„Rašydama šį sąsiuvinį jaučiuosi daranti sunkią nuodėmę, šventvagystę: tarsi šnekėčiausi su velniu. Atverčiu jį drebančiom rankom: man baisu. (...) Galbūt yra žmonių, kurie pažindami save geba tobulėti; užtat aš, kuo geriau save pažįstu, tuo labiau glumstu“, – prisipažino romano autorė.

„Uždraustas sąsiuvinis“ – apie 43 metų Valeriją Kosati, kuri retą laisvės akimirką saulėtą sekmadienį klaidžioja Romos gatvėmis ir nusiperka sąsiuvinį iš atsargios pardavėjos, mat to meto Italijoje sekmadieniais tokie daiktai buvo draudžiami pardavinėti.

Brandi moteris nė neįtarė, kokia ji nusivylusi gyvenimu, kol į juodą sąsiuvinį nepradėjo slapta užrašinėti savo minčių ir jausmų. Tai paskatino ją atidžiau pažvelgti į save. Netrukus Valerija suvokė, kad jos individualumą slopina atsidavimas ir pareigos jausmas vyrui, dukrai ir sūnui.

Plieskiantis tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, draugų ir meilužių konfliktams išryškėjo, kas iš tikrųjų slypi už respektabilios Kosati šeimos fasado. Šis pasirodė esąs trapesnis, nei buvo galima įsivaizduoti. Valerija grįžta pas savo vyrą ir beveik suaugusius vaikus, bet neturi kur paslėpti sąsiuvinį ir pradeda slapto rašymo periodą, nuodėmingą, bet gyvybiškai svarbų.

„Uždraustasis sąsiuvinis“ – įtraukianti, lėtai įsiliepsnojanti knyga. Jos puslapiuose veriasi buitis, kasdienybė ir laisvės siekis, santuokos ir šeimos kritika... Valerija atvirai samprotauja apie lytį, socialinius sluoksnius ir laiko tėkmę – ir dauguma jos įžvalgų nėra malonios, tačiau tikras išsilaisvinimas niekada nebūna lengvas – ir dėl to šis siekis tik dar vertesnis, teigia Alba de Céspedes.

Kai kurie romano elementai yra autobiografiniai, tačiau Alba de Céspedes buvo spalvingesnė figūra nei Valerija ir kilusi iš pavojingesnio ir galingesnio pasaulio. Jos senelis buvo pirmasis Kubos prezidentas, padėjęs vadovauti kovai už nepriklausomybę. Būdama aistringai neapdairi, Alba ištekėjo už 15 metų italų grafo, susilaukė sūnaus ir netrukus išsiskyrė. Tada ji viešai gyveno kaip italų diplomato Francesco Bounous meilužė, kartu besipriešinanti fašizmui.

Viena iš kosmopolitiškiausių, labiausiai įkvepiančių, įžvalgiausių Italijos kūrėjų Alba de Céspedes (1911–1997) gimė Romoje Kubos diplomato ir jo italės žmonos šeimoje. Rašytojos senelis buvo pirmasis Kubos prezidentas. Šeiminė aplinka, kurioje ji augo, padarė didelę įtaką autorės kūrybai.

Pasipriešinimo kovotoja, feministė Alba de Céspedes savo meninį pašaukimą išreiškė rašydama knygas, steigdama žurnalus, kurdama laidas ir dalyvaudama politinėje veikloje. Tai išskirtinė XX a. Europos literatūros figūra, atkakli intelektualė, atsisakanti paklusti iš anksto nustatytiems modeliams, buvusi filosofo, rašytojo Žano Polio Sartro mūza, draugavusi su kita italų literatūros garsenybe Natalija Ginzburg.

Savo kūriniuose Alba de Céspedes aistringai ir rafinuotai pasakoja istoriją ir kartu ją kvestionuoja. Jos kūrybinis kelias buvo grįstas dviem principais – puikiu stiliumi ir laisvės troškimu.

„Uždraustasis sąsiuvinis“ pirmą kartą išleistas 1952 m. Romanas neseniai prikeltas naujam gyvenimui anglakalbiame pasaulyje. Šis kūrinys – tikras literatūros pasaulio atradimas.

Kviečiame skaityti ištrauką iš romano.

1950 m. lapkričio 26 d.

Negerai padariau, kad nusipirkau šį sąsiuvinį, labai negerai. Bet aimanuok neaimanavusi, žala jau padaryta. Pati nežinau, kas mane pastūmėjo jį įsigyti, tai visiškas atsitiktinumas. Niekad neketinau rašyti dienoraščio, dar ir todėl, kad dienoraštis turėtų likti nematomas, taigi tektų jį slėpti nuo Mikelės ir nuo vaikų. Man nepatinka ką nors slėpti; beje, mūsų namuose tiek mažai vietos, kad nelabai ir pavyktų. Štai kaip buvo: ankstyvą sekmadienio rytą prieš porą savaičių išėjau į miestą.

Ėjau cigarečių, norėjau, kad pabudęs Mikelė rastų jas ant spintelės: sekmadieniais jis visada ilgiau pamiega. Diena pasitaikė nuostabi, šilta, nepasakytum, kad vėlyvas ruduo. Vaikiško džiaugsmo apimta, žingsniavau gatvėmis, saulėtąja jų puse, dairydamasi į vis dar žalius medžius, į smagiai nusiteikusius, kaip ir būna poilsio dienomis, žmones. Nutariau pasivaikščioti ilgėliau, nukeliauti iki tabako krautuvėlės aikštėje. Pakeliui pastebėjau, kad nemažai žmonių sustoja prie gėlininkės prekystalio, aš irgi stabtelėjau ir nusipirkau puokštelę medetkų.

„Taip, sekmadienį ant stalo reikia gėlių, – pasakė gėlininkė. – Vyrai į tai atkreipia dėmesį.“ Pritariamai šyptelėjau, bet, tiesą sakant, pirkdama negalvojau nei apie Mikelę, nei apie Rikardą, išties labai vertinančius gėles: nusipirkau tą puokštelę sau, kad turėčiau ką laikyti rankoje vaikštinėdama. Pas tabakininką buvo gausybė žmonių. Laukdama savo eilės, jau paruošusi pinigus, pamačiau vitrinoje sąsiuvinių rietuvę. Juodi, blizgantys, stori sąsiuviniai, tokie naudojami mokykloje; dar nepradėjusi į juos rašyti, karštligiškai skubėdavau pirmame puslapyje išraityti savo vardą: Valerija. „Duokite ir sąsiuvinį“, – paprašiau rausdamasi rankinėje, ieškodama daugiau pinigų. O pakėlusi akis išvydau, kad tabakininkas nutaisęs griežtą veidą: „Negalima, uždrausta.“ Jis man paaiškino, kad sekmadieniais prie durų stovįs policininkas žiūri, kad būtų parduodami tik rūkalai, ir nieko daugiau. Kitų pirkėjų krautuvėlėje nebebuvo likę. „Man jo reikia, – patikinau, – man tikrai labai reikia.“ Kalbėjau pusbalsiu, susijaudinusi, pasirengusi prašyti, maldauti. Jis apsidairė, mikliai čiupo sąsiuvinį ir padavė man sakydamas: „Įsikišit į užantį.“

Visą kelią, iki pat namų, laikiau jį ten. Bijojau, kad neišslystų, nenukristų ant grindų, kol durininkė kažką pliurpė apie dujų vamzdžius. Iškaitusi atsirakinau duris ir pasukau tiesiai į savo kambarį, bet prisiminiau, kad Mikelė dar miega. Išgirdau Mirelos balsą: „Mama...“ O Rikardas paklausė: „Nupirkai laikraštį, mama?“ Buvau įsitempusi ir sutrikusi, baiminausi, kad negalėsiu nusivilkti palto niekieno nematoma. „Padėsiu jį į spintą, – toptelėjo mintis, – ne, Mirela dažnai ją varsto, vis paima ką nors iš mano daiktų, tai pirštines, tai palaidinę. Komodą nuolat darinėja Mikelė. Rašomąjį stalą dabar užėmęs Rikardas.“ Supratau, kad šiuose namuose nebėra nė vieno stalčiuko, nė vienos lentynėlės, kuri būtų tik mano. Pamaniau, ar nereikėtų pradėti ginti savo teises. „Į patalynės spintą“, – nusprendžiau, bet prisiminiau, kad kiekvieną sekmadienį dengdama stalą Mirela iš ten paima švarią staltiesę. Galų gale švystelėjau jį į skudurų maišą virtuvėje. Vos tik užrišau maišą, įėjo Mirela ir paklausė: „Kas tau, mama? Visa įraudusi.“ „Čia dėl palto, – atsakiau jį nusivilkdama, – šiandien lauke šilta.“ Man atrodė, ji ištars: „Netiesa. Todėl, kad kažką paslėpei maiše.“ Veltui stengiausi įtikinti save, kad nepadariau nieko blogo. Ausyse vėl suskambo tabakininko perspėjimas: „Uždrausta.“
<...>
Gruodžio 11 d.

Perskaičiau, ką parašiusi vakar, ir iškilo toks klausimas: ar tik nepradėjo mano būdas keistis tądien, kai vyras juokais pavadino mane „maman“? Iš pradžių man be galo patiko, nes taip vadinama įsivaizdavau esanti vienintelė suaugusioji šeimoje, vienintelė, kuri viską išmano apie gyvenimą. Tai dar padidino atsakomybės jausmą, su kuriuo susidūriau jau vaikystėje. Patiko ir todėl, kad savotiškai pateisino mano švelnumo bangas, kurias nuolat išprovokuodavo Mikelė – paprastas ir naivus jis išliko ir dabar, kai jam beveik penkiasdešimt. Pavadinta „maman“, atsakau griežtu ir meiliu žvilgsniu, taip nužvelgdavau Rikardą, kai šis buvo mažas. Tačiau dabar suprantu, kad klydau: jis vienintelis, kuriam aš buvau Valerija. Tėvai mane nuo mažens vadina Bebe, ir jų akyse nelabai tesiskiriu nuo tos mergaitės, kokia buvau tada, kai jie mane taip praminė; nors jiedu iš manęs tikisi, ko paprastai ir laukiama iš suaugusiųjų, neatrodo, kad mane iš tiesų tokia laikytų. Taip, Mikelė vienintelis, kuriam aš buvau Valerija. Keletui draugių tebesu bendramokslė Pizani, kitoms – Mikelės žmona, Rikardo ir Mirelos motina. O jam nuo pat mūsų pažinties pradžios aš buvau tiktai Valerija.
<...>

Gruodžio 21 d.

Vakar, iškart po vakarienės, pasakiau Mirelai, kad man nepatinka jos įprotis rakinti rašomojo stalo stalčių. Nustebusi ji pareiškė, kad tas įprotis trunka jau metų metus. Atkirtau, kad metų metus jis mane ir erzina. Mirela ėmė karštai dėstyti tiek daug besimokanti todėl, kad norinti pradėti dirbti, tapti nepriklausoma ir palikti namus, vos tik sulauksianti pilnametystės, tada galėsianti visus stalčius rakinti ir niekas dėl to neįsižeisiantis. Pridūrė stalčiuje laikanti dienoraštį, todėl jį užrakinanti; Rikardas, beje, darantis tą patį, nes į savąjį dedąs merginų laiškus. Atsakiau, kad tokiu atveju ir mudu su Mikele turime teisę į rakinamą stalčių. „Juk yra toks stalčius, – prabilo Mikelė. – Stalčius, kuriame laikome pinigus.“ Tvirtinau norinti tokio, kuris priklausytų tik man, ir jis šypsodamas paklausė: „O kam?“ „Maža kam, susidėčiau dokumentus, – paaiškinau, – kokius nors mielus daikčiukus. O gal net dienoraštį, kaip Mirela.“ Ir visus, įskaitant Mikelę, prajuokino mintis, kad aš galėčiau imtis dienoraščio. „Ir ką ten rašytum, maman?“ – paklausė Mikelė. Mirela, pamiršusi apmaudą, irgi juokėsi. Nekreipdama dėmesio į juoką, laikiausi savo. Tada surimtėjęs Rikardas atsistojo ir priėjo prie manęs. „Mama teisi, – niūriai pratarė, – ji taip pat turi teisę į dienoraštį, kaip Mirela. Slaptą, galbūt meilės dienoraštį. Prisipažinsiu, jau kuris laikas įtarinėju ją turint slaptą gerbėją.“ Vaidino baisiai rimtą, raukė kaktą, o Mikelė, įsitraukęs į žaidimą, apsimetė labai susimąstęs, sakė taip, tikra tiesa, maman nebe tokia kaip anksčiau, reikėtų ją pasekti. Tada jie vėl prapliupo juoktis, juokėsi garsiai, paskui visi apstojo mane ir apkabino, taip pat ir Mirela. Suėmęs man už smakro, Rikardas švelniai paklausė: „Ir ką gi tu rašysi dienoraštyje? Pasakyk.“ Ūmai pravirkau ir nė pati nesupratau, kas man užėjo. Tikriausiai kaltas didelis nuovargis. Išvydęs ašaras, Rikardas išbalo, apglėbė mane ir pasakė: „Aš pajuokavau, mamyte, nesupratai, kad pajuokavau? Atleisk...“ Tada atsisukęs į seserį išrėžė, kad amžinai dėl jos kaltės štai taip ir nutinka. Išeidama iš valgomojo Mirela trenkė durimis.

Netrukus ir Rikardas nuėjo miegoti, mudu su Mikele likome vieni. Mikelė kalbėjo lipšniai. Tikino puikiai suprantąs manąjį motiniško pavydo proveržį, bet aš turinti pratintis, kad Mirela – mergina, moteris. Bandžiau paaiškinti, kad čia visai ne tai, bet jis tęsė: „Jai devyniolika, taigi suprantama, kad jau patyrė pojūčių ar jausmų, kurių nenorėtų atskleisti namiškiams. Taip, mažytės paslaptys.“ „O mes? – atsiliepiau. – Argi mes neturime teisės į paslaptis?“ Mikelė paėmė mano ranką ir švelniai glostė. „O, mieloji, – tarė jis, – kokių dar paslapčių mes galime turėti būdami tokio amžiaus?“ Jei šiuos žodžius būtų pasakęs įžūliai ar pašaipiai, nebūčiau nutylėjusi, bet sielvartingas jo balsas privertė mane išblykšti. Apsižvalgiau norėdama įsitikinti, kad vaikai jau savo lovose – tegu ir jie tiki, kad dėl šios silpnumo akimirkos kaltas motiniškas pavydas. „Tu išbalusi, maman, – kalbėjo Mikelė, – tu pervargsti, persidirbi. Aš tuoj atnešiu konjako.“ Griežtai pasipriešinau. Jis neatlyžo. „Ačiū, nieko negersiu, man jau praėjo, – patikinau. – Tavo teisybė, gal ir buvau kiek pavargusi, bet dabar jaučiuosi puikiai.“ „Kaip visada – tu taip greit atsigauni, – meiliai pakomentavo Mikelė. – Vadinasi, jokio konjako.“ Sumišusi nusukau akis. Virtuvės spintelėje, senoje sausainių dėžutėje šalia konjako butelio, buvau paslėpusi sąsiuvinį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt