„Dubingių altorėlis“ – tai kūrinys, inspiravęs šią parodą, kurią papildo dar du įstabūs paveikslai: „Barboros Radvilaitės laidotuvės I“ ir „Barboros Radvilaitės laidotuvės II“.
„Būtina buvo išnaudoti tokią unikalią galimybę – Dubingiuose eksponuoti išskirtinį meno kūrinį, pasak dailininko – meilės altorių legendomis apipintai Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorijai, jautriais laiškų žodžiais nusėdusiai ir Dubingių pilies mūruose. O monumentalūs paveikslai „Barboros Radvilaitės laidotuvės I“ ir „Barboros Radvilaitės laidotuvės II“ – užburia ir panardina savo dramatizmu, itin įtaigiai perteikia skausmą bei legendinės dviejų žmonių meilės grožį“, – sako parodos kuratorė Vaida Navickaitė-Šakėnienė.
Iš Teberiškės kaimo Švenčionių rajone kilęs Giedrius Kazimierėnas į Valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją) įstojo 1966 metais. Pirmus dvejus metus studijavęs Dailės pedagogikos katedroje, vėliau perėjo į tapybos specialybę pas profesorių, lietuvių modernios tapybos klasiką Antaną Gudaitį.
1972 metais baigęs studijas, Giedrius Kazimierėnas pradėjo dirbti sienų tapybos restauratoriumi Kultūros paminklų restauravimo treste. Per penkerius darbo metus jis prisidėjo prie Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios centrinės navos freskų, Visų Šventųjų bažnyčios polichromijos, Bernardinų bažnyčios frontone esančios freskos ir kitų objektų restauravimo.
Nuo 1980 metų dailininkas pradėjo pedagogo karjerą Vilniaus dailės akademijoje,kur, jau būdamas profesorius, iki šiol dalijasi su studentais tapybos subtilybėmis. 2002–2003 metais Giedrius Kazimierėnas ėjo Lietuvos Respublikos kultūros viceministro pareigas, buvo 3-iojo Lietuvos kultūros kongreso rengimo komisijos pirmininkas.
2011 metais apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio Giedrius Kazimierėnas dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs vienuolika asmeninių parodų. Jo drobė „Žalgiris. Rūstybės diena“ eksponuojama Medininkų pilies nuolatinėje ekspozicijoje, o paveikslas „Vytautas, laukiantis karūnos“ – Trakų Salos pilyje.
Ilgo kūrybinių ieškojimų kelio, kreipusio istorinio paveikslo žanro link, pradžia galima laikyti 1975 metus, kai dailininkas pradėjo kurti simbolinių kompozicijų ciklus, kuriuose perteikia šiuolaikinio žmogaus santykį su senosiomis kultūromis: „Prancūziškas ciklas“ (1997), „Itališkas ciklas“ (2000), „Graikiškas ciklas“ (2001), „Ispaniškas ciklas“ (2003–2005). 2005 metais ėmęsis monumentalių paveikslų serijos Lietuvos istorijos tema, pirmiausia nutapė darbus „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“ (2006) ir „Pirmojo Lietuvos Statuto priėmimas“ (2006). Pašaukimą Lietuvos istorijos puslapiuose radęs tapytojas plėtė savo akiratį, interpretuodamas vis naujus siužetus: „Zimburgės vestuvės“ (2007), „Algirdo žygiai į Maskvą“ (2008), „Gedimino laiškai 1322–1324“ (2009), „Atsisveikinimas su Kęstučiu“ (2009), „Algirdo pergalė prie Mėlynųjų Vandenų“ (2009), „Žalgiris. Rūstybės diena“ (2013), „Vytautas, laukiantis karūnos“ (2013), „Vilniaus Gaonas“ (2015), „Dubingių altorėlis“ (2017) ir kiti. 2010–2015 metais sukurtas paveikslų ciklas „Juodieji gobelenai“: „Barboros Radvilaitės laidotuvės I“, „Barboros Radvilaitės laidotuvės II“, „Vytautas, laukiantis karūnos“, „Kęstučio nužudymas. Žalčio užkapojimas“, „Vytautui pranašauja pralaimėjimą prieš Vorsklos mūšį“ ir „Vilniaus Gaonas“.
Prieš imdamasis teptuko, dailininkas studijuoja istorinę literatūrą, tyrinėja tam istoriniam laikotarpiui būdingus meno kūrinius, autentiškus artefaktus. Stebėtina, bet didelio formato daugiafigūriai tapybos darbai sukuria sakralų viduramžių manuskriptų iliuminacijų pojūtį. Drobių auksavimas ir sidabravimas suteikia Giedriaus Kazimierėno pasakojamai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai karališką prieskonį.
Paroda veiks iki rugpjūčio 30 dienos.
