Svarbiausias forumo pranešėjas, tarpdisciplininio meno kūrėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, ypač daug ekologijos tema savo kūryboje kalbantis Masačusetso technologijų instituto profesorius Gediminas Urbonas teigia, kad menininkai ir kūrybos industrijų sferos žmonės gali pasiūlyti įdomiausių ekologijos krizės sprendimo būdų. Tereikia jais patikėti.

Prieš Nacionalinį kultūros forumą „Kultūra ir ekologija“, kuris lapkričio 28 dieną vyks Vilniuje, Lukiškių kalėjime 2.0, su menininku G. Urbonu kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Kadaise, dar paskutiniais ano amžiaus dešimtmečiais, kartu su kitais Lietuvos menininkais buvote susibūrę į meno grupę „Žalias lapas“. Kaip toliaregiška. Rodos, tai, ką pradėjote tada, atvedė jus ten, kur esate dabar.

– Kai Nacionalinėje dailės galerijoje rengėme savo retrospektyvinę parodą „Dalinai užpelkinta institucija“, išsitraukėme ir „Žalio lapo“ archyvą. Apie tą laikotarpį norėjo žinoti ir mūsų parodos kuratoriai, jiems rūpėjo, ar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje egzistavo ekologiniai judėjimai. Egzistavo!

Kūrėsi žaliųjų judėjimas, o „Žalias lapas“ ir kitos menininkų grupės veikė aplinkodairos lauke. „Žalią lapą“ steigėme paveikti Černobylio katastrofos, matydami teršiamas upes ir tai, kas tuo metu grėsė nacionaliniams parkams, Kuršių nerijai. Kad mobilizuotume visuomenę ir jautrumą aplinkai, reikėjo naujos meno kalbos.

2009 metais su Nomeda persikėlėme gyventi į Bostoną. Pradėję dirbti Architektūros ir planavimo mokykloje, Masačusetso technologijų institute (MIT) susipažinome su aplinkosaugos judėjimu, vykusiu JAV 7-ojo dešimtmečio pabaigoje. MIT meno programą įkūrė iš Europos į Ameriką persikėlę Bauhauzo menininkai. Išgyvenę Antrojo pasaulinio karo baisumus, jie matė sugriautus Europos miestus ir karinio-pramoninio komplekso nežmoniškumą.

Amerikoje prieš jų akis vėrėsi beribė naujai statomų miestų plėtra, niokojama gamta, kertami miškai, užterštos upės, dirva ir oras. Visa tai menininkus paskatino galvoti apie menininko ir piliečio atsakomybę, kalbėti pasitelkiant dėmesį atkreipiančias, edukuojančias meno priemones. Jiems atrodė, kad menas gali padaryti žmones jautresnius, aktyvuoti jų jusles ir išjudinti sąmonę. Oponuodami kalboms apie meno autonomiją, šio judėjimo nariai kreipė dėmesį į pragmatinę, visuomenę transformuojančią, meno funkciją. Jie kvietė jungtis į pilietines akcijas, kurios ne tik deklaruotų idėjas, bet ir realiai spaustų korporacijas.

Visa tai mums buvo labai įdomu. Juk gyvendami Sovietų Sąjungoje mažai žinojome apie aplinkosaugos aktyvistų veiksmus kitose šalyse, o ypač JAV. Visai kitokį vaizdą susidarėme pradėję dėstyti Masačusetso technologijų institute, susipažinome su aplinkosaugos judėjimais, skaitėme tiriamuosius studentų darbus, atradome įvairias studijas, kurios turėjo didelės reikšmės visuomenės ekologiniam sąmoningumui.

2009–2011 metais, pradėję tyrinėti Bostono ir Oksfordo upes, mes tarsi iš naujo perskaitėme sovietinę patirtį, kurioje iškilo dideli chemijos kombinatai, buvo niokojama gamta ir užgimė pirmieji mūsų ekologiniai judėjimai Lietuvoje. Šiandien galiu pasakyti, kad „Žalio lapo“ manifestacijos buvo naujas menas, nauja performanso, akcijų ir instaliacijų kalba, visuomenei signalizavusi, kad reikia rūpintis aplinka, mobilizuoti žmones.

Šiandien mes turime daugiau informacijos, kas vyksta bet kuriame pasaulio kampe. Aš manau, kad greita informacijos sklaida veikia ir mūsų ekologinį sąmoningumą. Kitas klausimas, ar tai, kad turime daugiau žinių, daro mus sąmoningesnius?

– Nežinau, kaip jūs Amerikoje, bet Lietuvoje kartais susiduriame su atsainiu požiūriu: na, parėkaus menininkai, parėkaus ir nustos, o mes darysime savo juodus darbus... Tarsi politikai ir verslas netikėtų meno galia.

– Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje įvairiose Amerikos vietose, Čilėje, Brazilijoje atsirado meno praktikos ir judėjimai, kurie mėgino mobilizuoti visuomenę – ne tik kitus menininkus ar to meto kultūros sluoksniuose besisukančius žmones, bet ir kur kas platesnį piliečių ratą. Naivu galvoti ir tikėtis, kad menas išspręs visas problemas, ateis menininkai, išvalys, o politikai ir verslas nustos teršti. Problemas spręsti turi ir visos kitos sritys.

Menas gali ir komunikuoti – tai, kas nematoma, padaryti matomą, taip pat ir juslėmis apčiuopiamą, teorijas paversti praktikomis. Menas veikia sensorinį žmogaus kūną, o potyriai gali atvesti į naujus suvokimus, atskleisti naujas reikšmes, pasiūlyti naują vaizduotę.

Galime klausti, ar šiandien, įvairių krizių akivaizdoje, mums dar reikia meninių paradoksų, kad labiau suprastume, jog, štai, šitoje pusėje dega, o šitoje – vėl potvynis? Aš sakyčiau, kad būtent per krizes atsiskleidžia dvi svarbios meno funkcijos. Menas gali ne tik mobilizuoti žmones, bet ir pasiūlyti įsivaizdavimus, kaip būtų galima kritines situacijas vertinti ar spręsti. Atsiranda ir meninės praktikos, grįstos care arba rūpinimusi.

Rūpinimosi tema išsiplėtojo per pandemiją, kai būtinybė rūpintis vieni kitais, artimaisiais, šeima, draugais, kitais žmonėmis, visuomene ir bendruomene tapo egzistencinė. Šiandien rūpinimosi tema apima ir aplinką, rūpinimąsi gamta, kitomis rūšimis. Manau, čia menas ir menininkai gali pasiūlyti ne tik refleksijas, bet ir konkrečias veiklas ir praktikas.

Pastaruoju metu menas persipina su aktyvizmu, keliami svarbūs, fundamentalūs klausimai apie meno vaidmenį visuomenėje. XIX amžiuje išsikerojusiam buržuaziniam menui iššūkį meta avangardiniai judėjimai, mėginantys meną iš salonų perkelti į tikrą gyvenimą, ištrinti ribas tarp vaizdavimo ir į gyvenimo iššūkius atliepiančio veiksmo.

Šiandien menininkai ne tik kelia klausimus, bet ir siūlo, kaip būtų galima spręsti problemas. Pavyzdžiui, amerikietė menininkė Mierle Laderman Ukeles, parašiusi „Priežiūros meno manifestą“ (Maintenance Art Manifesto), Niujorke dirbo su miestą kasdien prižiūrinčiais darbininkais, šiukšliavežiais, šiukšlėmis. Savo meno projektais ji norėjo atkreipti dėmesį į nematomą kasdienį darbą, nematomą infrastruktūrą, galų gale į milžiniškus šiukšlynus, kuriuos išsivysčiusi visuomenė kasdien generuoja.

Iš tokio pastebėjimo, susirūpinimo, jautrumo randasi meno praktikos, siūlančios sprendimus. Viena tokių – „Rebiennale“ arba Venecijos architektų siūlymas su vietos bendruomene koordinuoti šalių paviljonų dizaino sprendimus ir medžiagų pasirinkimus, kad būtų galima sukurtą ir atvežtą parodų įrangą pritaikyti Venecijos bendruomenių reikmėms.

Galbūt medžiagos praverstų bažnyčioms, visuomeninėms organizacijoms, mokykloms ir panašiai. Šiemet Venecijos architektūros bienalėje, Vokietijos paviljone, galima pamatyti instaliaciją, sukurtą iš ankstesniais metais kitų šalių paviljonuose panaudotų medžiagų. Tokios iniciatyvos skatina menininkus, architektus, dizainerius galvoti ne tik apie dizaino sprendimus, bet ir apie išteklių, resursų cikliškumą, energiją, o galiausiai keičia ir mąstymą apie kūrybą.

– Gediminai, o jūs kokių atsakymų ieškote pelkėse? Kokių minčių kyla iš jų dumblų ir akivarų?

– Pelkė, visų pirma, yra ne dumblas. Pamenu, kai pirmą kartą išėjome į Čepkelių raistą su ekologe Onute Grigaite, ji patarė mums gertuvių neimti, galėsime atsigerti pelkėje.

Yra nemažai dingsčių, kurios mus paskatino susirūpinti pelkėmis. Viena jų – modernybės politinė retorika – drain the swamp, kviečianti naikinti sisteminį blogį, o pelkę pasitelkdama kaip metaforą blogiui įvardyti. Ši retorika ypač buvo kartojama per Donaldo Trumpo rinkimų kampaniją 2016 metais.

Ir krikščionybės, ir judėjų raštuose galima rasti, kad reikia sutvarkyti gamtos chaosą ir įkurti sodą. Sodo idėja sufleruoja, kad tik kultūriškai sutvarkyta, civilizuota gamta yra teisinga, bet pelkė – blogis ir visiškas chaosas. Ir tau, Laisve, išsprūdo, kad ten – dumblas, akivarai ir gyvatės.

Tiesą sakant, Lietuvoje mums dar pasisekė, mes neturime aligatorių ir maliarinių uodų (juokiasi). Įdomu, kad ir kitose kultūrose pelkė demonizuojama. Mums kilo noras pasižiūrėti, ar įmanoma demonizavimą transformuoti, o pelkę reabilituoti. Savo projektą plėtoti pradėjome Venecijos architektūros bienalėje, čia radosi aiškus supratimas, kad pelkė galėtų tapti vaizduotės šaltiniu, pergalvojant architektūrą ir pedagogiką.

Ir Nacionaliniame kultūros forume Lietuvoje noriu kalbėti apie tai, kad pelkė galėtų inspiruoti mus pergalvoti modernybę ir modernistinę architektūrą. Daugelis kultūros institucijų, muziejų, teatrų, koncertų, kurie šiandien projektuojami ir statomi, visos tos betono perdangos, sienos ir stogai, kondicionavimo sistemos, centrinis šildymas ir „visi patogumai“ yra modernaus gyvenimo atributai, atrodo, kitaip ir negalėtų būti.

Užtat mes savo parodoje „Dalinai užpelkinta institucija“ norėjome parodyti, kad pelkę galima apgyvendinti institucijoje. Pasiūlėme jai pelkę, apgyvendinome ją tarsi inkstą muziejuje ir stebėjome, kaip institucija tą organą priims, ar jie taps organiškesni su aplinka, ar pergalvos save kaip organizmą.

Pelkė mus žavi kaip vaizduotės ir galvojimo modelis, žiūrėdami į ją, galime suvokti žmonių ir aplinkos ryšius, organizavimo sistemas.

Galbūt dabar nuskambės utopiškai, bet įsivaizduokime, kad kiekvienas muziejus, teatras, koncertų salė turėtų po savo pelkę, kuri it kempinė sugertų ir atiduotų institucijai lietaus ar potvynio vandenis, o joje vešantys augalai ir įvairios rūšys skatintų naujus kultūros fenomenus ir procesus.

Iš tokios utopijos galėtų kurtis nauji meno ir mokslo projektai, gerėtų darbo kokybė. Galime pagalvoti ir toliau: pelkė yra įvairių rūšių ir jų įvairovės išsaugojimo buveinė. Kaip tik prieš keletą dienų buvo paskelbta, kiek milijonų įvairių rūšių mes kasdien netenkame. Tad pelkė – ne vien dumblas, o nauja mokymosi aplinka, galinti mus, institucijas ir visuomenę, mokyti jautrumo.

– Ar jūs dar studijavote ir biologijos mokslus?

– Ne, dauguma projektų, kuriuos su Nomeda kuriame, pasiūlo mums naujų sričių mokymuisi. Daugelį žinių gauname bendraudami su projektų bendradarbiais, dalyviais, įvairiausių sričių specialistais.

– Ar dideliame mieste, kultūrų knibždėlyne gyvendami vis dar girdite gamtos šauksmą?

– Gamtos Amerikos miestuose yra labai daug. Gyvename Bostone, netoli tos vietos, kur gyveno Henry Davidas Thoreau, aprašęs Voldeną ir gyvenimą miške, inspiravęs gamtosaugą. Be to, šalia namo turime nedidelį žemės lopinėlį. Visada norėjome jame auginti agrastus, tačiau daugiausia jis paskirtas tyrimams.

Mūsų studentai dabar atlieka tyrimą – augina bioremediacinius augalus, kurie galimai iš dirvos šalina teršalus. Įdomu, kad Bostone gamta pati ateina į miestą – gatvėse vaikšto pulkai kalakutų, ir pas mus į sodą užsuka. Turime ir kiškių porelę sode, o per pandemiją mieste susidūrėme su kojotais. Vaikščiojo po visą Harvardą.

Bostonas įsikūręs prie kelių upių žiočių – tai buvo čiabuvių gyvenamos teritorijos ir daugiausia – pelkėtos. Didžioji miesto dalis pastatyta užvežus pelkę žeme. Visas MIT miestelis įkurdintas ant pelkės. Įdomu, kad dėl globalinio klimato atšilimo kylantis jūros lygis sugrąžins visa atgal ir vietos, atsikovotos modernybės pastangomis, vėl pavirs pelkėmis.

– Ar jaučiate, kad menininkų balsas pasaulyje iš tikrųjų yra girdimas, kai jie kalba apie ekologiją, klimato kaitą?

– Ir taip, ir ne. Vienareikšmio atsakymo, manau, nėra. Lietuvių opera „Saulė ir Jūra“ pasauliui surezonavo, iki šiol šis projektas sutraukia minias žiūrovų. Įvairios meno rūšys apie pasaulį ištikusią klimato krizę kalba skirtingomis formomis. Kita vertus, kyla klausimas, ar, rodydami baisius vaizdus, neužmigdome visuomenės? Ar pasiūlome jai atsakymus, o ką daryti? Ar tik parodome, kaip baisu, gresia katastrofa ir kartu anestezuojame?

Meno programos MIT įkūrėjas György Kepesas dar šeštajame dešimtmetyje pasakė: geriausia skulptūra upei būtų vandens filtras. Ši jo frazė menininkus įkvėpė kurti meno kūrinius tarsi pragmatines fikcijas, tokius vandens filtrus. Turbūt inžinieriai galėtų pasiūlyti jų geresnių, tačiau vien jie klimato krizės problemos, kuri yra labai gudri, sudėtinga, probleminė, neišspręs.

Tai kodėl mums nepasitelkus estetikos ne kaip ko nors pagražinimo, o kaip galvojimo apie kompleksinius iššūkius? Galbūt menininkai, sujungę jėgas su mokslininkais ir inžinieriais, surastų atsakymus?

Aštuntasis Nacionalinis kultūros forumas „Kultūra ir ekologija“ vyks lapkričio 28 dieną Lukiškių kalėjime 2.0, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje. Forumą organizuoja Nacionalinė kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacija. Partneriai – Lukiškių kalėjimas 2.0, Lietuvos dizaino asociacija, AGATA, Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacija, Vilniaus miesto šokio teatras | mokykla „Low Air“, „Lithuanian Shorts“, „Goethe-Institut Estonia“, NARA, „Menų komunikacija“. Renginys bus tiesiogiai transliuojamas ir NKIKIA „Facebook“ paskyroje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt