aA
Vytauto Kubiliaus premiją pelniusi Giedrė Kazlauskaitė, paklausta, ar „neprispaudė“ šio apdovanojimo svoris, juk tai tarsi įpareigojimas ir toliau kurti vertybinę literatūrą, kritiškai reflektuoti literatūros lauke vykstančius procesus, rašytoja pritariamai linkteli – prispaudė! „Vytautas Kubilius buvo didelė asmenybė, nesu tokio paties mastelio. Jis gebėjo mąstyti panoramiškai, paliko daug mokslo darbų, aprėpiančių ir istoriją, ir komparatyvistiką, ir kritiką. Iš jo knygų mokiausi, o dienoraščiuose radau labai įtaigaus asmeninio liudijimo, kaip sovietmetis gniuždė žmones”, – sakė ji, iškart po premijos įteikimo iškilmių Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Giedrė Kazlauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė
© DELFI / Andrius Ufartas

Šiųmetė V. Kubiliaus premija literatūros kritikei, rašytojai G. Kazlauskaitei skirta už kritiškas, polemizuoti kviečiančias, itin platų literatūros spektrą (nuo vaikų literatūros iki bestselerių ir mažo tiražo poezijos knygų) apimančias bei aiškų vertybinį – tiek etinį, tiek estetinį – stuburą demonstruojančias literatūros recenzijas, apžvalgas, kultūrinių įvykių refleksijas.

– Kiek literatūra svarbi šiandieninei visuomenei, kokius turi svertus? – ta proga klausiau G. Kazlauskaitės.

– Labai svarbi, net ir nesąmoningame lygmenyje. Turiu omenyje kad ir Cvirkos paminklo istoriją. Rašytojo mitas toks stiprus, kad nuo jo nesaugo net neregėtai brangstantis popierius. Jei kuo nors įžymus žmogus ir visai nemoka rašyti, jis privalo išleisti knygą, kitaip nesijaus „įsiamžinęs“. Žinoma, ironizuoju. Bet jeigu rimtai, ir šiuolaikinė literatūra visuomenėje kelia gana dideles aistras, įtraukdama ją į „Metų knygų rinkimus” ar tiesiog ryškių asmenybių, tokių kaip Kristina Sabaliauskaitė, dėka.

– Viename savo interviu esate sakiusi, kad stebint sekėjų komentarus kolegų sienose, neretai susidaro įspūdis, kad „jie neįgalūs teksto semantikai“. Skaitytojas nutolęs? Interneto eroje intelektualios literatūros kalba nebeatlieka komunikacinės funkcijos?

– Skaitytojas įvairus: ir labai intelektualus, tik tokie nebūtinai seka mano kolegas. Deja, statistinis rašytojo sekėjas savo komentarais atspindi mokykloje gautas lietuvių kalbos pamokas, dėl kurių turinio ir kokybės šiandien tebelaužomos ietys. Literatūros kalba, manoma, atlieka estetinę, ne komunikacinę funkciją. Bet rašytojai socialiniuose tinkluose skelbia daug ką: ir grožinius tekstus, ir pilietines pozicijas, ir pajuokavimus. Sekėjams stinga teksto suvokimo, funkcijų skyrimo, ironijos atpažinimo įgūdžių. Ir patį humorą poliarizuoja politinis korektiškumas: vakarietiškiau išsilavinusiems nebejuokinga tai, kas anksčiau linksmindavo.

Giedrė Kazlauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė
© Monika Požerskytė


„Aukso amžius atėjo feisbuko įrašams ir iš jų pagamintoms knygoms. Nors visgi jie funkcionalesni kaip įrašai, nes interaktyvūs“
Giedrė Kazlauskaitė

– Rašėte: „O aš ir toliau piktybiškai rašysiu eilėraščius, jie vieninteliai neapsimoka, nėra naudingi, prieš nieką nesižemina, išmaldos neprašinėja.“ (Eilėraštis iš rinkinio „Meninos“). Ar nuomonė nepasikeitė? Sakoma, kad skubanti visuomenė geba priimti labai konkrečią ir suspaustą informaciją, o eilėraščio žanras kitąsyk ir nereikalauja ilgo atsidėjimo skaitymui – išeitų, poezija išgyvena „aukso“ amžių, ar klystu?

– Pasikeitė (šypsosi). Poezijoje nutariau sustoti, bet ne dėl ekonominių priežasčių. Rašantieji irgi turi savo etapus, lūžius, tikslus. Daug geriau būtų keistis, o ne tiražuoti jau išmoktus parašyti eilėraščius. Skubanti visuomenė labiau linkusi pati mėginti rašyti (eilėraščius lengviausia ir greičiausia), o ne skaityti. Aukso amžius atėjo feisbuko įrašams ir iš jų pagamintoms knygoms. Nors visgi jie funkcionalesni kaip įrašai, nes interaktyvūs.

Smalsus lietuvių skaitytojas vis „snobėja“

– Vėl Jus pacituojant, kažkada pasamprotavote, kad „poezija pirmiausiai yra tekstas, žodžiai, o jų sudėliojimas – labiau amatas, negu antgamtinis įkvėpimas“. Ar tikrai viskas yra taip pragmatiška? Vien žodis „poezija“ jau dainuoja...

– Labai norisi prieštarauti Jūsų paskutiniam sakiniui! Aplinkui matau kiek per daug „pakylėto“ poezijos vertinimo, rašytojų garbinimo, nors daug didesnė būtų garbė, jei skaitytojas viso labo analizuotų jų tekstus. Taip, poezija turi tokios neapčiuopiamos duendės (ispaniškas žodis, kuris ir išreiškia tą dainavimą), kurios neįgrūsi į jokius rėmus. Bet kai imi svarstyti, iš ko ji padaryta, matai, kad tai konkretybės – žodžiai, sakiniai, pauzės, strofos. Ir tai amatas. Labai retas ima rašyti gerus eilėraščius iškart, vien iš „įkvėpimo“ dvasios, be nevykusių pradinių bandymų, be kasdienio skaitymo, be kalbos ritmikos lavinimo.

– Renkantis knygą neretai tenka išgirsti frazę – „geras rašytojas“. Turbūt į tai reaguojame kiekvienas savaip, sudedame savo lūkesčius, tačiau galbūt čia yra užkoduotas tam tikras ženklas?

– Toji frazė nėra bloga, ji apie kokybę. Turbūt niekas taip nebevadina Paulo Coelho ar Dano Browno. Džiaugiuosi, kad smalsus lietuvių skaitytojas vis „snobėja“, orientuojasi pasaulio literatūros premijų nominacijose, skaito užsienio kalbomis. Ir apie lietuvių autorių knygas jau garbės reikalas „turėti nuomonę“ – kad ir kokia ji būtų, reiškinys džiugina, nes knygos prieš tai perskaitomos.

– Esate poetė, prozininkė, eseistė, meno kritikė, leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė… Kaip savyje sutalpinti tiek rašytojiškų užduočių, susistyguoti darbotvarkę?

– Humanitarų uždarbis nedidelis, tačiau bent jau darau tai, kas man iš tikrųjų įdomu ir tame matau prasmę. Nenumoju ranka į papildomas užduotis, tada ir atrodo, kad veiklos sričių daug. Neseniai sapnavau, kad Andrius Jakučiūnas man sako: „Tu gyveni iš literatūros“. Sapne nustebau, bet gal ir beveik tiesa. Kokiais 2000-aisiais tai atrodė neįmanoma. Marcelijus Martinaitis per paskaitas įspėjo, kad neturėtume tokių iliuzijų, jei jau nutarėme studijuoti filologiją. Dabar galvoju, reikėjo bent dvidešimties metų nelengvo, visiškai „neapsimokančio“ darbo, kad sapne išgirstum, jog gyveni iš literatūros.

Premijos įteikimo iškilmės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Nuotr. iš kairės: Eglė Frank, Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė)
Premijos įteikimo iškilmės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Nuotr. iš kairės: Eglė Frank, Laima Kreivytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė)
© Sonatos Grėbliūnaitės (LLTI) nuotr.


Lyg dar maža būtų kultūrinės priešpriešos

– Gimėte Kėdainiuose, augote Kybartuose, dabar gyvenate Vilniuje. Ar „vietos aplinkybė“, ir tokie su kovidu šiek tiek susiję pojūčiai – skonis ir kvapas – svarbūs kuriamiems tekstams, patiriamiems įkvėpimams? Kada prarandami šie pojūčiai?

– Nežinau, anksčiau pasisakydavau prieš „urbanistinį nacionalizmą“ – perdėtą vietovės, kurioje gimei ar gyveni, sureikšminimą. Ypač nepatikdavo, kai prieš Kalėdas Vilnius ir Kaunas „matuojasi eglutėmis” – lyg dar maža būtų kultūrinės priešpriešos. Dabar suvokiu, kad egzistuoja šioks toks prieraišumas, nors ir kaip jį neigčiau. Neįmanoma atskirti romaną pradedančio rašyti Prousto sąmonės nuo liepžiedžių kvapo ar madlenos skonio. Tai fenomenologija, bet tokia prieiga prie teksto būdinga ne visiems.

– Literatūros tyrinėtojai (mmcentras.lt) sako: „Bendrame kontekste Kazlauskaitė išsiskiria atvirumu – tai pirmoji rašytoja, save įvardijusi kreiva (queer).“ Nesu to girdėjusi, jei taip įsivardijote – ką turėjote omenyje, ką sutalpinate į žodį „kreivas“ – toleranciją ar orientaciją, prijautimą?

– Šiandien pasakyčiau mažiau įmantriai: esu LGBT bendruomenės dalis, turiu netradicinę šeimą. Paradoksalu, bet daugiausiai tos bendruomenės žmonių sutinku bažnyčioje, kur turime LGBT maldos grupę. Tai labai praplečia mano pasaulio suvokimą, pamatau ir kančios, ir nuostabaus dvasingumo.

„Labai retas ima rašyti gerus eilėraščius iškart, vien iš „įkvėpimo“ dvasios, be nevykusių pradinių bandymų, be kasdienio skaitymo, be kalbos ritmikos lavinimo“
Giedrė Kazlauskaitė


– Tęsiant tyrinėtojų tyrinėjimus – daroma išvada, kad kartu su 8 dešimtmečio antroje pusėje gimusiais rašytojais ir kritikais Mariumi Buroku, Andriumi Jakučiūnu, Rimantu Kmita esat priskirtini „individualistų kartai“, nes visiems jums būdingas kritiškas požiūris į save ir sociumą. Tačiau individualistas apibrėžiamas ir kaip iškeliantis asmeninius siekius ir vertybes virš visuomenės tikslų bei vertybių, atmetantis tikėjimą, moralines, socialines normas. Tad, Jūsų manymu, kokie dėmenys svarbūs Jūsų kartos autoriams, Jums pačiai?

– Toji prielaida teisinga, mūsų kartai iš tikrųjų būdinga alergija sovietiniam kolektyvizmui, kurio dar teko ragauti. Būdingas perdėtas kritiškumas, kartais net cinizmas, egoistiška introspekcija, ribotas gebėjimas mąstyti bendruomeniškai. Tikiuosi, kad vaduojuosi iš tokio individualizmo. Bet yra ir gražių bruožų, pavyzdžiui, beatodairiškas troškimas suprasti, rašant išsiaiškinti ontologinius dalykus. Toks vidaus degimas, nekantra, neramybė, godulys.

Verba docent, exempla trahunt (Žodžiai moko, pavyzdžiai traukia). Kuri lotyniškos sentencijos dalis rašytojui turėtų būti svarbesnė – kažką pamokyti, ar tapti pavyzdžiu?

– Šiandien nebent vyresnės kartos rašytojai tiki, kad galėtų ką nors pamokyti. Mes iš pat pradžių kratėmės tokios misijos. Ir į pavyzdžius, kaip rodo mūsų biografijos, kažin ar visi galėtume veržtis. Čia derėtų prisiminti V. Kubiliaus mintį, išreikštą tuo metu skandalingame straipsnyje „Talento mįslės” (1972 m.): rašytojai nėra ir nebus šventieji, jie yra klystantys, neretai iš savo klaidų besimokantys žmonės. Literatūra vis dar klaidingai painiojama su moralumu: net abitūros rašinių temos kartais verčia jaunuolius ideologiškai „teisingai” samprotauti apie Tėvynę, lietuvių kalbą, emigraciją. Bet tai nėra literatūros, kaip estetinės verčių sistemos, uždavinys.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
3.0000

Parodoje – Vokiečių gatvės istorija: tarp eksponatų – unikali Marcelijaus Martinaičio spinta, Vilniaus budelio kalavijas

Sostinės gimtadienio proga penktadienį atsidaro nauja Vilniaus muziejaus paroda , pristatanti...

Paskirtos 2022 m. individualios stipendijos kino kultūros ir meno kūrėjams

Lietuvos kino centro direktoriaus įsakymu Kino kultūros ir meno kūrėjams skirtos 24 individualios...

Kultūros ministerija tęsia iniciatyvą: paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį – nemokami muziejai

2022-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, Kultūros ministerijai pavaldūs nacionaliniai ir...

Vertėja Aušra Gudavičiūtė apie „Vakaro nejauką“: šiame romane viskas atvirkščiai, išvirkščiai

„Vakaro nejauką“ galėtume skaityti kaip tam tikrą alegoriją, galbūt mūsų – Vakarų –...

Paryžiuje pristatyta knyga apie filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ režisieriaus Sergejaus Loznicos kūrybą

Prancūzijoje, Paryžiuje, Pompidou centre buvo pristatyta knyga „ Sergejus Loznica , kinu...

Top naujienos

D+Daiva Žeimytė-Bilienė, laida „Iš esmės“

Generolas prabilo ir apie patį blogiausią scenarijų: Aljansas apgins save, savo išlikimą ginklu

Rusijos pajėgos prie Ukrainos yra didžiausia karinės galios koncentracija Europoje nuo Antrojo...

D+Edgaras Savickas

Pirmieji lietuviški NFT jau sulaukia dėmesio: patarimai sugalvojusiems investuoti (2)

Populiariausioje nekeičiamų žetonų platformoje „OpenSea“ galima rasti bent penkias lietuvių...

Savaitės pabaigai – galinga vėjo porcija (1)

Šeštadienio naktį vienam ciklonui iš Lietuvos pasitraukus, orai šiek tiek nurims, tačiau ramybė...

M.A.M.A 2021 apdovanojimuose išdalintos statulėlės: Jaručio triumfas ir padėka mylimajai bei „Kunigundos“ sėkmė (68)

Penktadienio vakarą Kauno „Žalgirio” arenoje nuaidėjo 11-oji M.A.M.A 2021 apdovanojimų...

Kėlinį Milane atsilaikęs „Žalgiris“ ir toliau šį sezoną lieka be pergalių išvykose (66)

Gerokai „nukraujavusiam“ Kauno „Žalgiriui“ (3-16) nepavyko nutraukti 5 iš eilės...

M.A.M.A tiesioginiame eteryje – netikėtas Luko Griciaus ir Naglio Bieranco bučinys bei žinutė, kurią pora siunčia tėvams (107)

Kauno „Žalgirio“ arenoje penktadienį nugriaudėjusių M.A.M.A apdovanojimų scenoje itin...

Socialinėje erdvėje – mįslingas vieno iš valstiečių lyderių pareiškimas (61)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos Seime narys Kęstutis Mažeika vėlų penktadienio...

Grupės „Dinamika“ narė Irma Jurgelevičiūtė: nespėsime sureaguoti, kai pradėsime vaikščioti pasiremdami lazdelėmis (45)

Penktadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje vykstančiuose M.A.M.A apdovanojimuose galima sutikti...

Supykdė Griciaus ir Bieranco bučinio metu nusuktos kameros apdovanojimuose: atsitiktinumas ar homofobija? (22)

Kauno „Žalgirio“ arenoje penktadienį vykusių M.A.M.A apdovanojimų scenoje – itin karštas...

M.A.M.A 2021 apdovanojimų ceremonijai Erica Jennings pasirinko figūrą išryškinančią perregimo audinio suknelę (2)

Kauno „Žalgirio“ arena penktadienio vakarą tapo karščiausiu podiumu. Čia raudonuoju kilimu...