Pristatydamas savo pasirinkimus, T. Frémaux pabrėžė išsiplėtusį prancūzų kino lauką. Jis rodo ir Prancūzijos kino kultūros politikos rezultatyvumą, ir festivalio dėmesį saviems, nesumenkindamas principinių atrankos kriterijų kitiems dalyviams. Šalia tokių šalių, kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Korėja ir Japonija, seniai įtvirtinusių savo pozicijas Kanuose, šiais metais išvysime rečiau juose besisvečiuojantį Bulgarijos, Sakartvelo ir Kongo kiną.
Klausimas „Ar šis filmas tinkamas Kanams?“, svarbus ne tik režisieriams, siekiantiems bet kokia kaina patekti į oficialiąją festivalio programą, bet ir patiems Kanams. Vis dėlto T. Frémaux atskleidė, kad šiais metais vykdant atranką, vis dažniau buvo klausiama: „Ar šis filmas padės grįžti į kino teatrus?“
Tegyvuoja kinas
Pandemija paskatino Kanus demokratiškiau pažvelgti į filmų rodymo ir sklaidos galimybes. Negalėdamas vykti įprastu formatu, festivalis sušvelnino savo galios poziciją ir išreiškė solidarumą su kitais tarptautiniais kino festivaliais. T. Frémaux paminėjo susitarimą su San Sebastiano festivaliu, pabrėždamas, kad filmai, pristatyti Kanų oficialiojoje programoje, galės būti įtraukti ir į San Sebastiano konkursinę programą. Įprastais atvejais toks sprendimas prieštarautų festivalių taisyklėms, bet nepaprastoji padėtis skatina pergalvoti savo laikyseną. Taip įtakingiausias kino festivalis leidžia laimėti filmams ir jų kūrėjams.
Nepamirštos ir priesaikos, kurias dosniai dalija politiniam korektiškumui simpatizuojantys pasaulio galingieji. Ilgai ignoravę moterų režisierių kūrybinį potencialą, šiais metais Kanai džiugiai pranešė apie stiprėjantį jų balsą – festivalyje dalyvaus 532 režisierės. 2019 m. jų buvo perpus mažiau – 275. Atrodo, kad moterų solidarumas paskatino Kanus atkreipti dėmesį į lygiateisiškumo problemas, stebinančiai aktualias net XXI a.
Netikėti iššūkiai
Pristatydamas birželio 21 d. atsiversiančią Kanų kino festivalio mugę, jos vadovas Jérôme Paillardas neakcentavo, kokių titaniškų pastangų prireikė festivaliui, norint suderinti skirtingas laiko juostas ir tikras mugės palapines paversti virtualiomis, bet šmaikščiai uždavė logišką klausimą: „Kaip mugėje šiemet dalyvausite jūs?“ Juk anksčiau išvykę į Kanus, išvykdavome į kitą pasaulį, kuriame galėjome neskaityti pašalinių laiškų ir negirdėti pašalinių telefono skambučių. Šiemet, prisirakinę prie kompiuterių ekranų, neturėsime tokios prabangos.
Tarp išrinktųjų – ir lietuviška pavardė
Oficialiajame Kanų kino festivalio puslapyje jau paskelbti 56 išrinktieji. Tarp jų – prancūzų Françoiso Ozono ir Maïwenn Le Besco, švedo Magnuso von Horno pavardės, skambėjusios ir „Scanoramoje“.
Lietuvių režisierius Šarūnas Bartas ir jo filmas „Sutemos“ pateko į „Ištikimųjų“ kategoriją – 1996 m. oficialiojoje Kanų programoje pristatytas filmas „Mūsų nedaug“, o 1997 m. – „Namai“. 2005 m. paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ parodytas filmas „Septyni nematomi žmonės“, 2015 m. – „Ramybė mūsų sapnuose“, o 2017 m. – „Šerkšnas“. Intriguoja festivalio organizatorių dėmesys naujokams ir ilgametražiams debiutams. Atrodo, kad pasibaigus pandemijai, turėsime ne vieną progą susitikti įdomiam vakarui ir pokalbiui kino teatre.
