aA
„Kiekviena mergaitė svajoja būti balerina, aš niekada apie tai nesvajojau, tiesiog norėjau šokti“, - juokiasi geriausia 2014 metų baleto soliste pripažinta 25 metų Kristina Gudžiūnaitė. Ji sako, kad balerinos darbas yra labai sunkus: ilgos valandos repeticijų salėse, prakaito upeliai ir beveik jokio laisvalaikio. Tačiau viską atperka tos akimirkos, kai šokio, muzikos ir grožio sukurta magija užpildo teatrą ir priverčia žiūrovus pamiršti rūpesčius ir atitrūkti nuo kasdienybės.
Kristina Gudžiūnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ketverius metus šokanti K. Gudžiūnaitė DELFI papasakojo apie savo patirtį Honkonge, balerinos kasdienybę ir atksleidė sėkmės formulę.

Koks buvo Jūsų kelias į baletą?

– Šokti baletą pradėjau 11 metų. Nuo vaikystės šokau kitus šokius: sportinius, pramoginius, aerobiką. Tiesiog mėgdavau strikinėti, buvau labai judri ir sportiška. Būdama dešimties metų lengvai galėdavau padaryti 30 atsispaudimų, o dabar vos dešimt padarau.

Tėvai nebelabai galėjo sau leisti mokėti už visus mano būrelius, o viena mamos draugė pasakė, kad yra valstybinė mokykla, kur mokoma šokių. Likus savaitei iki mokslo metų pradžios mes nuėjome su mama į M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir jie mane priėmė.

Kad atėjau nieko nežinodama apie baletą buvo gerai mano mokytojams. Buvau jiems tarsi baltas lapas, kur jie galėjo rašyti viską, ką reikia. Jie mane mokė visko nuo nulio ir taip, kaip reikia, taisyklingai, sudėjo gerus pagrindus.

Galima sakyti, kad baletas Jūsų gyvenime atsirado atsitiktinai.

– Daug galvojau, ar aš pasirinkau baletą, ar baletas pasirinko mane. Manau, kad baletas pasirinko mane. Mano šeimoje nėra menininkų, vaikystėje nevaikščiojau į teatrą. Kas yra baletas sužinojau, tik pradėjusi mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje.

Ar sunku buvo mokytis baleto?

– Buvo momentų, kai mama norėjo mane pasiimti iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir leisti į paprastą mokyklą, bet mokytojai prašė, kad mane paliktų dar metams, paskui dar metams, taip ir likau.

Kristina Gudžiūnaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Mokytis baleto buvo sunku. Reikėjo laikytis disciplinos, išmokti drausmės. Kiekvienas paauglys mokykloje įgyja daug kompleksų. Ir aš sau paauglystėje nepatikau. Bet tai yra natūralu, tiesiog svarbu vėliau nuo tų kompleksų išsivalyti. Be abejo, reikėjo kontroliuoti ir svorį, pažinti save, kodėl vienu metu priaugu svorio, o kodėl vėliau jo netenku. Nesigėdiju pasakyti, kad teko kreiptis ir į dietologus, kad sudarytų valgiaraštį, patartų, ką valgyti, kad gaučiau reikiamų medžiagų ir energijos. Vėliau tiesiog atrandi savo sistemą, kad liktum visada tos pačios formos.

Nevalgyti mūsų specialybėje yra nusikaltimas, juk išeikvojame daugybę energijos. Labai negerai, jei jaunos merginos paauglystėje pradeda save alinti, nes tuomet įvyksta bumerango efektas: gali badauti ir sulieknėti, bet anksčiau ar vėliau svoris grįžta ir visa tai atsiliepia sveikatai, prasideda ligos.

Jums teko šokti ne tik Europoje, bet ir tolimojoje Australijoje ir Hongkonge. Kokie keliai ten nuvedė?

– Besimokydama dvyliktoje klasėje nusprendžiau, kad noriu išvažiuoti iš Lietuvos, pasižvalgyti po pasaulį. Susiradau Miuncheno baleto akademiją ir išvažiavau ten metams. Besimokydama Miunchene neakivaizdžiai baiginėjau M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu sužinojau, kad Australijos lietuviai kviečiasi jaunus atlikėjus atvykti pašokti. Aš ir mano klasės draugas nuvažiavome ten.

Australijoje praleidau mėnesį. Per tą laiką spėjau ir pakeliauti, ir pašokti dviejuose koncertuose. Vienas iš jų vyko įspūdingame Sidnėjaus operos ir baleto teatre. Koks ten grožis! Kokia aura tvyro! Nepakartojamas jausmas buvo ten šokti. Be abejonės tai yra viena įspūdingiausių vietų, kurioje esu šokusi.

Po to grįžau į Miuncheną, baigiau M. K. Čiurlionio mokyklą ir tuomet gavau pakvietimą atvykti į Hongkongą dirbti teatre. Teatro vadovė švedė mane pažinojo nuo šešiolikos metų, kai dalyvavau viename konkurse Švedijoje. Hongkonge dirbau 7 mėnesius, šokau kordebalete.

Kokių įspūdžių parsivežėte iš Honkongo?

– Kiekienas išvykimas kitur yra naujas savęs atradimas, grįžęs po kiekvienos kelionės žmogus yra truputėlį kitoks.

Patekau į naują kultūrą, turėjau prisitaikyti prie kitokio žmonių mentaliteto, kitokių pažiūrų ir požiūrių. Europiečiai ten labai išsiskiria iš minios, vieni vietiniai žiūri į juos pagarbiai, o kiti su mintimi: ko čia atvažiavot.

Hongkongas – tai didžiulis metropolis. Visur – minios žmonių. Kai eidavau į metro, tai net atrodydavo, kad nereikia eiti – didžiulė minia mane nešte nešdavo. Gyvendama ten supratau, kad kokiame dideliame mieste bebūtum, kiek daug žmonių bebūtų aplinkui, tu vis tiek gali jaustis labai vienišas.

Pirmus du mėnesius man patiko, viskas buvo nauja ir įdomu, o vėliau pradėjau ilgėtis namų ir artimų žmonių. Nenorėjau būti emigrante. Su malonumu ir dabar nuvažiuočiau kur nors pašokti, padirbėti, bet visada noriu grįžti į namus, į savo teatrą.

Grįžusi iš Hongkongo 2010 metais pradėjote dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre?

– Taip. Džiaugiuosi, kad mane priėmė. Matyt, man reikėjo išvykti, pasižvalgyti, pažiūrėti, kas vyksta pasaulyje, kad su didesniu džiaugsmu kibčiau į darbus čia, Lietuvoje.

Baleto šokėjai pirmiausia šoka kordebalete, vėliau tampa korifėjais, paskui solistais, o aukščiausia laiptelis – vedantieji solistai. Nuo praėjusio rudens Jūs tapote vedančiąja soliste, vadinasi, pasiekėte aukščiausią laiptelį.

– Taip. Sėkmė mane aplankė dėl darbštumo. Žinoma, baletui reikia tam tikrų duomenų, bet be viso to labai svarbu turėti galvą. Visada daug ginčijuosi su tais, kurie mano, kad šokėjui svarbu tik gražiai judėti ir gražiai atrodyti, kad nereikia daug galvoti. Tai visiška netiesa, tai yra stereotipas, kurį reikia griauti. Norint tapti geru artistu – geru šokėju ir aktoriumi – reikia turėti labai daug savyje.

Kokia yra balerinos kasdienybė?

– Šešias dienas per savaitę 10 valandą visi renkamės į treniruotę-pamoką. Valandą trunka apšilimas, po to vyksta kordebaleto repeticijos, kur kartais reikia būti ir solistams, kartais – ne. Nuo 14 val. prasideda soliniai darbai, tai priklauso nuo grafiko. Kartais būna, kad ateini 10 val. ryto ir išeini 21 val., kartais gali ateiti į rytinę treniruotę ir išeiti po poros valandų. Labai individualiai.

Spektaklio diena atrodo truputį kitaip. Tuomet ateinu į rytinę treniruotę, pašoku iki pirmos valandos ir išeinu ilsėtis. Spektaklio dieną pietų miegas – šventas dalykas. Paprastai aš ateinu dvi valandas prieš spektaklį, kad spėčiau tinkamai pasiruošti: nusigrimuoti, susišukuoti, apšilti, pabūti scenoje.

Ar jaučiate jaudulį prieš kiekvieną spektaklį?

– Taip. Ir kasmet jis vis stiprėja. Žinoma, jaudulys būna skirtingas: premjeros jaudulys, spektaklio jaudulys ar nerimas dėl to, kad ką nors skauda ar šiaip blogai jautiesi.

Aš jaučiu jaudulį prieš spektaklį, tačiau kai išeinu į sceną, jaudulio nebelieka, jis lieka už scenos. Kai šoku, mėgaujuosi šokiu.

Mane motyvuoja aistra mano darbui. Taip, tai – sunkus darbas, salėse praleidžiame daugybę valandų, išliejame daugybę prakaito, bet aš darau tai, kas man patinka ir visas pasiruošimo scenai procesas man yra žavingas.

Ką jaučiate būdama scenoje?

– Apima nuostabus jausmas. Kai šoku scenoje, orkestras groja, žiūrovų pilna salė – tai yra teatro stebuklas.

Kartais po spektaklio žiūrovai prieina ir sako: jutau, kad įvyko mažas stebuklas, kad veiksmas scenoje privertė suvirpėti kažką mano viduje ir tai pakėlė aukščiau kasdienybės, rutinos. Tada manau, kad spektaklis pavyko. Po „Spragtuko“ premjeros žiūrovai pasakojo, kad jie susigraudino, nubraukė ašarą. Labai malonu, kai žiūrovai susiranda ir parašo man savo įspūdžius.

Visa tai, ką aš darau, kuriu, yra tam, kad atiduočiau žiūrovui, kad jiems papasakočiau istoriją, kad ji juos paliestų, sujaudintų. Tai yra aistra darbui.

– Balerinos karjera labai trumpa. Be abejo, Jums dar daug metų scenoje prieš akis, tačiau ar susimąstote apie tai, ką veiksite, kai teks palikti sceną?

– Taip, balerinos paprastai scenoje praleidžia dvidešimt metų. Nežinau, ką veiksiu nulipusi nuo jos. Dėl to ir studijuoju Kultūros vadybą Vilniaus kolegijoje, kad galėčiau atrasti tai, ką norėčiau daryti ateityje. Matau kolegas, kurie jau traukiasi nuo scenos, ir matau, kaip jiems sunku. Bet tai natūralu, ateina naujos žvaigždės, senosios gerosios išeina. Tokia gyvenimo tėkmė.

Ar teko patirti kokių nors kuriozų scenoje?

– Kartą labai juokingai nukritau. Paskui net tyčia nuėjau pasiimti spektaklio įrašo. Kai būna liūdna galiu jį įsijungti ir pasijuokti. Man tiesiog išslydo koja ir tėškiausi ant pilvo. Visi nukritimai tuo momentu yra labai baisūs, bet vėliau, kai pagalvoji, kaip tai turėjo atrodyti iš šalies, labai suima juokas. Žinoma, juokinga tik tol, kol neįvyksta traumos. Tuomet jau skauda ne tik tam, kuris nukrito ir susižeidė, bet ir visai trupei. Mes kaip viena didelė šeima, vieni kitais rūpinamės.

Apie intrigas ir pavydą teatre sklando legendos. Ar jūsų teatre vyksta kas nors panašaus?

– Ne, mūsų trupėje to nėra. Gal čia toks stereotipas, susiformavęs sovietmečiu, ar galbūt filmų suformuotas įvaizdis. Juk visi suprantame, kad lipadamas per kitų galvas laimės nerasi. Kai atvažiuoja kviestiniai artistai jie sako, kad esame viena iš draugiškiausių trupių, kokias jiems yra tekę matyti.

Ar po studijų ir darbo dar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

– Daug dirbame, laisvo laiko labai mažai, asmeniniam gyvenimui laiko nelieka. Laisvalaikis man yra prabanga, nedaug jo turiu, o kai turiu, dažniausiai jau niekur nesinori eiti, tiesiog norisi išsimiegoti ir pailsėti. Draugai skambina, kviečia kur nors kartu eiti, bet dažniausias mano atsakymas būna: negaliu, rytoj spektaklis.

Kai vis dėlto turiu laisvą vakarą, mėgstu nueiti į kiną, paskaityti knygą, aplankyti tėvus.

Vasarą turime daugiau laiko, kai baigiasi teatro sezonas. Mėgstu keliauti, bet pastaruosius dvejus metus sezono metu niekur nebevykstu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pirmą kartą bus teikiama „Laisvės“ skulptūra už pasišventimą teatrui

2019 m. kovo 27 d., Tarptautinę teatro dieną, Vilniaus mažajame teatre pirmą kartą bus teikiama...

MO muziejuje – šiuolaikinio meno žvaigždės

Šiuolaikinio meno žvaigždės Hito Steyerl kūrinys atvyksta į Vilnių. ArtReview „Power 100“,...

Prasideda tradicinė „Teatro savaitė“: kur kultūros semsimės šiemet?

Pirmadienį prasideda visą savaitę truksianti „Teatrai.lt“ iniciatyva „Teatro savaitė“,...

„Kaunas Jazz 2019“ programoje – virtuoziškas argentiniečio ir lietuvio duetas

Balandžio 12–28 dienomis 29-ąjį kartą skambės festivalis „ Kaunas Jazz “, kuris šiais...

Londone lankytojų ir vėl laukia JK „Siksto koplyčia“ (3)

Londone esanti puošni salė, dėl barokinio interjero ir lubų kartais vadinama „ Jungtinės...

Top naujienos

Tymais susirgusios mergaitės mama kreipiasi į visuomenę: jei mylite savo vaikus, neleiskite šiai beprotybei tęstis (411)

„Mano vardas Gintė, esu 9 mėnesių Simonos mama. Šiuo metu esame ligoninėje, sveikstame. Jeigu...

„Brexit“ paskubino kraustynes: išvykstantys lietuviai susipakuoja ištisus butus (626)

Vis dar tvyrant chaosui dėl Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES)...

Iš ES – niūraus tono pareiškimas dėl „Brexit“

Europos Sąjunga pirmadienį paskelbė, jog baigė ruoštis Jungtinės Karalystės išstojimo...

Svajonių kruizas virto baisiausiu košmaru: dužo stiklai ir 20 žmonių priešais mane tiesiog dingo (132)

Nuotraukos ir filmuota medžiaga atskleidžia, kokį siaubą turėjo išgyventi kruizinio laivo...

Meilutytė suka atgal į Los Andželą ir bandys vytis konkurentes (50)

Pasitikrinti sveikatos į Lietuvą šį mėnesį grįžusi Rūta Meilutytė netrukus pratęs...

Lietuvoje sutriko interneto ryšys (15)

Viena didžiausių šalyje informacinių technologijų (IT) paslaugų tiekėjų „Baltneta“...

Juodasis savaitgalis Vilniuje: nepagražinta naktinės sostinės realybė (63)

Neramus savaitgalis Vilniuje – neblaivūs vairuotojai talžė automobilius, baruose linksminęsi...

Naminiai avižų sausainiai su bananais, kuriuos lengvai pasigaminsite namie

Dažnai girdime, kad reikia valgyti daugiau daržovių, bet kaip tą padaryti ir kiek „daugiau“...

GARSIAI! Įspūdinga premjera – Nombeko Augustė, Klaudia Keziah ir Niko Barisas pristato bendrą dainą (2)

Šįkart laidoje – net 4 svečiai, panaikinę sienas tarp Lietuvos ir Britanijos. 6-ajame...

Senovinis Katalonijos miestas, kurį būtina aplankyti „Sostų karų“ gerbėjams (11)

Žirona – tai ne tik oro uosto atvykimo salė. Nedidelis oro uostas lietuviams pakankamai gerai...