius
© DELFI / Andrius Ufartas


Gyvenime visada būna kažkokia išeitis

– Mintis, kad „istorija linkusi pasikartoti“, išlenda iš visur, net ir bandant ją nuvyti... Kaip besidomintis istorija žmogus, ką manote, ar šis pasakymas ne iš piršto laužtas?

– Visada jinai pasikartoja, nieko naujo čia neišrasime. Įvykiai turi tokią savybę – pasikartoti pačiu brutaliausiu būdu... Prieš dešimtmetį niekas nebūtų pagalvojęs, kad vienas ar kitas įvykis galėtų nutikti, bet paprastai esame po truputį prie to pratinami. Tada susiduriame su neišvengiamu, atrodo, kad taip ir turėjo būti. Žinoma, visa tai kartojasi, bet gyvenime visada būna kažkokia išeitis.

– Dar niekad taip nebuvo, kad niekaip nebūtų?

– Taip, Šveikas yra taip pasakęs (juokiasi.)

– Rašytoja Herbjorg Wassmo savo knygoje „Stiklinė pieno“ yra rašiusi, kad „minties paslaptis yra ta, kad niekas iš tavęs jos negali atimti“. Net ir kraupiausiomis akimirkomis kiekvienas savyje galime išlaikyti ir laisvę, ir kitas vertybes, kurias kėsinamasi atimti. Svarbu apie tai žinoti?

– Taip, tik galvoje, metaforiškai kalbant, gali būti laisvas, net ir fiziškai tokiu nebūdamas. Jeigu turi sveikatos ir pilną protą.

– Vadinamojo sovietyno akibrokštų – yra daug ir jūsų kūriniuose. Ar dabartinė karta turėtų susipažinti su šiuo laikotarpiu?

– Reikia priminti, savo kūryba stengiuosi tai daryti. Pasikartosiu, bet istorija linkusi kartotis, tai ne visada teikia didelį džiaugsmą...

– Kiti gi sako priešingai, esą nėra ko gręžiotis atgal, jau prabėgo daugiau nei trisdešimt metų... Galbūt išties atėjo laikas jį ištrinti iš sąmonės?

– Tai atminties dalykai, o atmintį svarbu išlaikyti. Nebūtinai gyventi vien praeitimi, bet galvoje pasidėti tam tikrus įvykius. Manau, kad tai padeda geriau suvokti dabartį.

***

Herkus Kunčius gimė 1965 m. Vilniuje. 1990 m. baigė Vilniaus dailės akademiją (menotyrą). 1990–1994 m. dirbo meno ir kultūros žurnale „Krantai“, 1995–1999 – savaitraštyje „Literatūra ir menas“. 2011–2015 m. – Lietuvių PEN centro prezidentas. Daugelio knygų autorius.

Išleido romanus Būtasis dažninis kartas (1998), Pelenai asilo kanopoje (2001), Ornamentas (2002), Gaidžių milžinkapis(2004), Nepasigailėti Dušanskio (2006), Pijoko chrestomatija (2009), Lietuvis Vilniuje (2011), Dervišas iš Kauno (2014), istorijų romaną Lietuviškos apybraižos (2018), Geležinė Stalino pirštinė (2019), esė rinkinį Pilnaties linksmybės (1999), novelių rinkinį Išduoti, išsižadėti, apšmeižti (2007), esė knygą Trys mylimos (2014), apsakymų rinkinį Pramanytos šalies pasakojimai (2015), romaną dramų rinkinį Nušviesta: Komunistinės dvasios dramos (parengė L. Mačianskaitė, 2020).

Vaikams parašė pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“ (pastatyta 1999), pasakų rinkinį Virtuvės Tarakono nuotykiai (2008). Mini esė knyga Mano kova bambino (1999) išleista Vokietijoje. Lietuvos teatruose pastatyta jo pjesių ir operečių. Kūryba versta į lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbas.

Apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru (1999), Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos premija (2010), Lietuvos rašytojų sąjungos premija (2016), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2016).

Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija įsteigta 1994 metais, tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių literatūros katedros, literatūros žurnalo „Metai“ redakcijos ir Vaičiulaičių šeimos iniciatyva. Taip buvo nutarta prisiminti, tęsti Antano Vaičiulaičio kūrybos tradiciją ir skatinti šiuolaikinę lietuvių novelistiką. Premija skiriama kas dveji metai už geriausią novelę, per šį laikotarpį publikuotą literatūros mėnraštyje „Metai“. Šios premijos laureatais yra tapę Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Vidas Morkūnas, Alvydas Šlepikas, Renata Šerelytė, Valdas Papievis, Daina Opolskaitė, Jurga Tumasonytė ir kiti.

Šios premijos mecenatai – Joanos Vaičiulaitienės Memorialinis Fondas, kurį palaiko Aldona, Danutė ir Joana Vaičiulaitytės.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
5.0000

„100 fotografijų, pakeitusių pasaulį“: ikoniškos nuotraukos tapo laikmečio liudytojomis knygos ištrauka

Leidykla „Briedis“ pristato ypatingą naujieną – albumą „100 fotografijų, pakeitusių...

Lietuva pradeda bendradarbiavimą su vienu svarbiausių šiuolaikinės muzikos festivalių

Lietuvos kultūros institutas , kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Ūla Tornau ir Lietuvos...

Knygą apie lietuvišką sodą išleidęs dr. Algirdas Amšiejus: turtingas yra tas, kas užsiaugina maisto

„Buvau labai išsigandęs, kad galiu mirti neparašęs apie bites. Apie bites parašiau, dabar...

Po dešimtmečio pertraukos į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną grįžta „Rigoletas“: tikrai patiks išsiilgusiems klasikinės operos

Po gero dešimtmečio pertraukos į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną grįžta viso...

Paskutinė galimybė apsilankyti parodoje „1972. Pramušti sieną“: varžymai ir prievarta neužgniaužė laisvės troškimo

Pavasario pabaigoje duris atvėrusi „Kaunas 2022“ paroda „1972. Pramušti sieną“ skaičiuoja...

Top naujienos

Estijos akibrokštas Rusijai – tik kelio pradžia: jau galvojama žengti toliau

„Turėtų būti garantijos, jog Rusijos žudikai ir valstybinio teroro bendrininkai nesinaudotų...

Rusija skelbia Kaliningrado srityje dislokavusi raketas „Kinžal“ papildyta

Rusija ketvirtadienį perkėlė į Kaliningrado sritį tris karinius lėktuvus, apginkluotus...

Dėl paramos Ukrainai mestas naujas šešėlis: ar susirūpinti turėtų ir Lietuva? (16)

Sugedo, nebešaudo, šlamštas! Ar Berlynas bando sabotuoti ginkluotę, kurią perduoda...

Vyriausybė gelbės „Perlas Energija“ klientus: bus užtikrinamas visuomeninis tiekimas, kompensuojami kainų skirtumai (4)

Antram didžiausiam nepriklausomam elektros tiekėjui „ Perlas Energija “ ketvirtadienį...

Turkų žiniasklaida: Putinas keičia nuomonę dėl susitikimo su Zelenskiu (16)

Televizijos kanalas „CNN Turk“ skelbia, kad per Rusijos ir Turkijos prezidentų susitikimą,...

Tikslas rinktinei – žaisti bent pusfinalyje: objektyvus ar optimistinis? (2)

„Iškėlėme ambicingus tikslus. Iš vyrų lauksime kovos dėl medalių Europos čempionate“, –...

Karas Ukrainoje. Žiniasklaida: Krymo „vadovybė“ staiga paliko pusiasalį, perkeliami orlaiviai Rusija vėl smogė Charkivui (4)

Ketvirtadienio naktį Rusijos pajėgos galingai atakavo Charkivą – smogta bendrabučiui, kurio...

Suomijos premjerė po audringo vakarėlio: nevartojau nieko, išskyrus alkoholį (11)

Socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose Suomijos premjerė Sanna Marin audringai...

Žemę pasiekė stipri geomagnetinė audra: natkies dangų vėl nutvieks stulbinantis reginys Saulė plazmos pliūpsnį spjovė tiesiai į Žemę

JAV Nacionalinės vandenynų ir astmosferos administracijos (NOAA) kosmoso orų specialistai praneša,...

Įvertino pasikeitimus Šimonytės komandoje: vienas tikslas akivaizdus

Politologai nelinkę sureikšminti pokyčių premjerės Ingridos Šimonytės komandoje. Mykolo Romerio...