aA
Viena paskui kitą šį mėnesį sekė dvi liūdnos sukaktys: birželio keturioliktąją minėjome Gedulo ir vilties dieną, o birželio penkioliktąją – Okupacijos ir genocido dieną.
Gediminas Jankauskas. Klaikios 1940-ųjų vasaros atgarsiai kine
© Alina Lu

Šiemet sukako 80 metų, kai Lietuvą užgrobė Sovietų Sąjungos ginkluotosios pajėgos. Anot Ramūno Terlecko, „tik metų prireikė, kad bolševikai, vietinių pakalikų padedami, pradėtų lietuvius vežti į badą, šaltį ir mirtį. Liūdnai simboliška, kad šias sukaktis minime vieną po kitos“.

„Rusija – tai šalis su neprognozuojama praeitimi“

Atrodytų, pakako laiko, kad abu šie įvykiai būtų objektyviai įvertinti ne tik tuos laikus dar prisimenančių žmonių, bet ir istorikų. Europoje ir Amerikoje viskas seniai apibrėžta dviem lakoniškais žodžiais – „aneksija“ ir „okupacija“.

Visi trijų Pabaltijo respublikų smurtinį prijungimą prie Sovietų sąjungos įvardija būtent šiais dviem žodžiais. Visi, išskyrus vieną pavojingiausių dabartinio pasaulio diktatorių V. Putiną, kuris praeitą savaitę programiniame straipsnyje, paskelbtame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ pareiškė nekvestionuojamą verdiktą (kas gi išdrįs paprieštarauti Putinui!): „1939 m. rudenį, vystydama savo karinius strateginius apsigynimo uždavinius, Sovietų sąjunga pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesą. Šių šalių įstojimas į TSRS buvo įvykdytas pagal sutartį, sutikus išrinktai valdžiai. Tai atitiko to laikmečio tarptautines bei valstybines teisės normas... Pabaltijo valstybės TSRS sudėtyje išsaugojo savo valdžios organus, kalbą, buvo atstovaujamos aukščiausiose valstybinėse struktūrose“.

Keista tokius pseudoistorinius paistalus skaityti dabar, tarsi prieš tris dešimtmečius atgimusioje Rusijoje nebūtų atverti archyvai ir nebūtų paviešinti ligi tol neskelbti slaptieji Molotovo ir Ribentroppo protokolai, kuriuose ir buvo sužymėtos „naujo nuostabaus“ totalitarinio pasaulio žemėlapio ribos.
Taip ir knieti pacituoti a.a. rusų satyriką Michailą Zadornovą, kuris pasakė: „Rusija – tai šalis su neprognozuojama praeitimi“.

Praeitis šioje šalyje dabar įžūliausiai perkuriama (tiksliau sakant – vėl gražinama į Sovietų sąjungos rėmus), o manantiems kitaip yra parengtas Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatantis realią laisvės atėmimo bausmę už „bandymus perrašyti istoriją“.

Matyt, V. Putinas savo straipsnį skiria žmonėms be istorinės atminties (paprasčiau sakant, mankurtams) arba giliai įstrigusiems sovietmetyje ir niekad iš tų apkasų nenorintiems išlipti. Tiems, kurie tiki ne tik naujausiems paistalams, bet ir 1940 m. rugpjūtį Tarybų Lietuvoje filmuotai kronikai, kurioje iškilmingai parodoma, kaip „priimta ir pasirašyta deklaraciją apie Lietuvos įstojimą į Tarybų sąjungos sudėtį“, o Kauno geležinkelio stotyje susirinkusiems (o gal varu suvarytiems?) Justas Paleckis džiugiai pareiškia drauge su lietuvių delegacija važiuojantys „parvežti Stalino konstitucijos saulės“.

Gaila, kad neturime gero vaidybinio lietuviško filmo apie 1940-ųjų įvykius. O štai broliai latviai tokį turi „Klaikią vasarą“ dar 2000-aisiais sukūrė režisierius Aigars Grauba, kurį savo metu vien tik Latvijoje jau pažiūrėjo per du šimtu tūkstančių žiūrovų.

„Klaikioje vasaroje“ atkuriamos 1940 metų vasaros realijos, o kad žiūrovams būtų įdomiau, jos „įvilktos“ į melodramos rūbą. Kažką panašaus mūsų artimiausi kaimynai yra padarę beveik prieš keturis dešimtmečius, kai sukūrė daugelio žiūrovų mėgstamą ir tikrai vykusią „Ilgą kelionę per kopas“.

„Klaikios vasaros“ pradžioje žiūrovai įvedami į sudėtingų politinių peripetijų pasaulį. Bet skaudžias Latvijos nepriklausomybės praradimo realijas greitai į antrąjį planą išstums meilės trikampis, kuris autorius, regis, domina kur kas labiau. Studentę Izoldą (Inese Cauna) beveik vienu metu pamilsta jaunas radijo komentatorius Robertas (Arturas Skrastinšas) ir pagyvenęs užsienio reikalų ministras Vilhelmas Muntersas (Uldis Dumpis). Vienas yra idealistas, kitas pragmatikas ir intrigantas, prezidento Ulmanio panosėje rezgantis sandėrį su sovietais. Gaila, kad pritrūksta talento suteikti šioms meilės istorijoms originalaus skambėjimo, o ir štampų daugoka. Bet ko norėti iš pirmo blyno. Jau gerai, kad nebuvo labai prisvilęs…

Rezistencinių kovų motyvai mūsų kino klasikoje

Sovietų okupacija – turbūt pats skaudžiausias įvykis XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Šimtai tūkstančių Stalino valia ištremta į Sibirą, tūkstančiai šviesiausių protų sunaikinta, mūšiuose ir nelaisvėje žuvo per 30 tūkstančių Lietuvos partizanų. Tai kaina, kurią laisvi piliečiai sumokėjo už bandymą išlikti laisviems.

Žinoma, rezistencinis pasipriešinimas sovietiniams okupantams lietuvių vaidybiniame kine ilgai negalėjo būti vaizduojamas daugmaž objektyviai ir tikroviškai.

Pirmą kartą „miško brolių“ tema pokario lietuvių kine atsirado filme „Tiltas“ (1956, rež. Borisas Šraiberis): čia vienas brolis inžinierius Algirdas Arminas (Balys Bratkauskas) palankiai sutinka sovietų okupaciją, davusią jam darbo (gimtajame miestelyje jis pastatė tiltą, atidarymo dieną subombarduotą vokiečių lėktuvų), o kitą brolį Romualdą (Kęstutis Genys) nešvarūs darbeliai atveda į antisovietinių partizanų bunkerį. Finale saviškis Romualdą nušauna į nugarą, o vėjas plaiksto iš jo rankų išsprūdusį lapelį, kuriuo sovietų vyriausybė žada amnestiją buržuazinių nacionalistų suklaidintiems.

Du kartus labai negatyviai suvaidinti „miško brolius“ teko Broniui Babkauskui. „Gyvųjų didvyrių“ novelėje „Paskutinis šūvis“ (1960) jo personažas pavadintas tiesiog „banditu“: pasislėpęs melduose ir gelbėdamas savo gyvybę jis nušauna Mergaitę taškuota suknele, kuri jį pamatė ir, vadinasi, gali išduoti.

Atgrasios išvaizdos „banditas“ (seniai nesiskutęs, užguito vilko žvilgsniu, nemalonaus balso) galiausiai pats nuskęsta pelkėje springdamas purvu ir gyvuliška baime.

Antrasis B. Babkausko vaidmuo kiek įdomesnis, bent jau ne toks vienspalvis. Režisieriaus Marijono Giedrio pilnametražiame debiute „Svetimi“ (1961) aktorius vaidina valstietį pavarde Vilkišius. Atlikęs bausmę už rezistencinę veiklą jis grįžta į gimtąjį kaimą ir mėgina dukrą Ireną susigrąžinti iš kolūkiečių bendruomenės, tačiau sutinka aršų pasipriešinimą. Žinoma, buožės pralaimėjimas yra neišvengiamas – finale jis priverstas bėgti iš gimtųjų vietų ten, kur niekas nežinotų jo praeities.

Pirmą kartą su simpatija apie „miško brolius“ prabylama filme „Jausmai“ (1968, rež. Algirdas Dausa ir Almantas Grikevičius), kuris jau įprastai vadinamas geriausiu ano meto lietuvišku filmu. Tai pirmas kartas, kai atvirai pabandyta garsiai kalbėti apie sovietų vykdomą nutautinimo politiką, emigracijos vaidmenį ir pasipriešinimo tarybinei santvarkai svarbą. Visi šie motyvai nuskambėjo pakankamai ryškiai, nors ir liko siužeto periferijoje – priešingu atveju „Jausmai“ net nebūtų anuometiniuose ekranuose pasirodę.

Vėliau per jausmų daugiabriaunį A. Grikevičius nagrinėjo Jono Avyžiaus romano „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976) peripetijas, kur Regimantas Adomaitis bei Juozas Budraitis („Jausmuose“ jie broliai dvyniai) vėl vaidino antipodus Adomą Vainorą ir Gediminą Džiugą.

Šiame filme taip pat pro budrių cenzorių ausis prasprūdo ir išliko nemažai taiklių frazių, pvz., „dar keli tokie „išvadavimai“ ir nebeliks mūsų tautos“.

Jau nebe epizodiškai pokario partizanų gyvenimas miške vaizduojamas M. Giedrio filme „Vyrų vasara“ (1970 ). Filmo autoriai pabandė svarbią lietuvių kine pokario klasių kovos temą įvilkti į detektyvo rūbą ir pasinaudoti kriminaliniuose filmuose dažnai naudojamą „infiltruotų“ siužetą. Čia filmo pradžioje enkavedistai nužudo partizaną Zigmą Alsį, bet čekistai inscenizuoja jo tariamą pabėgimą iš ligoninės, ir į mišką keliauja sovietams tarnaujantis Zigmo brolis dvynys Algimantas (abu juos suvaidino Juozas Budraitis): jo misija – padėti likviduoti miške pasislėpusią partizanų vado „Vienuolio“ būrį.

Šio žanro taisyklės reikalauja painios intrigos, dinamiško veiksmo, netikėtų siužeto posūkių, spalvingų personažų, psichologiškai pateisintos poelgių motyvacijos. Malonu konstatuoti, kad pirmas blynas tikrai neprisvilo, nors akis bado kai kurie ideologizuoti štampai, ypač vaizduojant „degradavusius“ rezistentus: vieną jų – „Vanagą“ – vaidinantis Vytautas Kancleris desperatiškai šaukia, kad „šventoje Lietuvos žemėje mes neatliekame savo pareigų: kiekvienas mūsų turime nusitempti į kapą po šimtą, po tūkstantį...“, o Antano Šurnos suvaidintas „Vienuolis“ vienoje scenoje bunkeryje geria samanę ir staugia kaip vilkas.

Nauji laikai – nauji motyvai

Atkūrus Nepriklausomybę, dingo politinė bei partinė cenzūra, atsivėrė slapti KGB archyvai, atkrito anksčiau dalį tiesos padėjusi atskleisti Ezopo kalba. Atrodė, kad dabar tai jau sulauksime filmų, „teisingai ir tikroviškai“ atkuriančių pokario kontrastus. Pirmieji nedrąsūs bandymai tai padaryti pasirodė ne iš karto, o kai jų pasidarė šiek tiek daugiau, išryškėjo visų jų vienas bendras bruožas – ankstesnių sovietmečių kurtų filmų pliusai virto minusais ir atvirkščiai.

Bene įdomiausiai pokario temą dilogijoje „Amžinoji šviesa“ (1987) ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990) bei „Vilko dantų karoliuose“ (1997 ) atskleidė Algimantas Puipa. Pokario epocha čia jau nebe juodai – balta. Ir personažai nebepiešiami tik viena, nors ir ryškia spalva. O svarbiausia tai, kad pilietiškumą ir klasių kovos konfliktus į antrą planą nustumia „žmogiškasis faktorius“ ir bandymas įsigilinti į paprastų lietuviško kaimo žmonių sielas. Geras rezultatas pasiektas todėl, kad režisierius labiau pasikliauna ne faktais, o emociniu jų vertinimu. Nes kuo toliau nuo mūsų tolsta praeitis, tuo padrikesni, fragmentiškesni ir subjektyvesni darosi mūsų prisiminimai, išgryninantys tik tai, kas svarbiausia. Juk prisiminimų logika visai kitokia.

1997-aisiais kurdamas „Mėnulio Lietuvą“ režisierius Gytis Lukšas pasitelkė rašytojo Sauliaus Šaltenio „Duokiškį“. Filmo siužetas tradicinis: veiksmas plėtojasi pokario metais mažame Lietuvos miestelyje (filmuota Anykščių apylinkėse), kur vieni tarnauja sovietų okupantams, o kiti desperatiškai kovoja už savo tėvynės laisvę, vis laukdami pagalbos iš Vakarų. Bet režisierius renkasi sudėtingą stilistiką, kurioje persipina grotesku virstantis ironiškai transformuotas „socialistinis realizmas“, liaudiškos baladės intonacijos, biblijinės metaforos (Rapolo Pulmono senu kuinu vežiojama kasdienė šviežia duona kartą pavirsta akmenimis), o neretai ir politinio plakato vertais simboliais, kai tyros sielos mokytoją Angelę (Dalia Michelevičiūtė) groteskiškos išvaizdos enkavedistas Pernaravičiaus (Valentinas Masalskis) prievartauja klasėje ant... Lietuvos žemėlapio.

Apie partizaną Juozą Lukšą – Daumantą, NKVD sušaudytą 1952 metais, pirmasis filmą sukūrė Vytautas V. Landsbergis: dokumentinėje „Baladėje apie Daumantą“ (1995) prisiminimais dalijasi Lukšos bendražygiai, žmona, jį išdavęs „bičiulis“. Skamba Vytauto Bložės poezija, skaitoma paties autoriaus. Naudojama daug sovietinės propagandinės kino kronikos, partizanų nuotraukų.

O įžymus teatro režisierius Jonas Vaitkus Juozą Lukšą – Daumantą padarė vaidybinio kino „Vienui vieni“ (2004) herojumi. Veiksmas rutuliojasi kautynių, enkavedistų ir stribų smurto, provokacijų bei išdavysčių fone. Į ekraną pabandyta perkelti didelę istorijos atkarpą – nuo 1944 iki 1953 metų trukusį ginkluotą pasipriešinimą.

Daumantu pasivadinusiam Juozui (Saulius Balandis) buvo lemta ne tik kovoti su ginklu rankose, bet ir prasibrovus pro "geležinę uždangą" ieškoti paramos kovojančiai Lietuvai. Už jūrų marių jis sutiko ir savo vienintelę meilę Nijolę, tačiau grįžo į Lietuvą tęsti kovos. Du Juozo Lukšos broliai buvo nužudyti sovietų, du – ištremti į Sibirą. Tėvas, sugniuždytas sūnų likimo, išprotėjo. Juozą Lukšą, išduotą MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio, nužudė sovietų slaptosios tarnybos kruopščiai suplanuotos operacijos metu. Daumantui buvo vos trisdešimt metų.

Per pastaruosius dvejus metus pasirodė net trys vaidybiniai filmai apie pokario tremtis ir rezistentus. Daugiausia Lietuvos ekranuose uždirbęs filmas „Tarp pilkų debesų“ (2018, rež. Marius A. Markevičius) buvo skirtas ne tiek mums, kiek užsienio žiūrovams (visų pirma jauniems, tą ypač pabrėždavo autoriai), todėl filmas mūsų kritikų buvo pasitiktas piktokomis recenzijomis ir pagrįstais priekaištais, net vadinamas „nieko bendra su šalimi ir jos istorija neturinčia kino kūrėjų fantazija“ (Elena Jasiūnaitė, „Kinas“).

Gerokai įdomesnis buvo režisieriaus Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“ (2019). Felikso Rozinerio apsakymo motyvais sukurta juosta pasakoja sudėtingą Lietuvos žydo Jozefo, partizanų vado Vlado ir jų abiejų mylimosios Janės istoriją. Ji prasideda besibaigiant karui, kai iš tremties Rusijoje Jozefas grįžta į Lietuvą. Čia šeimininkaujantys rusai priverčia vaikiną tapti jų agentu, bet jis tuo pačiu yra ir miškuose besislapstančių partizanų ryšininkas. Tragiškų konfliktų atgarsiai pagrindinius veikėjus pasiekia po daugelio metų: Izraelyje gyvenantis Jozefas gauna kvietimą į Lietuvos teismą, kuriame vyrui iškyla dilema – pasakyti tiesą ir taip pasmerkti savo mylimosios sutuoktinį, ar pameluoti, kad išgelbėtų tėvą, kurio vaiką Jozefas užaugino kaip savą.

Kol kas naujausias lietuviškas vaidybinis filmas „Sutemose“ yra režisieriaus Šarūno Barto ilgiausiai brandintas projektas. Kaip Jozefas „Purpuriniame rūke“ blaškosi tarp miško partizanų ir sovietų valdžios atstovų, taip ir valstiečio sūnus Untė (Marius Povilas Elijas Martynenko) „Sutemose“ dažnai migruoja nuo ūkininko Jurgio Pliaugos (Arvydas Dapšys) sodybos iki miško gelmėje dar tebekovojančių partizanų, jau nebeturinčių iliuzijų ir suvokiančių savo kovos beprasmiškumą.

Kritikai „Sutemas“ sutiko nevienareikšmiškai. Man artimas Ilonos Vitkauskaitės vertinimas: „Sutemose“ Bartas ne tik dar kartą įrodo savo profesinę meistrystę, bet ir per istorinio laikotarpio rekonstrukciją pasiūlo kritišką žvilgsnį į kolektyvinę istorinę atmintį, jos polinkį sakralizuoti, heroizuoti, praeitį vertinti per dabarties konjunktūros prizmę. Pilnakraujai filmo personažai, parodytas laikotarpio sudėtingumas ir autentikos siekis tampa savotiška antiteze ir oponuoja tiesmukoms ideologinėms klišėms“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
5.0000

Kultūrinė programa Palangoje: ką miestas siūlo poilsiautojams šią vasarą?

Vasarą Palanga kviečia ne tik į paplūdimį ar išpuoselėtus parkus . Miestas taip pat siūlo...

Paulius Kilbauskas ir japonas Tomoo Nagai pristato unikalų triukšmo singlą „Noise“

Naujausiame Pauliaus Kilbausko single „Noise“ – pasaulio ir elektroninės muzikos susivienijimas...

Galerijos laiptai Kaune pavirs kino teatru

Nors vienas svarbiausių šalies kino įvykių – Europos šalių kino forumas „Scanorama“...

Artėjančios NKDT premjeros aktoriai stebina panašumu į Lietuvos teatro pirmeivius

Nacionalinis Kauno dramos teatras gruodį minės savo šimtmetį. Šio laikmečio dvasia ir...

„Kino po žvaigždėmis“ sezono atidarymas dedikuotas Vytautui Kernagiui (1)

Kino seansus po atviru dangumi rengiantis „Kinas po žvaigždėmis“ jau vienuoliktą kartą...

Top naujienos

Po Karbauskio „valstiečių“ sprendimo jaučiasi kaip gavęs šlapiu skuduru per veidą (16)

Penktadienį, liepos 10 d., Vilniuje daugiau kaip tris valandas posėdžiavusi Lietuvos valstiečių...

Miško gėrybės – jau ant prekystalių: pirmosios kainos gali išgąsdinti

Sakoma, bijai vilko, neik į mišką. Tačiau šiais laikais labiau nei pilkiai gąsdina erkės. Tad...

VMI gyventojus ragina pasiimti 50 mln. Eur: kitaip pinigai nukeliaus į biudžetą (78)

Valstybinė mokesčių inspekcija ( VMI ) pirmadienį informavo, kad per pastaruosius penkerius metus...

Ant stalo – dar vieno draudimo atšaukimas nuo rugsėjo (54)

Vyriausybė trečiadienį svarstys Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų siūlymą...

Koronavirusą pramanu vadinęs 30-metis vyras mirė pabuvojęs COVID platinimo vakarėlyje (207)

30-ies metų amžiaus pacientas mirė pabuvojęs vadinamajame COVID vakarėlyje. Jis manė, kad...

Gavęs sąskaitą vilnietis nustebo: už lemputės pakeitimą – beveik 40 eurų (27)

Santariškių gyventojas pasidalijo žinia, kad gegužę daugiabučio namo garaže būsto...

Šimtai tiki Londono lietuvio pramanais apie COVID-19: saugiausia vieta – po žeme (71)

Pastarosiomis dienomis sąmokslo teorijomis įtikėję asmenys dalinasi vienu įrašu, kurį...

Transliacija / Alfas vienas gamtoje. Uogienė grilyje su pomidorais ir klasikiniai patobulinti iešmeliai jūsų šeimai bei draugams

Kadangi pomidorai yra uoga, iš jų išeina labai puiki uogienė ! Nepatikėsite, kaip ją paprasta...

Temstant pakelkite akis į dangų: išvysite įspūdingus sidabriškuosius debesis ir kometą

Liepos naktimis šiaurinėje padangėje galima išvysti slaptingą, į šiaurės pašvaistę panašų...

Račkauskas prabilo apie nutrauktą tyrimą: tapo dar akivaizdžiau, kad jis buvo pradėtas rinkimams (1)

Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas sako, kad teisėsaugai pranešus apie...

|Maža didelių žinių kaina