aA
Kultinė trijų kartų italų knyga. Vienas svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių. Romanas, kurio per vieną vasarą Italijoje parduota septyniolika tūkstančių egzempliorių. Taip apibūdinama italų rašytojo, žurnalisto, scenaristo Gianfranco Calligaricho (g. 1947) knyga „Paskutinė vasara mieste“.
Calligarich "Paskutinė vasara mieste"
Calligarich "Paskutinė vasara mieste"
© Knygos viršelis

Svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir jo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

Pirmąkart išleistas 1973 m. ir iš karto sulaukęs didžiulio pasisekimo, romanas taip ir nebuvo užmirštas. Skaitytojai jo ieškojo skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ant gatvės prekybininkų stalų, aptarinėjo mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Rudens pradžioje „Paskutinė vasara mieste“ pasirodė lietuvių kalba, knygą iš italų kalbos išvertė Lina Gaučytė, išleido leidykla „Baltos lankos“, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Kviečiame skaityti kultine tituluojamos knygos ištrauką.

***
Kasdien eidavau pažiūrėti į jūrą. Į kišenę įsimetęs knygą sėsdavau į metro traukinį, važiuojantį į Ostiją, ir gerą dienos dalį praleisdavau nedidelėje pajūrio užeigoje skaitydamas. Tada grįždavau į miestą ir šlaistydavausi Navona aikštės apylinkėse, kur susiradau draugų. Visi jie bastėsi, kaip ir aš, dauguma buvo intelektualai. Akyse atsispindėjo laukimas, o iš veidų visi priminė pabėgėlius. Roma buvo mūsų miestas, mus toleravo ir švelniai kalbino, tad aš taip pat, nepaisydamas tik kartkartėmis pasitaikančių laikinų darbų, ištisas savaites kenčiamo ko galėalkio, drėgme atsiduodančių niūrių viešbučių kambarių, apstatytų gelstelėjusiais ir girgždančiais, tarsi paslaptingos kepenų ligos paėstais ir perdžiūvusiais baldais, suvokiau, kad tai vienintelė vieta, kurioje galėčiau gyventi. Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir tik labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus. Tai ne tiek miestas, kiek paslaptinga jūsų dalis, besislapstantis žvėris. Jos negalima mylėti šiek tiek: arba įsimylite ją, arba turite iš jos išvažiuoti, nes to reikalauja švelnusis žvėris – jį mylėti. Tai vienintelis mokestis, kurį teks susimokėti, nesvarbu, kas bus jus atvedę: žali vingiuoti Pietų keliai, tiesių Šiaurės plentų sūpynės ar jūsų pačių sielos bedugnės. Jei mylėsite ją, ji atsiduos jums tokia, kokios trokštate, o jums nereikės daryti nieko – tik leistis glostomiems dabarties bangų ir plūduriuoti per plauką nuo savo teisėtos laimės. Jums atsivers žibintų šviesų nušviesti vasaros vakarai, virpantys pavasario rytai, vėjyje tarsi merginų sijonai besiplaikstančios kavinių staltiesės, aštrios žiemos ir nesibaigiantys rudenys, kai miestas atrodys sergantis ir nejudrus, pavargęs, papuręs nuo prikritusių lapų, per kuriuos vaikščiosite begarsiais žingsniais. Jame bus akinančių laiptų, nuostabių fontanų, griūvančių šventyklų ir nuo valdžios nuverstiesiems priklausančios nakties tylos, kol galų gale laikas visiškai neteks prasmės, išskyrus tą naiviąją – stumti laikrodžių rodykles pirmyn. Taip ir jūs, diena iš dienos laukdami, tapsite jo dalimi. Taip ir jūs pamaitinsite miestą. Kol vieną saulėtą dieną, pajutę nuo jūros atpučiantį vėją ir žvelgdami į dangų, suprasite, kad nebėra nieko, ko galėtumėt laukti.

Kartais kas nors vis pakeldavo bures. Kai taip padarė Glaukas su Serena, du tipai iš Navona aikštės rato, persikėliau gyventi į jų butą Monte Mario kvartale. Jau nebegalėjau pakęsti viešbučių kambarių, tad net buvo sunku patikėti, kad turiu kur gyventi vienas pats, o kai už penkiasdešimt tūkstančių lirų nusipirkau jų suvargusią „Alfa Romeo“, be jokios abejonės, pagalvojau, kad gyvenime šį tą pasiekiau. Į du lagaminus susikroviau knygas ir persikrausčiau tą pačią dieną, kai jiedu išvyko. Išvyko, nes Serena pasirašė terminuotą dvejų metų sutartį ir išvažiavo dirbti scenografe Meksike, tačiau visų pirma todėl, kad jiedu išgyveno santuokos krizę ir Glaukas buvo liovęsis tapyti. Roma juodu suknežino ir jie išvyksta, nešini vardais, kurie dabar jau atrodė visiškai ne vietoje, ir nežmonišku kiekiu lagaminų.

– Šlykštus miestas, – tarė Glaukas, žvelgdamas pro balkoną.

− Man čia gerai.

− Štai kaip? Tai kokio velnio visada girtas?

− Ne visada, – tariau, – dažnai. Didelis skirtumas. – Tada įsižiūrėjau į didžiulį slėnį, plytintį priešais balkoną.

Beribę žalumą perpus dalijo tiltas su daugybe arkų, kelis kartus per dieną juo pravažiuodavo ilgas ir tylus kaip kirminas traukinys. Iš abiejų pusių kilo du vienuolynus juosiančios sienos. Saulei leidžiantis, iš vienuolynų atsklisdavo skambančių varpų gausmas, o artimiausi namai priešais susiliejo su žaluma ties horizontu. Milžiniškas dangus ir daug šviesos. Fantastiška vieta.

− Viskas tavo, – pasakė Glaukas, rodydamas į kambarį, kuriame stovėjome. Nebuvo reikalo inventorizuoti: viduje riogsojo senas fotelis, knygų lentyna ir lova, kuri atliko sofos funkciją. Kiti du kambariai buvo apstatyti įdėjus neką daugiau pastangų – daugiausia senais ir simpatiškais baldais iš Porta Portese blusturgio. Vienas kambarys buvo beveik visiškai užkrautas drobėmis, dažų skardinėmis ir visokiais kitokiais tapytojų rakandais. – Jeigu liksi be skatiko, neišparduok paveikslų, – pasakė Glaukas, tarsi kas nors būtų galėjęs norėti juos pirkti. Išėjo taręs, kad dar turi su kažkuo atsisveikinti mieste. Neprašė pavežti ir nujaučiau, kad ėjo atsisveikinti su savo drauge. Visi žinojo, kad jis turi kitą. Stambus, agresyvus – niekaip nebūtų iškentęs nepasigyręs. Jis taip pat žinojo, kad mudu su Serena vienas kitam jautėme labai aiškią simpatiją, tačiau palikdavo mus vienus, nes nebuvo iš tų, kurie ko nors baimintųsi.

Serena dar tebebuvo miegamajame tarp plačiai atidarytų lagaminų. Matyt, bijojo, kad jie gali ją praryti, nes grąžydama rankas vaikščiojo pirmyn atgal. – Glaukai? – pakvietė. Pasakiau, kad jis netrukus grįš, tad ji ir toliau išsigandusiu veidu sukiojosi kambaryje. Jai trečią kartą pro mane praeinant, neiškentęs apkabinau per pečius ir ji prisispaudė man prie krūtinės, pakėlusi į mane suglumusį žvilgsnį. Tuomet apkabinau ją stipriau, tačiau ji sustingo ir aš supratau, kad tai „ne“, kad ji norėtų, jog būtų „taip“, tačiau kitą kartą, o dabar vis tiek „ne“, kad vėlu. Kalbėjomės apie Meksiką, kol grįžo Glaukas.

− Ką gi, – tarė, – eime? – Mane nustebino liūdesys jo balse. Matyt, paskutinis atsisveikinimas buvo ypač nelengvas. Stovėjo kambario viduryje, o raumeningas kūnas atrodė nuskriaustas ir vaikiškas – lyg sunkiasvorio, netekusio titulo. Pirmą kartą pajutau jam prielankumą.

Nuvežiau juos į oro uostą. Pakštelėję vienas kitam į skruostus atsisveikinome, tada nuėjau į terasą pažiūrėti, kaip jie išskrenda. Lipdami laiptukais į lėktuvą jiedu dairėsi manęs. Mojome vieni kitiems, kol įlipo į orlaivį. Lėktuvas delsė užvesti variklius, tačiau galų gale pajudėjo link tako vidurio, ten sustojo, tarsi norėdamas įkvėpti, smarkiai sugaudė, o tada ėmė važiuoti vis greičiau, atsiplėšė nuo žemės, kaip buvo pratęs, ir žvilgėdamas saulėje kilo aukštyn, kol pradingo. Tuomet išvažiavau.

Grįždamas į miestą galvojau apie kitus atsisveikinimus. Galvojau, kaip atsisveikinau su savo tėvu ir kaip pasakiau sudiev Sant Elijai. Ir galvojau, kaip visi šie atsisveikinimai pakeitė mano gyvenimą. Tačiau juk visada taip – esame tokie, kokie esame, ne dėl tų žmonių, kuriuos sutikome, o dėl tų, kuriuos palikome. Šitaip galvojau, ramiai vairuodamas senąją alfą. Ji buvo lėta ir triukšminga kaip banginis, važiuojant pro šalį medžiuose nuščiūdavo paukščiai, tarsi dangumi būtų praslinkęs juodas debesis. Galėjo pasigirti ilgu buvusių savininkų sąrašu, kuris nė kiek nenusileido nedidelio miestelio telefonų knygai, o jos pelenais ir oda atmieštas kvapas beveik svaigino.

Nusprendžiau rimtai pabandyti mesti gerti. Sėdėdavau saulėtame balkone ir skaitydavau, laikydavausi atokiai nuo barų ir juose besilankančių žmonių. Dėl karščio saldus vynas, skiestas lediniu vandeniu, kuriuo gelbėjausi, atrodė ne toks šlykštus ir palengva palengva net ėmiau priaugti svorio. Blogiausia būdavo vakarais, kai išeidavau iš Corriere dello Sport redakcijos priėmimų skyriaus ir manęs laukdavo tos apmirusios valandos nuo dešimtos iki pirmos nakties. Gelbėjo merginos. Man su jomis visada gana neblogai sekėsi, o tais mėnesiais mano kova su alkoholiu žadindavo jų motinystės instinktą. Tad dažnai nutikdavo, kad nubusdavau svetimose lovose. Vienas. Mat merginos, su kuriomis susitikinėdavau, dažniausiai dirbdavo mokytojomis ar pardavėjomis ir turėdavo griežtas darbo valandas. Tiesą sakant, tie nubudimai būdavo nuostabūs. Atsikeldavau, pavaikštinėdavau po namus, įjungdavau patefoną, pažiūrėdavau, ar yra jau išvirtos kavos (ir dažniausiai būdavo), pasišildydavau. Tada nueidavau į švarius vonios kambarius, kuriuose būdavo prikabinėta rankšluosčių, pridėliota plaukų šepečių, segtukų ir paslaptingų blyškiaspalvių kremų indelių. Paieškodavau vonios druskų (ir beveik visada rasdavau) ir ilgai mirkdavau vonioje. Galiausiai nusišluostydavau, apsirengdavau ir išeidavau, sau už nugaros užtrenkdamas duris, kurių garsas nuaidėdavo tuščiame bute.

Gatvėje nusipirkdavau laikraštį, pasidairydavau po skaitytų knygų prekystalius, nusipirkdavau šiokių tokių atsargų ir grįždavau namo svarstydamas, kaip praleisti popietę: skaityti, eiti į kiną ar į laikraščio redakciją. Kaip tik vieną tokių rytų susivokiau, kad kišenėje neturiu nė skatiko. Nebuvo tai jokia naujiena, tačiau padėtį apsunkino virtinė kitų nesėkmių: negrįžtamai už nugaros užtrenktos durys, labai tolimame kvartale iš vakaro paliktas automobilis ir nemalonus, ramybės neduodantis jausmas, kad kažką pamiršau. Tačiau, kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau prisiminti, ką. Tad nusimatė viena tų dienų, kai ištrūksta marškinių sagos, pameti adresų knygutę, nenueini į susitikimus, o visos durys staiga virsta pirštų spąstais. Viena tų dienų, kai vertėtų tik užsidaryti namuose ir palaukti, kol ji praeis. Tačiau negalėjau to padaryti, tad patraukiau pėsčias. Per lietų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(4 žmonės įvertino)
3.7500

LNOBT ragina neatsisakyti skiepo: tik tai garantuos laisvę kultūrai (1)

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras , prieš metus vienas iš pirmųjų šalies kultūros...

Asmik Grigorian: UŽ, o ne – PRIEŠ

Kerinti, pribloškianti, stulbinanti. Šiais ir daugybe kitų vardų vadinama pasaulį balsu...

Valdovų rūmuose atidarytas „Kino po žvaigždėmis“

Kino seansų po atviru dangumi festivalis „Kinas po žvaigždėmis“ jau dvyliktąjį kartą...

Nijolė Oželytė: esu vienišė, tarp žmonių jaučiuosi tarsi per egzaminą (20)

Kasdien ji sėda ant dviračio ir apsuka keturiasdešimties kilometrų ratą. „Tai vienintelis...

„Baltos lankos“ siūlo išsirinkti vasaros skaitinį: nuo lauktų naujienų iki atgimusios klasikos

Vasara persirito į antrą pusę, o jūs taip ir neperskaitėte TOS vienintelės šios vasaros knygos...

Top naujienos

Klaiki avarija prie Vilniaus: nuplėšta jauno „Audi“ vairuotojo ranka rasta skiriamojoje juostoje (11)

Vėlų trečiadienio vakarą, prieš vidurnaktį, Minsko plente , netoli Nemėžio, įvyko klaiki...

Roma Macijauskaitė | D+

Tikina, kad namuose pagamintas gėrimas tvarko virškinimą, gerina lytinį pajėgumą ir per 10 minučių padeda atsigauti po audringo vakarėlio

Sveiko maisto kūrėju save vadinantis Andrius Vilkas (39 m.) vasarą muzikos festivaliuose lankosi ne...

Lietuvoje pastebėta keista tendencija: padaugėjo žiemą plintančios infekcijos atvejų (71)

Prieš keletą savaičių Didžiojoje Britanijoje buvo fiksuotas netikėtas noroviruso protrūkis...

Jūrmaloje pažėrė gerų vaizdų: prestižiniame elito kurorte atostogauti geidė labiau nei Palangoje, o dabar čia jau – virš visko (27)

Mažiau nei parą – tiek laiko praleidome legendiniame Latvijos pajūrio kurorte – Jūrmaloje....

Klimatalogas įvardijo, kas mūsų laukia rugpjūtį: kaitra nesugrįš, lietūs bus labai netolygūs (33)

Lietuvoje prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo, o po rekordinių liepos karščių , atrodo, jau...

Keistas tvarstis pakaušyje užminė naują mįslę dėl Kim Jong Uno (73)

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pastarosiomis dienomis viešumoje pasirodo su kelių...

40+ moterys: kirptis trumpai ar išlaikyti ilgus plaukus? (35)

Nuo senų senovės įvairiose kultūrose buvo tikima, kad ilgi plaukai turi magiškų galių ir yra...

Ambicingas Karnišovo žingsnis: Ballą prisivilioję „Bulls“ pasipildė ir DeRozanu (5)

Skambius ėjimus NBA laisvųjų agentų rinkoje šio tarpsezonio metu atlieka Čikagos „Bulls“...

Čempionų lygos atrankoje Arlauskio ir Dambrausko klubai pergales prarado paskutinėmis minutėmis (5)

UEFA čempionų lygos atrankoje lietuviškų akcentų turintys klubai sužaidė itin panašiu...

Apsidairykite, ar jūsų namuose nėra šių nereikalingų ir neskoningų daiktų: buvo tikima, kad jie neva pritraukia negandas (54)

Sakoma, kad namų ūkio gerovei įtakos turi ne tik patys namai , bet ir daiktai, kurie juose yra....