Kartais ji filmuose iškeliama iki Tėvynės simbolio, bet taip dažniausiai būna karinėse dramose arba tada, kai visuomenę reikia sutelkti super rimtų problemų sprendimui. Nes motina, išlydinti sūnų į karą ir jį laiminanti, sujaudina labiau už bet kokio prezidento raginimą ginti tėvynę.
Tokių pavyzdžių nėra labai daug, užtai į jokią jaučio odą nesurašytum filmų, kuriuose motina yra gerasis šeimos angelas, nusipelnęs artimiausių žmonių meilės ir aplinkinių pagarbos. Tokioms tobuloms motinoms buvo nuoširdžiai padėkota jau pirmame amerikiečių garsiniame filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927 m.): negalima nesusigraudinus žiūrėti paskutinės scenos, kurioje tuo metu garsiausia Brodvėjaus muzikinių vaidinimų žvaigždė Alas Jolsonas (beje, gimęs Seredžiuje 1886-aisiais) dainuoja sentimentalų himną mamai.
Himnas motinai
„Džiazo dainininkas“ buvo labai svarbus filmas visai kino istorijos raidai, nes padėjo tašką ginčuose apie garsinio kino ateitį. Anot istoriko Davido Parkinsono, „jis jau buvo nepaneigiamas garso eros aušros ženklas“.
Filmas pasakoja apie kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, turintį puikų balsą ir svajojantį tapti džiazo dainininku. Bet tėvas nori, kad Džekas Dievo duotą talentą naudotų sinagogoje giedodamas šventas giesmes. Sužinojęs, kad vakarais Džekas dainuoja baruose, tėvas prakeikia sūnų ir išvaro jį iš namų. Vaikinas blaškosi tarp pašaukimo ir ištikimybės šeimai bei religinėms tradicijoms.
Pradžioje nugali pašaukimas ir meilė džiazui: pasivadinęs Džeku Robinu jis ketina debiutuoti Brodvėjuje, bet premjerą tenka atidėti, nes mirties patale gulintis tėvas šaukiasi sūnaus paklydėlio. Džekas sugrįžta, kad pagiedotų šventas giesmes, ir jam atleidęs tėvas dabar gali ramiai numirti. O po kurio laiko įvyksta taip ilgai laukta premjera.
Filmas „Džiazo dainininkas“ buvo populiarus ne tik Amerikoje. Kai 1929 m. filmas buvo parodytas Berlyne, kritikas H. Paulis laikraštyje „Vossische Zeitung“ parašė: „Alas Jolsonas – vienintelis garsinio kino fenomenas, kokį šiandien turime. Tai iš tikrųjų nepaprastas aktorius ir nuostabus dainininkas. Kai jis, ištiesęs rankas ir lengvai siūbuodamas dainuoja, tai daro nepakartojamą įspūdį. Jo žydiška dainelė iš tikrųjų nepamirštama. Bet dar nuostabesnė yra jo džiaugsminga ir graudžiai saldi daina „Mammy“. Čia jau prastas skonis lieka už borto. Kai dainuoja Jolsonas, ekranas tampa gyvas!“
Pasiaukojančios motinos
Ko gero, vieną gražiausių dėl sūnaus pasiaukojusios motinos paveikslų knygoje „Aušros pažadas“ aprašė Vilniuje gimęs prancūzų literatūros klasikas Romainas Gary (1914–1980). Apie šią savo knygą pats rašytojas sakė: „Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ – veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo“.
2007-aisiais Vilniuje netoli namo (šalia Jono Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžos), kuriame būsimas rašytojas su motina, buvusia Maskvos teatro aktore Nina Borisovskaja (tikr. Mina Owczynska, kilusi nuo Švenčionių) gyveno iki išvykdami į Varšuvą, o vėliau ir į Prancūziją, atsirado skulptūra, vaizduojanti berniuką, prie krūtinės spaudžiantį kaliošą (kodėl šis seniai nebemadingas apavas čia toks svarbus, sužinosime tik perskaitę „Aušros pažadą“).
Kaune jau kelis sezonus buvo vaidinamas nuostabus spektaklis „Aušros pažadas“, kuriame svarbiausius knygos motyvus režisierei Agnei Sunklodaitei labai lakoniškomis priemonėmis ir titaniškomis Jūratės Onaitytės bei Sigito Šidlausko pastangomis pavyko įkūnyti tobulai.
Nuostabiai ši Motinos bei sūnaus meilės istorija atkurta ir filme „Aušros pažadas“ (La promesse de l'aube, 2017 m., rež. Ericas Barbier), kurią prieš dvejus metus pamatėme frankofoniškų filmų festivalyje „Žiemos ekranai“. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Charlotte Gainsbourg ir Pierre‘as Niney.
Paslaugi atmintis tuoj pat primena ir kitus puikius filmus, kuriuose motina aukoja savo asmeninį gyvenimą vardan šviesios vaikų ateities. Vieną jų į kino istoriją įrašė italų kino aristokratas Luchino Viscontis, mums gerai žinomoje dramoje „Rokas ir jo broliai“ (Rocco e i suoi fratelli, 1960 m.).
Tęsdamas šlovingas itališko neorealizmo tradicijas režisierius L. Viscontis pasakoja apie gausią Parondžių šeimą, po tėvo mirties atvykusią iš Sicilijos į Milaną. Motina tikisi, kad dideliame mieste jos vaikų laukia geresnis gyvenimas ir šviesesnė ateitis. Tačiau naujoji vieta šeimai taps didelių aistrų ir sukrėtimų teritorija.
Dramatiškas ir kartu labai poetiškas yra kito itališko neorealizmo tradicijų tęsėjo tragiško likimo poeto Piero Paolo Pasolinio filmas „Mama Roma“ (Mamma Roma, 1962 m.).
Tai seniausia pasaulyje profesija pragyvenimui užsidirbanti moteris, visų vadinama tiesiog Mama Roma, kuri persikėlusi į kitą rajoną mėgina pradėti naują gyvenimo etapą, ir dabar visą savo švelnumą ir meilę dovanoja paaugliui sūnui. Bet ši beatodairiška bei egzaltuota meilė jos sūnų ir pražudo.
Pagrindiniam vaidmeniui režisierius buvo pasikvietęs aktorę Anną Magnani, kuri ne tik puikiai susidorojo su nelengva užduotimi, bet ir iki paskutinių jos gyvenimo dienų tautiečių buvo taip ir vadinama – Mama Roma.
Viskas apie mūsų mamas
Pasiaukojantį motinos paveikslą labai jautriai „nutapė“ jaunas režisierius Xavier Dolanas savo penktajame filme „Mamytė“ (Mommy, 2014 m.). Tai dar vienas pasakojimas apie sudėtingus motinos ir šešiolikmečio sūnaus santykius, kupinus abipusės neapykantos ir meilės, kurios abu vienas kitam nemoka parodyti.
Motiną vaidina pastovi režisieriaus bendradarbė Anne Dorval, o sūnų – nepaprastai organiškas Antoine’as-Olivier Pilonas. Jis vaidina nemokantį susivaldyti hiperaktyvų penkiolikmetį Styvą, dėl to daug laiko praleidusį specialiosiose ugdymo įstaigose, kur amžinai sukeldavo begalę psichologinių problemų. Po kiekvieno incidento vaikino motina Diana bandydavo užglaistyti nesklandumus. Bet prieš trejus metus našle tapusiai moteriai kaskart vis sunkiau tai daryti.
Kai Dianai ima geranoriškai padėti kaimynė, pati sunkiai kovojanti su depresijos pasekmėmis, trumpam nušvinta viltis, kad galbūt reikalai ims gerėti. Bet tai tik trumpa iliuzija. X. Dolanas nesileidžia į jokius kompromisus, jis negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie seanso metu patiria tikrą kultūrinį šoką.
Per „Skype“ sveikinęs pirmuosius lietuvių žiūrovus „Kino pavasaryje“ parodytos „Mamytės“ seanse, režisierius filmo centre esantį motinos ir sūnaus ryšį apibūdino kaip „egzistencinę krizę tarp žmonių, kurie vienas kitą myli taip karštai, kad net negali gyventi kartu“.
Nevalia būtų nepaminėti ir „Foresto Gampo“ (1994 m., rež. Robertas Zemeckis). Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką „Jonelio kvailelio“ istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field).
Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė „firminių“ judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Į „Foresto Gampo“ siužeto audinį įpinta nemažai sentencijų, kuriuos pamokymų pavidalais mylinti motina vis pažeria savo dievinamam sūneliui. Jų labai daug, bet vieną jų prisimenu dažniausiai: „Gyvenimas – tai šokoladinių saldainių dėžutė. Niekada nežinai, su kokiu įdaru saldainį ištrauksi“.
Nuostabų idealios mamos paveikslą labai emocingai įprasmino Waltas Disney filme „Bembis“ (Bambi, 1942 m.). Pažiūrėkite šį visų laikų animacijos šedevrą ir suprasite, ką turiu omeny.
Gražu, kai išgarsėję kino režisieriai panaudoja savo asmeninę patirtį, pašlovindami savo mamas taip, kad tokie autobiografiniai filmai nustoja būti individualiomis istorijomis, o tampa universaliais kūriniais. Tokiais, kaip ispano Pedro Almodóvaro „Viskas apie mano mamą“ (Todo sobre mi madre, 1999 m.) ar italo Nanni Moretti „Mano mama“ (Mia madre, 2015 m.).
Mamos šoka ir dainuoja
Klasikinių miuziklų mėgėjai niekada nepamirš filmo „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1965 m.), kurio tikroji herojė Marija fon Trap 1958-aisiais metais buvo pavadinta „Metų mama“. Amerikoje iš šios realios istorijos pradžioje buvo sukurtas garsus vaidinimas, kuriame skambėjo Brodvėjaus karaliais vadinamų Richardo Rodgerso ir Oscaro Hammersteino dainos. O filmas „Muzikos garsai“ pelnė milijonų žmonių simpatijas ir buvo apdovanotas penkiais Oskarais.
Dainuojančią ir šokančią mamą garsiai amerikiečių aktorei Meryl Streep teko vaidinti ne kartą. Su daina bei muzika Meryl Streep draugauja visą gyvenimą. Ji yra roko muzikos fanė, kurią galima dažnai pamatyti koncertų salėse. Jei reikia vaidinti muzikantes, ji pati išmoksta groti įvairiais instrumentais. Siaubo filmų meistras Wesas Cravenas pasakojo, kaip ruošdamasi jo filme „Širdies muzika“ (Music of the Heart, 1999 m.) vaidinti smuikininkę aktorė aštuonias savaites po šešias valandas kasdien mokėsi groti smuiku (šiame filme aktorė pakeitė vaidmens atsisakiusią Madonną).
O „Roko karalienėje“ (Ricki and the Flash, 2015 m.) Meryl Streep atrodė kaip tikra rokerė, pati grojo elektrine gitara ir pati dainavo. Nes filmas pasakojo apie dainininkę Lindą Brumel, kuri buvo taip pakerėta rokenrolo dvasios ir visos hipių kultūros, kad paliko namuose vyrą su trimis mažais vaikais ir pasivadinusi Rike su gitara rankose pasinėrė į koncertinės veiklos sūkurius. Kartu su savo grupe „Ricki and the Flash“ ji ilgai džiugino rokenrolo gerbėjus. O baigė savo karjerą po ketvirčio amžiaus dainuodama pakelės baruose San Fernando slėnyje.
Tikru virtuoziško aktorinio meistriškumo perliuku galime laikyti Meryl Streep suvaidintą mamą miuzikle „Mamma mia! (2008 m.).
Pagal „ABBA“ dainas sukurtas miuziklas – tai istorija apie merginą Sofiją (akt. Amanda Seyfried), kuri sumanė sužinoti, kas jos tikrasis tėvas gana originaliu būdu. Ji pakvietė į savo vestuves idiliškoje Graikijos saloje visus tris buvusius jos motinos gerbėjus – Niujorko verslininką Semą Karmaiklą (akt. Pierce‘as Brosnanas), pagyvenusį avantiūristą Bilą Ostiną (akt. Stellanas Skarsgårdas) ir Londono bankininką Harį Braitą (akt. Colinas Firthas). Visi jie šiame Viduržemio jūros rojuje lankėsi prieš beveik 20 metų ir pažinojo gražuolę Doną (ją ir vaidina Meryl Streep).
Didžiausias filmo privalumas – labai organiškai į nesudėtingą siužetą integruotos „ABBA“ dainos, kurias įkvėptai dainuoja visi.
Žiūrėti ir klausytis vienu metu yra tikras malonumas. Išskirčiau dvi nuostabias vyšnaites ant šio šventinio torto. Viena jų, be abejonės, yra ultrasiautulinga Donos ir jos draugių arija „Dancing Queen“.
O iš kelių drauge Meryl Streep ir Pierce’o Brosnano duetų išskirčiau tą, kuriame skamba daina „SOS“. Čia pirmą kartą ekrane uždainavęs P. Brosnanas maksimaliai išnaudoja savo vyrišką žavesį, drauge subtiliai išsityčiojęs iš Džeimso Bondo jam primesto supermeno įvaizdžio!
Tokio sentimentalaus, romantiško ir žaviai sutrikusio P. Brosnano tikrai dar nesame matę. Už tai filmo autoriams didelis dėkui!
