aA
Pagrindinė daktaro Gunaro Kakaro specialybė yra astronomija. Jai paaukojo daugiausia savo gyvenimo metų, bet šiandien didžiuojasi galėdamas sakyti, kad jis – ne mokslininkas. Kai 1969 m. balandžio 5 d., po aštuonerių metų paieškų, astronomas su kolegomis apžiūrinėjo būsimo muziejaus vietą Molėtų rajone, jam vietovė labai patiko, kolegoms – nelabai.
Gunaras Kakaras
Jis svajojo, kad observatorija taptų ne tik mokslo, bet ir kultūros centru. Pasak astronomo, būtų šaunu, jei vaikams testamentu būtų galima palikti ne tik materialius daiktus, bet ir gyvenimišką patirtį. Tada žmonija šuoliais keliautų į priekį.

Šiandien Gunaras Kakaras rūpinasi, kad iš ES struktūrinių fondų gauti 22 mln. Lt, skirti Etnokosmologijos muziejui, būtų tinkamai panaudoti. Don Kichotu vadinamas kitų, save įvardijęs baltų etnokosmopolitu, jis ateinančioms kartoms paliks unikalų muziejų. O gal kelią į ateitį?

– Baigiantis 20 a. Jūs atviru laišku kreipėtės į visas Lietuvos konfesijas. Jame yra šie žodžiai: „Man svetima ir nesuprantama mintis apie skirtingus dievus, apie geresnę ar blogesnę kalbą su Juo. Aš manau, kad mums visiems artimesnė ir suprantamesnė tolerancija tam, kuris šalia ir tam, kuris toli; tolerancija papročiams ir apeigoms; tolerancija skirtingoms kalboms tarp žmonių ir tolerancija skirtingoms aukščiausio lygio dvasinėms bendravimo formoms tarp žmogaus ir To, kuris virš mūsų. <...> Deja, kiekvienas dažniausiai brukame savo tiesą, savo žinojimą, tarsi norėdami juo užpildyti nuostaba dvelkiančią Nežinomybės erdvę“. Ką dabar manote apie tada išsakytas mintis?

– Turbūt kalbėčiau taip pat. Tik gal būčiau ne toks kategoriškas. Tuo metu nepadariau nieko bloga. Mano idėja buvo labai graži. Aš pakviečiau Lietuvos religines konfesijas su savo simboliais ateiti į mūsų salę. Kiekviena religinė konfesija, mano manymu, galėtų savaip, sava forma išreikšti žmogaus ryšį su Juo, virš mūsų esančiu. Tai galėtų būti tekstas, paveikslas, skulptūra, bareljefas ar kas nors kita.

Tai nebūtų nei eksponatai, nei apeigoms skirti daiktai, o tarsi skirtingų religijų ir konfesijų simboliai, atspindintys mūsų dvasinį ryšį su dievybe. Simboliai visam laikui, vienoje erdvėje, po vienu stogu. Kaip mes esame vienoje Lietuvoje, vienoje Žemėje, vienoje iš daugelio galaktikų.

Mūsų buvimas kartu yra ne mūsų pasirinktas, ne mūsų valios nulemtas. Tačiau mūsų dvasinių simbolių sunešimas į vieną vietą priklauso nuo mūsų valios. Tai būtų graži mūsų tolerancijos apraiška vienas kitam.

Suėjimas į vieną vietą nieko neįpareigotų, nepažemintų ir neišaukštintų. Jeigu išaukštintų – tai tik mūsų tautos, mūsų piliečių, mūsų religinių konfesijų sugebėjimą peržengti dar vieną mus skiriantį barjerą.

Šio projekto tikslas buvo labai kuklus – atskirų religinių konfesijų sutikimas egzistuoti greta. Tai nebūtų buvęs nei lyginimas, nei suvienijimas, tik pagarbus ir tylus, savais simboliais išreikštas stovėjimas greta vienoje erdvėje.

Baigiantis vienam ir prasidedant kitam amžiui rašiau, kad visi esame vienoje to meto erdvėje, viename laike ir vienoje Žemėje. Ir mūsų tolerancija ar netolerancija, sutikimas ar nesutikimas yra vienodai gerai matomi.

Dabar atsisakyčiau paskutinio kreipimosi sakinio. Bet ką darysi, jei nuo gimimo esi kategoriškas ir visą gyvenimą mokaisi gludinti kampuotą savo charakterį.

Vienintelis pasaulyje

– Jūsų iniciatyva įkurtas Etnokosmologijos muziejus yra gausiai lankomas. Nėra dienos, kad prie muziejaus nestovėtų keletas didžiulių autobusų. Pagrindiniai lankytojai – moksleiviai.

– Etnokosmologijos muziejuje jaunoji karta randa tai, ko nėra jokiuose vadovėliuose ar kituose muziejuose. O giedromis naktimis pas mus atvažiuoja norintieji pamatyti visatos pasaulį pro moderniausią teleskopą Lietuvoje. Dažnai Muziejų lanko užsieniečių grupės ir stebisi jo išskirtinumu – toks muziejus kol kas yra vienintelis pasaulyje. Jis įsikūręs nepaprastai vaizdingose Molėtų krašto erdvėse. Iš bokštų, iš paukščio skrydžio matai besidriekiančią Simono Daukanto laikų dvasią išsaugojusią Labanoro girią. Šioje vietoje labai siejasi geologinis, istorinis, etninis, kultūros ir mokslo vyksmas. Bet tikrąją šio kalno dvasią per daugybę metų kaupė ir kaupia čia atvažiuojantieji ir ateinantieji.

Netikslu vadinti juos tik ekskursantais. Čia žmonės atsiveria pažinimui, nuostabai ir galimybei pažvelgti į savo egzistencijos prasmę šioje visatoje.

Vilniaus universitetas išsaugojo senosios Astronomijos observatorijos sentenciją „Pasilikite rūpesčiai žemės – iš čia einama į žvaigždes!“ Mūsų laikui, mūsų Muziejui geriau tinka kita sentencija, tarsi antitezė anai – „Iš čia į žvaigždes Žemės rūpesčiai veda!“

Ateities galimybių erdvė

– Tačiau sutikite, kad labai retai žmonės pakelia akis į žvaigždėtą dangų. Gyvenantieji mieste net norėdami negali jų matyti.

– Mus auklėjo taip, kad gyventume nudelbę akis į žemę. Politika, ekonomika – skirti mūsų gyvenimui žemiau horizonto linijos, tačiau gyvename erdvėje, kurią galima dieną naktį matyti ir jausti. Nereikia išsigąsti didelio atstumo iki kokios nors žvaigždės. Reikia suvokti, kad tai – mano pasaulis. Etnokosmologija žmogų skatina matyti dangų ne kaip kitą, svetimą, tolimą pasaulį, bet atrasti jame egzistencijos prasmę, ateities galimybių erdvę.

Mes gyvename pasaulyje, padalytame į „taip“ ir „ne“. „Taip“ – tai formulės, dėsniai, politika, ekonomika. „Ne“ – visa kita neegzistuoja, tėra mistika, o geriausiu atveju – tikėjimas. Tačiau realusis pasaulis yra greta mūsų ir jį dalyti į „taip“ ir „ne“ nėra korektiška. Deja, net darželyje, mokykloje vaikai auklėjami taip, kad būtų atskirti nuo nežinomybės

Ne atsakymus, o klausimus

– Po metų kitų išsipildys Jūsų svajonė – Muziejaus maketas virs realybe. Kas toliau?

– Labiausiai mane neramina mūsų civilizacijos trumparegystė. Įspūdingiausias žmonijos atradimas – suvokti atsakomybę už ateities žmoniją, suprasti, ar tuo keliu einame? Džiaugiamės ryšių gausa, technologijomis, tačiau nėra nė vienos institucijos, kuri rūpintųsi žmonijos ateities galimybėmis po tūkstančių metų. Kur einame ir ko siekiame: tapti biosintetiniais robotais? Aš esu kategoriškas: gauti informaciją yra tik vienas būdas – dykumoje sutikti antrą. Kol kas esame vieni. Kita vertus, tokie, kokie esame, su dabartinėmis vertybėmis, tiksliau, antivertybėmis, žema morale, materijos kultu, karais, neapykanta negalime būti įdomūs kitoms civilizacijoms. Dabartiniu vystymosi etapu esame tarsi pikti paaugliai. Taigi tikėtis, kad mumis domėsis ir norės bendrauti kiti visatos gyventojai, neverta.

– Kuo bus ypatingas atnaujintas Etnokosmologijos muziejus?

– Kai įgyvendinsime savo naująjį projektą, net neabejoju, kad ir kitose šalyse bus pradėti kurti panašūs centrai. Atnaujintame Muziejuje ketiname rengti koncertus, menininkų susibūrimus, įvairias parodas, konferencijas, meno, mokslo ir filosofijos diskusijas. Tai bus centras, kuriame kiekvienas galės rasti savo nišą, todėl, be abejo, padaugės lankytojų. Tik reikia sulaukti, kol tai, kas dabar yra vizija, taps kūnu – bus pasiektas rezultatas.

Man norėtųsi, kad lankytojai išsivežtų ne žinias, ne atsakymus, ne faktus, o klausimus, kurie plėstų jų matymo ir mąstymo horizontus.

Pranašavo kunigo ateitį

– Užaugote muzikantų šeimoje netoli Latvijos. Latviškai kalbėjote su močiute. Kai kas Jums pranašavo kunigo kelią. Kodėl juo netapote?

– Kunigu netapau, bet vis tiek esu arti dangaus. Esu kilęs iš Biržų krašto, kur driekiasi vien lygumos ir labai daug dangaus mėlio. Vis dėlto didžiausia paskata domėtis kosmosu buvo 1957 m. danguje išvysta graži ir puikiai matoma kometa. Tada užsipuoliau savo fizikos mokytoją, kad man leistų išardyti mokykloje esančią priemonę – episkopą. Išardžiau jį ir iš gana galingo objektyvo pasidariau teleskopą. Šiuo teleskopu tą ypatingą kometą stebėjau, o ką mačiau, nupiešiau. Vėliau piešinukus nusiunčiau profesoriui Pauliui Slavėnui ir paklausiau, kur ir kaip galėčiau studijuoti astronomiją.

– Klausimas apie laisvalaikio pomėgius nelabai tinkamas, nes Jūsų laiką praryja Muziejaus ES lėšų panaudojimo darbai. Vis dėlto gal randate laiko fotografuoti?

– Laisvo laiko, kad galėtume su žmona Marija nieko neveikti, neturime. Mudu sieja bendri pomėgiai, aplinkos auros kūrimas. Rengiame ekspedicijas po apylinkes, ieškome įdomių akmenų, radę parsivežame. Marija tapo, aš fotografuoju. Labai patinka gamta. Mėgstu fotografuoti ryto ūkuose paskendusias apylinkes. Pradėjau fotografuoti gal septintoje klasėje. Kartu su Marija kuriame savo bendrą pasaulį, jau surengėme ne vieną bendrą parodą: ji – tapybos, aš – fotografijos. Ir toliau kaupiame bagažą. Dabar mūsų naujausi kūriniai eksponuojami Utenos savivaldybėje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus?

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai...

Menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės pareiškimas – apie makabriškus dalykus, vykstančius dienos šviesoje

Spalio mėnesį projektų erdvėje „Autarkia“ atidaryta Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės...

Mirė rašytojas Vytautas Girdzijauskas (1)

Spalio 18-ąją po sunkios ligos mirė rašytojas Vytautas Girdzijauskas , su liūdesiu pranešė...

Teatro olimpiadoje Japonijoje triumfavę Koršunovo „Apvalytieji“ sugrįžta į Vilniaus sceną (2)

„Tik tokioje vietoje kaip Togos teatras Japonijoje dar galima pajusti tikrą katarsį“, – taip...

Talino kino festivalyje – debiutinio Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ premjera

Debiutinio Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ premjera įvyks Tarptautiniame Talino „Juodų...

Top naujienos

Buvę kitų prezidentų patarėjai Nausėdai vertinimų negaili: tik dabar pasimatė tikrosios prezidento pažiūros (270)

Nuo iškilmingos naujojo prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos jau praėjo 100 dienų. Buvę...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (126)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Gaisro Alytuje užgesinti nepavyksta, uždrausta dirbti šalia esančioms įmonėms papildyta 12:08

Alytaus Ekstremalių situacijų komisija sekmadienį uždraudė dirbti Pramonės rajone, kur toliau...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (9)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Pirmalaikių rinkimų tikimybę prilygino nuliui: kai kam jie – visiškai pražūtingi (13)

Politologai vieningai sutaria, kad pirmalaikių Seimo rinkimų tikimybė yra beveik neįmanoma....

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (461)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (68)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Aidas Puklevičius: manęs galima nemėgti dėl trijų priežasčių (1)

DELFI TV laidoje „Publikos nuomonė“ apsilankęs Aidas Puklevičius teigia, kad lietuviams vis...

Naujam mokesčiui nepritaria: jis tik dar labiau padidins atskirtį mūsų visuomenėje (24)

Sparčiai vystantis pasaulio ekonomikai, nors ir nenorime to, yra sudeginama vis daugiau įvairaus...

Vilnius – pilnas gyvūnų: skulptūrose įamžinti ir katinas, ir ožka (1)

Po visą Vilnių išsimėčiusios gyvūnų skulptūros traukia praeivių žvilgsnius....