Pasak O. Koršunovo, nuo labai daug dalykų priklauso, kodėl režisierius imasi statyti spektaklį pagal vieną ar kitą tekstą.
„Kartais ne labai supranti tam tikrų motyvų, kodėl taip norisi daryti „Oidipą karalių“ arba „Hamletą“, - „Sirenų klube“ į susitikimą su režisieriumi sugužėjusiai publikai pasakojo režisierius. - Įdomu, kad jį bestatant, paaiškėja, kodėl tu jį pasirinkai arba, jau jį bežiūrint, suvoki, kodėl tau tai buvo aktualu“.
O. Koršunovas prisipažino, kad „Hamletas“ buvo vienas iš sąmoningiausių jo pasirinkimų.
„Supratau, kad nebegaliu atidėlioti, nes dirbu 20 metų, šis sezonas mūsų teatrui – dešimtas, man irgi sueina jau 40 metų.. Suvokiau, iš tikrųjų, jeigu ir galėčiau kažką daryti, man iššūkiu būtų „Hamletas“, - kalbėjo jis.
„Hamleto personažas įspaustas į tiek aplinkybių, kad turi būti maksimaliai reiklus sau ir aplinkai. Ir aš esu tame amžiuje bei profesiniame kelyje, kai turiu ir noriu be jokių užuolankų, visiškai radikaliai klausti savęs apie tai, kas aš esu dabar, esamajame laike, ir nebenoriu repetuoti gyvenimo, nebenoriu repetuoti teatro... Sąmoningas pasirinkimas lėmė tai, kad aš pasirinkau daryti „Hamletą“, bet kartais tai būna labai intuityvu..“, - atviravo O. Koršunovas.
Klasika ir modernumas
Klasikinę dramaturgiją režisuojantis tarsi šiuolaikinę, O. Koršunovas „Hamletą“ kuria ne anų laikų dvasia, o dabarties.
„Tragedijoje labai svarbu ištrinti ribą tarp dabartinio, modernaus žmogaus suvokimo tragedijos, taip tekstas nebetampa senas, istorinis, jis kalba labai aktualiai. Matyt, svarbiausias dalykas, statant tokius tekstus, tragedijas - paprastumas ir paveikumas“, - kalbėjo jis.
Pasak režisieriaus, tragedija, kuri buvo Antikos laikais kaip objektyvi, dabar vyksta kaip subjektyvi, kaip mūsų vidinė tragedija: „Mes nesame nuo jos laisvi, kaip nesame laisvi nuo likimo. Galbūt, būtent ta vidinė tragedija lemia mūsų likimą, kuris pasireiškia labai aiškiai, realiai, apčiuopiamai“.
„Su moderniu žmogumi vyksta vidiniai negalėjimai pakeisti, kas su juo vyksta. Dabar tai vadintume psichologija, psichika, pasąmone. Nėra išeities ir jis gali pasielgti tik taip, kaip gali pasielgti, tuo pačiu suvokdamas tragiškumą, neišvengiamybę to, ką jis daro, - mintį tęsė kūrėjas. - Hamletą veikia kraujo keršto įstatymas „akis už akį", kuris tuo metu buvo esminis. Jis negalėjo nevykdyti tėvo valios. Ir vykdyti jos negalėjo, nes suprato, kad užsitrauks tokį patį prakeikimą ir bus lygiai toks pat kaip Klaudijus. Spektaklyje vyksta visa virtinė nusikaltimų, tėvažudystės prakeikimas atsispindi visuose personažuose. Toje neišvengiamybėje yra ir Hamletas“.
Pasak O. Koršunovo, Hamletas nieko nelaimi, jis tampa savo tėvo klonu, kuris pasielgia lygiai taip pat ir tampa tokiu pačiu žudiku: „Bet jis yra atspindys, kuris sugeba reflektuoti save ir suvokti savo likimo neišvengiamybę, baisumą. Jis išlošia tą esamąjį laiką. Savajame laike jis yra tarsi laisvas, suvokdamas problematiką, kurios negali išvengti. Kita vertus, tas suvokimas, pažintis, yra tragedijos esmė“.
„Dabartinis žmogaus taip pat turi tą giluminę pažintį, ko jis negali išvengti, tik ji ne tokia ekstravertiška. Jis suvokia, kad egzistuoja tos intravertiškos aplinkybės. Galbūt, tai ir yra baisiausia“, - svarstė O. Koršunovas.
Ilgai laukto Oskaro Koršunovo spektaklio premjera buvo rengiama Norvegijoje, nes Stavangeris kartu su „Vilnius - Europos kultūros sostine 2009" yra šio spektaklio koprodiuseriai. Lietuvos žiūrovai „Hamleto“ premjerą pamatys lapkričio 20-22 dienomis ir gruodžio mėnesio pirmąją savaitę „Menų spaustuvės“ salėje.
