Nuo mažų dienų laiką leidžiate scenoje. Kas pastūmėjo rinktis būtent tokį kelią? Galbūt tai – tėvų įtaka?
Iš tiesų dainuoti mėgau nuo pat ankstyvos vaikystės. Nors mano šeimoje profesionalių muzikantų nebuvo, tačiau, kiek prisimenu, namuose muzika nuolat skambėjo. Tėtis vis papildydavo savo plokštelių kolekciją. Šeima mėgo lankyti koncertus. O ir pati mamytė bei močiutė turėjo išskirtinai skambius balsus, mėgo dainuoti, tad daugybę liaudies dainų išmokė ir mane.
Tapau ryškia „namų artiste“. Vakarais vykdavo soliniai mano pasirodymai, o pirmieji klausytojai ir vertintojai buvo giminaičiai bei kaimynai, kurie vis „prognozavo“ man artistės ateitį. Paauglystėje vienu metu net svajojau apie aktorystę, o 1990 m., tapusi „Dainų dainelės“ laureate ir pelniusi žiūrovų simpatijos prizą, galutinai nusprendžiau savo ateitį susieti su profesionaliu dainavimu.
Sėkmingai dalyvavote projekte „Triumfo arka“. Kaip vertinate tokius televizijos šou? Ar jie priartina populiariosios kultūros prisisotinusią visuomenę prie rimtosios muzikos? O gal, atvirkščiai, ją savotiškai sumenkina?
Kai tik pamačiau pirmąją „Triumfo arkos“ laidą, labai apsidžiaugiau, net nenujausdama, kad po keleto metų būsiu pati pakviesta dalyvauti. Šį konkursą laikau puikia atsvara televizijos eterį užvaldžiusiems projektams su gausybe greitai „iškeptų“ žvaigždžių. Žiūrėdami „Triumfo arką“, žiūrovai ne tik susipažįsta su profesionaliais klasikinio žanro atlikėjais, kurie, dažniausiai aktyviai dainuodami muzikiniuose teatruose, retai matomi televizijoje, jie taip pat išvysta daug talentingo jaunimo, kuris dar tik skinasi kelią į ateitį.
Be to, viso projekto metu skamba tiek daug puikios muzikos, gyvai atliekamos orkestro, kuri labiau lavina žiūrovo muzikinį skonį ir intelektą nei tai, ką nuolat girdime iš banalių fonogramų... Kiek žinau, šis projektas išskirtas Europoje specialiu prizu už autentiškumą. Tik, manau, nereikėtų jo rengti kiekvienais metais, nes mūsų šalis per maža, kad kasmet galėtume įtraukti vis naujus, atitinkančius šio konkurso reikalavimus dalyvius.
„Auksinį scenos kryžių“ gavote už Liučijos vaidmenį operoje „Liučija di Lamermur“. Kuo Jums šis vaidmuo ypatingas, kuo išsiskiria iš kitų?
Džiugu, kad aukščiausias šalies teatro apdovanojimas man suteiktas už sudėtingiausią operinį vaidmenį mano kūryboje. Vadinasi, einu teisingu keliu. Tai suteikia didesnio pasitikėjimo eiti pirmyn ir nesustoti.
Liučija pagrįstai laikoma sunkiausia soprano partija visoje operinės muzikos istorijoje. Ji išsiskiria savo neįprasta fabula, išskirtiniu charakteriu ir poelgiais. Jau pačioje operos pradžioje žiūrovas pamato keistoką merginą, lydimą ryškios nuojautos. Ji pasakoja apie vizijas, bendravimą su vėlėmis... Vyraujantis romantiškumas meilės scenoje su Edgardu susipina į dramatizmą, tragiškos pabaigos laukimą. Gilus emocionalumas turi nuolat balansuoti ant realybės ir anapusybės ribos. Tai trečia mano herojė, kuri miršta. Violeta (G.Verdi operoje „Traviata“) miršta dėl ligos, kuri paūmėja, išsiskyrus su mylimuoju. Džiuljeta (Ch.Gounu operoje „Romeo ir Džiuljeta“) nusiduria, norėdama išeiti iš šio pasaulio su savo mirštančiu Romeo. Liučija išprotėja. Visų šių herojų istorijos tragiškos ir neužtenka vien tik pačiai jas išgyventi.
Svarbu, kad jomis patikėtų ir žiūrovas. Būtent Liučijos išprotėjimo scena ir laikoma pačia sudėtingiausia: reikia nuolat save kontroliuoti, kad sukilusios emocijos neužgožtų įtaigumo, kad nenukentėtų pats vokalas. Šioje scenoje reikalinga ne tik plati emocinės išraiškos skalė, bet ir vokalinė ištvermė. Kiekviename Liučijos poelgyje ieškojau pateisinimo, daug ką suradau pačioje muzikoje. Esu laiminga, galėdama šią partiją dainuoti, ir viliuosi, kad mano sukurtos herojės istorijai žiūrovai nelieka abejingi. Manau, tai – vaidmuo, kuris nuolat pasipildys naujomis spalvomis.
Ar klasikinė muzika – elitinis žanras, pasiekiamas ir suvokiamas tik nedidelei visuomenės daliai?
Jokiu būdu nesutikčiau! Daugelyje Europos šalių šis žanras turi daug didesnes gerbėjų auditorijas. Žinoma, išugdyti klasikinės muzikos klausytoją užtrunka daug laiko, tą daryti reikia nuo pat vaikystės. Bet, kaip jau įprasta sakyti, tokiems dalykams finansuoti valstybė neturi pinigų. Lietuvos muzikos mokyklų padėtis kritiška, ką jau kalbėti apie vidurines mokyklas ir jų nesibaigiančias reformas...
Kokią žinutę norite perduoti savo klausytojui būdama scenoje?
Kiekvieną kartą, lipdama į sceną, viliuosi būti išgirsta: į mano siunčiamą žinutę sutelpa visa herojės istorija. Tarkim, dainuodama Roziną, siunčiu šviesią, kupiną džiaugsmo žinią, o atlikdama Liučijos vaidmenį, kalbu apie skausmą ir nusivylimą. Visos žinios yra skirtingos, tačiau tikiuosi, kad klausytoją jos pasiekia, nes visas jas vienija nuoširdus atsidavimas, meilė kūrybai ir klausančiajam.
Muzikologė Jūratė Katinaitė:
Gitana Pečkytė Liučijos vaidmeniu išsiskleidė tarsi ilgai brendęs ryškiaspalvis žiedas. Ankstesniais savo vaidmenimis ji jau buvo užsitarnavusi deramą vietą senojoje Kauno scenoje, tačiau Liučija atskleidė dainininkės sukauptą draminę patirtį, ištobulėjusį vokalą, meistriškas koloratūras.
