aA
Nors šiuolaikinėje Ispanijoje nacionalinis kinas talentingų kūrėjų dėka yra labai įvairus ir vystosi puikiai, tikriausiai nesuklysime pasakę, kad garsiausio šios šalies kino režisieriaus laurai priklauso Pedrui Almodóvarui. Būtent dėl jo kiekvieno naujausio filmo jau kelis dešimtmečius varžosi žymiausi pasaulyje kino festivaliai, nors svarbiausius prizus jis laimi ne taip jau dažnai. Užtai visi lengvai atpažįsta jo kūrybinę manierą ir maždaug įsivaizduoja, ko iš šio menininko verta (arba neverta) tikėtis.
Pedro Almodovaras
Pedro Almodovaras
© Reuters / Scanpix

Neseniai peržengęs aštunto dešimtmečio slenkstį režisierius dar vasarą buvo paskelbęs, kad įveikė koronavirusą. Izoliacija pakoregavo ir režisieriaus kūrybinius planus. Panašu, kad karantinas jam išėjo tik į naudą. Ilgai būdamas namie jis parašė scenarijų kitam savo filmui „Parelelinės motinos“, kuriame pagrindinį vaidmenį turėtų suvaidinti režisieriaus mylima aktorė Penélope Cruz. Tai istorija apie dvi moteris, pagimdžiusias tą pačią dieną. Parengiamieji darbai turėtų būti pradėti spalio mėnesį, o filmavimas – kitų metų vasarį.

Bet net ir parengiamąjį laikotarpį Maestro sugebėjo užpildyti produktyviu darbu: rugsėjo pradžioje Venecijos kino festivalyje buvo parodytas jo ekstremaliomis sąlygomis sukurtas filmas „Žmogaus balsas“. Tai prancūzų „poetų karaliumi“ praminto Jeano Cocteau mono pjesės ekranizacija. Anksčiau šio veikalo kino inscenizacijose vaidino Anna Magnani (1948 m.), Ingrid Bergman (1966 m.), o Franciso Poulenco operoje – Julia Migenes (1990 m.).

Pedro Almodóvaro filme meilužio paliktą moterį suvaidino Tilda Swinton. Tikėkimės, kad šį Venecijoje šiltai sutiktą kūrinį pamatysime ir mes, kaip anksčiau esame matę bemaž visus jo filmus.


Gimė netoli La Mančos

P. Almodóvaras gimė mažame Ispanijos provincijos miestelyje netoli Servanteso išgarsintos La Mančos, neturtingoje darbininkų šeimoje, lankė griežtas religines mokyklas. Sulaukęs septyniolikos jis paspruko į Madridą kaip tikras avantiūristas – be pinigų ir aiškių ateities perspektyvų. Netrukus iš pirmų užsidirbtų pinigų nusipirko kino kamerą „Super 8“ ir ėmė sukti trumpametražius filmus pagal savo paties scenarijus ir juos rodydamas baruose bei naktiniuose klubuose greitai išgarsėjo.

Prieš tapdamas profesionaliu kino režisieriumi P. Almodóvaras piešė komiksus, rašė straipsnius bei apsakymus ir priklausė avangardinei teatro trupei „Los Goliardos“.

Naujasis (ir ko gero, labiausiai padaręs įtaką jo kino kūrybai) P. Almodóvaro gyvenimo periodas prasidėjo po beveik keturis dešimtmečius Ispaniją valdžiusio generolo Franco mirties plačiai subujojęs visuomenės ir meno judėjimas „La Movida Madrileña“, gerokai išjudinęs Ispanijos kultūrinį gyvenimą ir išlaisvinęs stagnacijos apimtos šalies papročius.

Pats režisierius šiuos laikus prisimena taip: „Atėjau į kiną specifiniu metu – tai buvo naujos demokratijos Ispanijoje pradžia, kai ir kinas turėjo sureaguoti į ilgus Franco valdymo metus. Atsirado laisvė ir reikėjo ja pasinaudoti. Rodyti iki tol uždraustus arba į pakraščius nugrūstus dalykus.“

Apie moteris ir nervų krizę

Plačiai už Ispanijos ribų P. Almodóvaras tapo žinomas, kai jo filmas „Moterys ties nervų krizės riba“ (1988) buvo nominuotas „Oskarui“ bei „Auksiniam gaubliui“ ir ką tik įsteigtos Europos kino akademijos buvo pavadintas geriausiu jauno režisieriaus filmu. Ne tik žiuri narius, bet ir žiūrovus sujaudino emocingas pasakojimas apie meilužio paliktą Pepą Markos (ją suvaidino dažnai režisieriaus filmuose pasirodanti aktorė Carmen Maura), karštligiškai bandančią susivokti naujoje situacijoje ir bent jau suvokti, kodėl nieko nepaaiškinęs ir dingęs Ivanas taip pasielgė.

Jau ankstesniuose filmuose („Aistrų labirintas“, „Geismo įstatymas“ ir kt) išryškėjęs režisieriaus polinkis į stilistinę eklektiką tobulai įsikūnijo „Aukštuose kulniukuose“ (1991 m.) – spalvingoje žanrinėje „mišrainėje“, kurioje tarpusavyje taikiai sugyvena ir ašaras spaudžianti melodrama su aukštos temperatūros aistromis (dukra išteka už buvusio motinos meilužio), ir totali pramoginės televizijos parodija, ir klasikinio amerikietiško miuziklo stichija (moterys čia šoka net kalėjime). Bet atmetus visą šį spalvotų skiaučių rūbą turėsime gražų himną meilei.

Matyt, pavargęs nuo nuolatinio balansavimo ant spalvingo kičo ribų po „Aukštų kulniukų“ ir „Kikos“ (1993 m.) – labai piktos TV satyros – režisierius susikoncentruoja į klasikinės melodramos estetiką ir sukuria „Mano paslapties gėlę“ (1995 m.). Čia jau nebėra karčios ironijos ir žanrinės eklektikos. Filmo herojė keturiasdešimtmetė Leo (akt. Marisa Paredes) sėkmingai rašo jai seniai pabodusius, bet skaitytojų mėgstamus meilės romanus. Kai Leo palieka vyras, jos gyvenime įvyksta ryškios permainos. Tokios, kokios paprastai būna tik meilės romanuose.

Drama „Viskas apie mano mamą“ (1999 m.) – dar vienas himnas moteriškumui, o visi vyriški personažai čia atrodo tarsi groteskiškos figūros: sklerotikas tėvas, nevykėlis sutuoktinis, psichopatas meilužis, pagaliau, moterimi tapęs transvestitas, vardu Lola. Normaliausias vyriškis šioje kelnes dėvinčių karikatūrų kompanijoje yra septyniolikmetis Estebanas, bet ir tas žūva pirmuose filmo kadruose po automobilio ratais. Ir viskas tik dėl autografo, kurį vaikinas po spektaklio „Geismų tramvajus“ norėjo gauti iš pagrindinio vaidmens atlikėjos.

Šios mirties sukrėsta vaikino motina Manuela vyksta į Barseloną pranešti liūdną žinią Estebano tėvui (Lolai, sergančiai AIDS)...

Trumpa siužeto santrauka panaši į anekdotą ar dirbtinę „muilo operos“ istoriją. Bet, kaip visada, artima giminystė kičui visai netrikdo. Atvirkščiai, labai smalsu dar kartą paklaidžioti „aistrų labirintais“ , ypač jei autorius dedikuoja savo filmą trims puikioms aktorėms – Bette‘i Davis, Genai Rowlands ir Romy Schneider.

Jei anksčiau Pedro Almodóvaro kūryboje dominavo „stiprioji silpnoji lytis“, tai „Pasikalbėk su ja“ (2002 m.) visiška šios principinės nuostatos priešingybė. Tokios pasiaukojančios vyriškos meilės jūs tikrai dar nesate regėję.

Du tarpusavyje nepažįstamus vyrus, Benigną ir Marką, likimas atveda į privačią Madrido ligoninę. Prieš keletą mėnesių atsitiktinai jie buvo susitikę teatro spektaklyje, bet dabar vyriškius suvienija tragedija – klinikoje gydomos jų mylimos moterys, dėl skirtingų priežasčių panirusios į komą.

Benignas ligoninėje dirba slaugu ir prižiūri baleto šokėją Alisiją, kurią gatvėje partrenkė automobilis, o žurnalistas Markas atvyksta budėti prie matadorės Lidijos, sunkiai sužeistos per kovą su jaučiu koridoje. Abu vyrai ilgai kalbasi ir dalijasi išgyvenimais su savo mylimosiomis. Ir mes patikime, kad ši jautri informacija tikrai pasiekia adresates. Kaip nelieka abejingų, kai klausomės širdį veriančios dainos.

Pedro + Penélope + Antonio

Aktorė Penélope Cruz pirmą kartą su P. Almodóvaru susitiko filmuojant „Virpančius kūnus“, kuriuose Penélope jau pirmoje filmo scenoje Kalėdų vakarą ištuštėjusiame Madride gimdė tiesiog autobuse. Kitame filme „Viskas apie mano mamą“ aktorei atiteko jau didesnis, bet vis dar epizodinis vaidmuo. Užtai tikru aktoriniu benefisu jai tapo „Sugrįžimas“ (2006 m.): čia jau pagrindinį vaidmenį sukūrusi P. Cruz vaidino taip ekspresyviai, kad be jokio grimo buvo panaši į garsią Italijos aktorę Anną Magnani.

La Mančoje užaugusios seserys Raimunda ir Solė pabėga iš Dievo užmiršto kaimelio ir apsigyvena Madride. Raimunda dirba valytoja oro uoste, Solė tampa kirpėja. Raimundai pavyko ištekėti ir susilaukti dukrelės, bet jos vyras Pakas – tikras tinginys ir nevykėlis. Netrukus Raimundos gyvenimas pakryps itin netikėta vaga, nes ima aiškėti, kad ši patraukli jauna moteris nuo mažų dienų Raimunda slepia baisią paslaptį...

Kartais kino festivaliuose žiūri nariai atsiduria itin keblioje situacijoje, kai iš daugelio gerų vaidmenų reikia atrinkti patį geriausią ir apdovanoti vieną aktorių. Būna net taip, kad nusprendžiama geriausio aktoriaus (arba aktorės) prizą skirti... visam kolektyvui. Štai Berlyno kino festivalyje 2002 m. „Sidabro lokiu“ už geriausią moters vaidmenį François Ozono filme „Aštuonios moterys“ buvo apdovanotos... visos aštuonios!

Panaši situacija pasikartojo Kanų kino festivalyje 2006-aisiais, kai P. Almodóvaro „Sugrįžimas“ buvo apdovanotas už scenarijų ir geriausią aktorių ansamblį (Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Duenas, Blanca Portillo, Yohana Cobo, Chus Lampreave).

„Šalti apkabinimai“ (2009 m.) – jau ketvirtasis P. Cruz ir P. Almodóvaro bendras darbas: čia režisierius atkreipia mūsų dėmesį į tai, kad jo talentingoji mūza primena dar vieną kino žvaigždę – romantiškąją klasikinio kino princesę Audrey Hepburn. Ir ne tik ją. Su šviesiu peruku aktorė lengvai persikūnija net į „platininę blondinę“ Marilyn Monroe.

Akivaizdu ir tai, kad „Šaltuose apkabinimuose“ kaip niekad daug autobiografinių motyvų.

Pagrindiniam filmo herojui režisieriui Mateo Blanko visada knietėjo patirti kur kas daugiau, nei žmogui įmanoma. Todėl jis susigalvojo sau kitą gyvenimą, kuriame buvo pasivadinęs Hariu Keinu – avantiūristu, kuris likimo valia tapo rašytoju. Šiuo vardu Mateo pasirašinėjo visus savo scenarijus, o ilgainiui net nepastebėjo, kad pavirto savo paties fantazijos vaisiumi. Bet baisi automobilių avarija, kurioje Mateo prarado regėjimą, įnešė į šią dvigubo gyvenimo epopėją Jo Didenybės Likimo surežisuotų mizanscenų. Dabar aklas vyriškis gali tik rašyti scenarijus ir įsivaizduoti, kad ankstesnis jo „aš“ žuvo kartu su mylimąja moterimi.

Nedideliame epizodiniame vaidmenėlyje P. Cruz pasirodo komedijoje provokuojančiu pavadinimu „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013 m). Nedidelį, bet svarbu vaidmenį ji suvaidino ir pernai matytame filme „Skausmas ir šlovė“.

Daug kartų P. Almodóvaro filmuose vaidinęs Antonio Banderas kartą pasakė: „Pedro filmai panašūs į rafinuoto skonio vyną. Būtent todėl aš visada su džiaugsmu su juo dirbu. Pedro sėkmė, didybė ir kartu nelaimė yra tai, kad jis dažnai išeina už ribų ir visada priverčia žiūrovus susimąstyti. O žmonėms tai ne visuomet patinka“.

A. Banderas ne kartą už savo sėkmingą karjerą kine dėkojo bičiuliui P. Almodóvarui. Būtent jo filmuose, sukurtuose dar Ispanijoje, jis brendo kaip aktorius, pasikliaudamas savo intuicija ir išmintingais vyresniojo bičiulio patarimais. Būtent šio režisieriaus filmuose ir susiformavo ispaniško „macho“ įvaizdis, vėliau turėjęs didelę paklausą ir Holivude.

Jau aktoriaus karjeros pradžioje P. Almodóvaras siūlė A.Banderasui suvaidinti keistus personažus - Islamo teroristą gėjų Sadeką („Aistrų labirintas“, 1982 m.) ar dėl svetimų žmogžudysčių kaltę prisiimantį matadoro mokinį (tikriausiai neatsitiktinai jis pavadintas Anchelu) filme „Matadoras“ (1986 m.).

Dar vieną kontraversišką personažą A. Banderas suvaidino filme intriguojančiu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“ (2011 m.). Atsispyręs nuo prancūzo Thierry Jonquet nedidelės apimties romano „Tarantulas“ P. Almodóvaras pasakoja į jokius rėmus netelpančią istoriją. Plastinės chirurgijos specialistas, tikras šio amato virtuozas Robertas Ledgaras daug laiko praleidžia laboratorijoje, mat jo žmonai žuvus autokatastrofoje vyras nori pagaminti dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams.

Akivaizdu, kad šie eksperimentai nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų slepia daug šiurpių paslapčių. Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas, o nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu...

Tik pacituosiu patį režisierių: „Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora“.

O filmas „Skausmas ir šlovė“ (2019) – kol kas paskutinis „ikikoroninių“ laikų P. Almodóvaro filmas Kanų kino festivalyje susilaukė dviejų prizų – už geriausią muziką apdovanojimas įteiktas kompozitoriui Alberto Iglesiasui ir pagrindinio vaidmens atlikėjui A. Banderasui, kuris suvaidino savotišką paties režisieriaus alter ego – pavargusį, išsikvėpusį, įvairių negalavimų kamuojamą kino režisierių Salvadorą Majo.

„Skausmas ir šlovė“ – labai liūdnas filmas, savotiška išpažintis ir bandymas užfiksuoti svarbiausius gyvenimo balanso momentus. Išpažintis, kaip tokiais atvejais priimta sakyti, „iš viso gyvenimo“. Todėl dažnai į filmo audinį įterpiami prisiminimai iš praeities – vaikystės ir jaunystės epizodai su motina (P. Cruz), mokslai katalikiškoje mokykloje, dainavimas chore, pirmosios seksualinės patirties pamokos, galiausiai bręstančio maišto apraiškos ir, žinoma, neblėstanti meilė klasikiniam kinui.

Pats režisierius „Skausmą ir šlovę“ pavadino trilogijos apie menininką ir jo aplinką finaliniu filmu. Prasidėjo ši trilogija „Geismo įstatymu“ (1987), o antrasis filmas „Blogas auklėjimas“ (2004), kurio herojus – jaunas režisierius Enrikė Godedas, sukūręs kelis populiarius filmus ir dabar ieškantis gero scenarijaus naujam kūriniui.

Anksčiau ar vėliau kiekvienas brandus menininkas priartėja prie tos ribos, kai užsimano stabtelėti ir atsigręžti atgal. Taip gimsta jautrūs autobiografiniai filmai – tokie, kaip Federico Fellinio „Aštuoni su puse“ (1963) ar Alejandro Jodorowskio „Nesibaigianti poezija“ (2016 m.) bei kiti panašūs kuriniai, kuriuose skausmo visada būna daugiau, negu šlovės.

Tokia jau ta gyvenimo dialektika.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(10 žmonių įvertino)
5.0000
Evelina Joteikaitė | D+ nariams

Psichoterapeutas paaiškino, kur slypi „velnio apsėstuoju“ vadintu Paganini fenomenas: klausytojams sukeldavo ekstazę

XIX a. italų smuikininkas , gitaristas ir kompozitorius Niccolo Paganini įgijo „velnio...

Jaunieji filmų kūrėjai: pasauliai knygose kuria mūsų vidinį kompasą

Kūrėjų augimo procesas prasideda nuo juos supančio pasaulio vaikystėje – įspūdžių,...

Dainuojamoji poezija ir bardai Lietuvoje: nuo ko viskas prasidėjo? (1)

Iš spaustuvės atkeliavusi naujoji aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudaryta ir leidyklos...

Šiaulių Fotografijos muziejus įsigijo seniausias Vilniaus ir Kauno nuotraukas (1)

Fotografijos muziejus Šiauliuose įsigijo nuotraukų su vienais seniausių Vilniaus ir Kauno vaizdais.

Laisvalaikis – (ne)karantinas. Kokius filmus ir knygas rekomenduoja Virginija Cibarauskė? (8)

Literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė ( Cibarauskė ) daugeliui labiau atpažįstama kaip...

Top naujienos

Susiruošusiems grįžti emigrantams – nauji iššūkiai: dabar darbo vietos jau nėra svarbiausia (69)

Lietuva jau išgyveno ne vieną emigracijos bangą. 2010 m. po ekonominės krizės ji buvo kone...

Iš užsienio emigrantų siunčiamų pinigų srautas šiemet bliūkšta: suma gali būti triskart mažesnė (35)

Nors kasmet į užsienį gyventi ir dirbti išvykę emigrantai į Lietuvą atsiųsdavo reikšmingą...

Prie ausies susprogęs daniškas dinamitas išvaikė miegus lietuviams belgai prieštarauja Maskoliūno žodžiams (5)

Lietuvos krepšinio rinktinė tęsia pasivažinėjimą amerikietiškais kalneliais Europos čempionato...

Nepaisant artėjančios vakcinos, pasaulio ekonomika rizikuoja neatsitiesti ir 2021-aisiais (19)

Išplitęs koronavirusas kursto baimes dėl naujo pasaulio ekonomikos nuosmukio, didindamas...

Koronaviruso paveiktų šalių ir regionų sąraše – dar daugiau valstybių (2)

Į koronaviruso paveiktų šalių ir regionų sąrašą nuo pirmadienio įtraukta Malta, Slovakija ir...

Laurie Garrett | D+ nariams

Prasideda beprotiška pasaulio skiepų karuselė (1)

Ar įmanoma turėti per daug skiepų? Netrukus išsiaiškinsime.

Verslininkų dosnumas: nuo milijonų bažnyčioms iki paramos popiežiaus vizitui

Socialiai atsakingos įmonės ir verslininkai dosnūs paramos ne tik skurstantiesiems, vaikams ar...

Kodėl į skalbimo mašiną verta įpilti acto?

Kai kurie patyrę šeimininkai ir šeimininkės prieš skalbimo procesą į skalbyklę įpila šiek...

Vitaminų gali būti ir per daug: specialistės išvardijo perdozavimo požymius (1)

Vitaminų gali būti ne tik per mažai, bet ir per daug. Tiesa, apie pastarąją problemą kalbama...

|Maža didelių žinių kaina