aA
Ne paslaptis, jog jau kurį laiką lietuvių operos solistas Kristian Benedikt leidžia Niujorke, Metropoliteno operoje rengdamas Samsono vaidmenį naujausioje „Samsono ir Dalilos“ premjeroje. Nors jo debiutas čia turėjo įvykti kovo 28 d., tačiau iki tol K. Benedikt ne tik repetavo, bet ir turėjo būti pasiruošęs bet kada dubliuoti garsųjį Roberto Alagną tame pačiame vaidmenyje. Ir visiškai netikėtai, pirmadienio vakare, lietuvis gavo neeilinį šansą – dėl sveikatos priežasčių Alagna negalėjo užbaigti spektaklio, todėl trečiajame veiksme, didžiojoje Metropoliteno scenoje pilnutėlė salė stebėjo ir klausėsi K. Benedikt Samsono.
Kristian Benedikt
© Asm. arch. nuotr.

Tokie nutikimai tik dar kartą įrodo, koks trapus yra operos pasaulis, - čia minutės ir valandos gali reikšti ypatingai daug, todėl ir solistai turi būti, lyg skautai – nuolatos pasiruošę.

Žinoma, pasiruošę turėtų būti ir žiūrovai, pasižymėdami savo kalendoriuose gegužės 2-4 d., kuomet K. Benedikt Samsonas grįš į Vilnių ir pasirodys Vilnius City Operos spektakliuose Compensos koncertų salėje.

Na, o kol laukiame spektaklių ir šviežiausių K. Benedikt įspūdžių, nulipus nuo vienos didžiausių pasaulio operos scenų, dalinamės jo vos prieš kelias dienas darytu interviu, kuriame solistas kaip tik dalinosi pasakojimu apie darbą Niujorke ir dublerio pozicijos specifiką.

Tai – pirmasis jūsų vizitas Metropolitene, bet ar pirmasis JAV?

Ne – su koncertais į JAV pradėjau važinėti dar praėjusiame šimtmetyje, o konkrečiai Šiaurės Amerikoje debiutavau Kanados operoje Pacific, kur 2015 m. dainavau Otelą, o po metų tą pačią rolę atlikau Monrealio operoje. Tuo tarpu Bostone jau 2013 m. esu dainavęs koncertiniame Wagnerio „Rienzi“ atlikime. Taip pat dainavau Centrinėje Amerikoje – Meksikoje.

Kuo išskirtinė Niujorko ir Metropoliteno operos teatro aplinka?

Jeigu taip galima sakyti – savo didybe. Jau vien salė, talpinanti 3700 žiūrovų, - toks skaičius šį tą pasako. Tai – bent keturis kartus didesnės apimtys, nei mūsų Kongresų rūmai, bet akustika čia fantastiška. Na bet ne vien pastatas nurodo kompanijos lygį...

Yra pasaulyje puikiausių pastatų, kurių dabar nevardinsiu, bet nuvykęs ten, tu jau neberandi to, ko tikėjaisi. O čia kaip tik – atrandi dar daugiau. Pirmiausia, tai – rūpestis solistų komfortu, visi pasaulio teatrai gali tik pasvajoti apie tokį detalų ir komfortišką repeticijų planą. Čia repeticijų yra gana nedaug ir jos puikiai organizuotos, todėl solistui netenka, kaip mes sakom, trintis pakampėmis, - jei atvykai repetuoti, tą visą laiką ir darysi, 100 procentų.

Kitas dalykas, čia solistai prieš generalinę repeticiją ir premjerą gauna po tris laisvas dienas, net neįsivaizduoju kas ir kur dar gali suteikti tokias sąlygas. Dažniausiai tvarkaraštis yra toks, jog dainininką tiesiog užvaro, sumala lyg faršą ir vėliau tikisi, kad jis išgyvens ir spektaklio metu stebuklingai „išdainuos“. Taip tikrai niekur neturėtų būti.

Čia viskas surepetuojama žymiai anksčiau, - net kai kurios perbėgos kartais atrodo nereikalingos, režisierius, žinoma, taip pat – aukščiausio lygio profesionalas. Viską, aišku, vainikuoja tai, jog viskas pačios kompanijos suorganizuota puikiai: nuo pirmos dienos tave pasitinka ir visur nuveža, palydi, kad nereiktų klaidžioti, ir ne tik teatre, bet ir rūpintis buities problemomis: ar reiktų užsakyti iš Europos specialiai kavos kapsules, ar kostiumui išlyginti garintuvą, - viskas bus suorganizuota. Tai – tikra svajonių vieta dirbti ir tikrai dar norėčiau čia sugrįžti.

Apskritai, yra keli didieji operos teatrai, į kurių sceną užlipti reiškia pasiekti tam tikrą lygį ir man MET‘as yra tai.

Kaip manot, kodėl Metropolitenas yra visų solistų geidžiamiausia operos Meka?

Pirmiausia sakyčiau dėl to, kad čia patys pastatymai yra labai didingi, kaip ir teatras, kuris yra skirtas reprezentuoti ir fundamentaliai atvaizduoti operos žanrą jo aukštumoje. Čia neeksperimentuojama su naujais vardais ar formomis, nes į šią sceną patenka tik tos srities profesionalai. Iš tokių spektaklių žmonės neišeina nusivylę, jie salę palieka priblokšti gerąja prasme, o juk tai šiais laikais padaryti – labai sunku, kai fone matome tokią gausybę Holivudinės produkcijos, kuri gali būti prieinama žiūrėti ir namuose.

Na, o čia, operoje ir dar tokio mastelio, viskas vyksta lyg 7D teatre, - tai tokia menų sintezė. Juk opera – prabangus menas ir ne visos valstybės gali pasvajoti apie tokią išskirtinę meno raišką su šokiu, orkestru, vokalistais, choru, kostiumais, dekoracijomis... Tad Metropolitenas čia išsiskiria ir tuo, jog tai yra kažkas karališko. Žinoma, yra ir kiti svarbūs teatrai, kuriuose taip pat vyksta įdomūs ir daugiau eksperimentiniai spektakliai ir aš nesu prieš tai, tačiau Metropolitenas savo tvirtą poziciją operos pasaulyje išlaiko ir dėl to, jog laikosi operos žanre arčiausiai tradicijų.

Tad koks yra „Samsono ir Dalilos“ spektaklis?

Pavadinčiau šį pastatymą neomoderniu, tarkime kostiumai, nors ir labiau modernūs, vis viena susišaukia su istorijos pasakojamu laikotarpiu. Kalbant apie dekoraciją, įdomiai vaizduojama Dagono statula, lyg perskelta pusiau ir joje jis vaizduojamas pusiau žmogus, pusiau žuvis. Aplink statulą vizualiai įspūdingai atrodo ovali trijų aukštų konstrukcija per visą sceną, kur per visus aukštus išsidėsto choras.

Pastatymas kiek statiškas, tačiau labai spalvingas, na ir, žinoma, scena pritvinksta gyvybės atėjus Dalilai, - tuomet pasirodo ir šokėjai. Juk visgi tai – Grand Opéra, kur laikantis tradicijų privalėjo būti ir baletas, todėl šokėjai čia užima svarbią vietą... bet kuriuo atveju, nupasakoti visą vaizdą tikrai sunku, bet galima viską pamatyti, man atrodo, jog spalio 20 d. kaip tik ir bus gyva transliacija Vilniuje. Žinoma, tai – ne tas pats, kaip būti toje salėje, bet geriau, nei nieko.

Kas jus labiausiai nustebino dirbant tokio lygio teatre?

Pirmiausia – tvarka. Ateini į teatrą, yra apsauga, išduodamos kortelės, todėl nereikia niekad prašyti, kad budintis prieitų, įleistų ar išleistų. Atrodo, kad čia yra labai daug darbuotojų, - repeticijų metu net susidaro įspūdis, jog kiekvienam solistui tenka po asistentą. Bet taip nėra, tiesiog vyksta profesionalus ir preciziškas darbas.

Per pirmą sceninę repeticiją į salę atėjo ir vienas muzikinių vadovų John Fisher ir pats generalinis direktorius Peter Gleb. Pastarojo vizitas tikrai nustebino, - kad jis turi laiko ateiti į eilinę repeticiją. Ir nėra taip, kad staiga visas veiksmas sustotų. Jis kaip tik atėjo labai paprastai, kukliai, atsisėdo, kas pamatė su juo pasisveikino, kas ne – ramiai dirbo toliau. Pabuvęs gal 15min, jis atsistojo ir iškėlęs nykštį parodė, jog jam patiko ir išėjo. Tad tas labai traukia – paprastumas tokios didingos vietos ir didelio kolektyvo.

Na, o dar gal kiek nustebino bufetas, kuriame labai pasijautė amerikiečių praktiškumas. Čia – tik vienkartiniai indai ir gana kuklus asortimentas, todėl gana greitai viskas nusibosta. Kita vertus labai maloniai nustebino, pavyzdžiui, kostiumų departamentas. Siuvykla čia yra tame pačiame teatro pastate. Jau pirmojo matavimo metu kostiumas yra pasiūtas pagal tavo išmatavimus, - dar du pasimatymai ir kostiumas jau praktiškai paruoštas. Tai - tikrai profesionalus darbas.

Ar spėjote susidurti su neįprastais kolegų darbo įpročiais?

Taip. Sutikau solistų, kurie visą repeticijų laiką dainuoja pilnu balsu, o jau atėjus svarbesnėms, generalinėms repeticijoms jų balsai jau nebėra tokie švieži. Mane tai stebina, nes man jau senokai mokytojų yra įkalta, kad balsas turi turėti savo rėžimą ir neturi būti eikvojamas repeticijose, kurios skirtos daugiau veiksmui, mizanscenoms sustatyti, išsiaiškinti dramaturgines linijas. Kaip man kažkada Italijoje yra pasakęs žymus tenoras Arturo Merighi: „Atmink, kai balsas išeina iš tavo burnos, daugiau ten nebegrįžta.“

O kitas dalykas, kuris gal ir neturėtų stebinti, yra kolegų paprastumas, nuolankumas. Ar repeticijoje susitinku Anitą Rachevelishvili, su kuria kartu dainuosime, ar bufete netikėtai pamatai Aną Netrebko, - ji visiškai ramiai ir drąsiai paklausia, kaip tavo skrydis, kaip sekasi, stovėdama eilėje prie kavos, kaip ir visi, o juk ji – tris kart žvaigždė. Visgi, nors garsiai niekas to neįvardina, bet arogancija yra neigiamas charakterio bruožas solistui, koks garsus jis bebūtų. Tai tik patvirtina, jog kuo žmogus didesnis, daugiau pasiekęs, tuo jis paprastesnis, nėra „pasikėlęs“.

Ar Samsonas taps jūsų naujuoju Otelu? Galbūt jau turite planų kitiems pasirodymams?

Čia tik Dievas žino, juk kaip sakoma (ir tam pritars visi mano kolegos): žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Aš visuomet turėjau svajonę ir ją sakydavau garsiai: „Metropoliteno scenoje dainuosiu Otelą.“ Ir link tos svajonės aš judu. Na, o kai gauni pirmą kontraktą su tokiu teatru, vis tiek negali patikėti, kad tai tiesa, kad tai vyksta. Juk čia net nevykau perklausos dainuoti. Tokiame teatre meno vadovybė stebi operos pasaulį, jame kuriančius, ir atsirinkę jų nuomone geriausius, kviečiasi pas save. Tad galvoti, jog čia galima kaip nors netikėtai prasmukti – juokinga.

2012 metais turėjau koncertą Monrealyje, kurį stebėjo viena ponia iš Metropoliteno meno tarybos, ji taip pat remia spektaklius, - iš savo lėšų buvo finansavusi visą tuometinį MET‘o „Otelo“ pastatymą. Kaip tik koncerto gale ir dainavau Otelo ištraukas. Po koncerto ji man pasakė, jog turėčiau dainuoti Metropolitene. Tačiau toks teatras – didžiulė mašina ir čia detalūs planai dėliojami 5 ir daugiau metų į priekį, tad šiaip sau neįšoksi. Taigi, mane pastebėjo tuomet ir man labai pasisekė su Samsono role, kad jau pačioje pradžioje ją dainavau su maestro Valerijumi Gergijevu ir Olga Borodina, o vėliau Torino, Paryžiaus operose, National Center of Performing Arts Pekine ir kituose rimtuose teatruose. Taip mane galėjo matyti, stebėti kontekstą, spręsti, ar man tas vaidmuo tinka.

Šiai dienai esu labai patenkintas, kad galiu ir dainuoju Samsoną ir matau, jog jis jau tapo mano mylimiausiu iš prancūziškojo repertuaro, iš rusiškojo turiu Germaną, kurį dainavau Maskvos Didžiajame teatre, o, pavyzdžiui, iš angliškojo svajoju apie Peter Grimes, taip pat noriu repertuare turėti daugiau Wegnerio muzikos. Beje, jau turiu kontraktą Ispanijoje, Bilbao, kur dainuosiu „Skrajojančiame Olande“.

Džiaugiuosi, kad šiandien manyje jau susiformavo menininko siela ir aš žinau, ką noriu atlikti, kas man tinka. Žinoma, prie to prisidėjo ir agentai, kolegos ir pati Dalia (Ibelhauptaitė), - jie padėjo man aiškiau suvokti, kokio plano atlikėjas aš esu, juk negali dainuoti visų vaidmenų. Čia kaip kine – kai kurie vaidmenys tau tinka, o kai kurie – ne.

Ar visuose „Samsono ir Dalilos“ spektakliuose Metropolitene dubliuojate Roberto Alagna? Kokia tai darbo specifika?

Taip, tai buvo Metropoliteno sąlyga: kad gaučiau padainuoti šioje scenoje, turiu dubliuoti Alagną. Dublerio užduotis yra atkurti būtent pagrindinio solisto kuriamą personažą, jo mizanscenų piešinį. Tu visuomet turi būti pasiruošęs: prieš spektaklį lygiai taip pat apšyli, prasidainuoji, nes niekada nežinai – gali tekti užbaigti jau ir pirmą veiksmą, ar įšokti spektaklio viduryje. Yra atveju, kai solistas negalėjo užbaigti spektaklio, ir dubleris įšoko į pačią operos pabaigą. Tu turi nuolat būti pasiruošęs 100 procentų ir už tai tau moka pinigus.

Visi jauni solistai nuo to pradėjo savo karjeras didžiosiose scenose. Net kai esi antroje sudėtyje, vis viena gali būti įpareigotas dubliuoti. Tarkime, kai aš kitą sezoną dainuosiu Italijoje, jau bus kitas tenoras iš antros sudėties, įpareigotas reikalui esant dubliuoti mane. Būtent dubliuodamas garsųjį Franco Corelli, pats Placido Domingo debiutavo Metropoliteno scenoje, apie „įšokimą“ tuomet sužinojęs likus vos porai valandų iki spektaklio.

Štai, vakar buvo premjera ir aš valandą prieš spektaklį jau turėjau būti teatre, o viso spektaklio metu prašo, kad būtum bent jau Manhetene. Žinoma, geriausia būti pačiame teatre, ar bent 10min iki jo, todėl tokiu atstumu aš ir nuomojuosi butą.

Kas jums labiausiai patinka ir nepatinka Niujorke?

Man patinka tai, kad galiu laisvai vaikščioti po Manhataną ir jaustis tikrai puikiai. Žinoma, einant link Times Square, architektūra keičiasi, visai nebeprimena Europos, bet atmosfera išlieka puiki, jauki. Šalia manęs yra parkas, nors ten užsukau vos porą kartų. Vakarais labai mėgstu ir tikrai dažnai būnu, vaikštau Lincolno centre aplink fontaną, meldžiuosi, medituoju, - žodžiu tai būna toks ypatingas laikas.
Na, o nepatinka tai, jog daugumoje tipiškų restoranų Niujorke maistas yra gana prastas. Visai neseniai užsukau į netoliese esantį Viduržemio jūros maisto restoraną ir užsisakiau avieną, kurią dievinu.

Tačiau patiekalas buvo toks prastas, jog turėjau jį grąžinti, negalėjau valgyti, - šiaip nesu jau toks išrankus, gyvenime taip esu pasielgęs vos porą kartų, bet tai buvo tikrai net ne tas skonis. Dėl to paties man nepatinka ir viešbučiai – jų pusryčiai labai prasti, o patys kambariai neatitinka žvaigždučių, nes norėdamas gauti, pavyzdžiui 3 žvaigždučių kokybę, turi užsisakyti 4 žvaigždučių viešbutį ir taip toliau.

Bet, žinoma, yra žymiai daugiau dalykų, kurie man čia patinka, kad ir tie dangoraižiai, tas stiebimasis į dangų. Galbūt kažkam tai – ne prie širdies, bet man patinka, aš šalia jų visai nesijaučiu mažas. O šiaip visus kviečiu kovo 28 d. atvykti į Niujorką, pažiūrėti Metropolitene su manimi spektaklio. Žinoma, paskaičiavus 100 eurų už bilietą, viešbučio ir lėktuvo kainas, yra ir kitas variantas – sulaukti gegužės ir ateiti pažiūrėti Vilnius City Operos „Samsono ir Dalilos“.

Kristian Benedikt komentaras apie vakarykštį debiutą:

Viskas vyko ypatingai netikėtai, - su Roberto bendraujame, susirašinėjame kone kasdien. Visą šį laiką aš jį labai palaikau ir meldžiuosi už jį. Jis atvyko puikios vokalinės formos, repeticijas dainavo pilnu balsu ir viskas klojosi puikiai, pirmi spektakliai praėjo neblogai, nors jis man sakė, jog net pasirodymų metu jį nuolat prižiūrėjo gydytojas.

Pirmadienį buvo jau trečioji premjera ir manėme, jog visi pavojai jau praėjo, aš pats buvau 100 proc. tikras, kad viskas bus tvarkoje ir ėjau į teatrą, kaip sako, su rankomis kišenėse, - neėmiau nei klavyro, nei reikiamos įprastos „amunicijos“ spektakliui. Su kolega mačiausi ir prieš spektaklį, ir per pirmąją pertrauką – jis patvirtino, jog viskas gerai. Antro veiksmo net nebeklausiau, - nuėjau apsižvalgyti į bufetą.

Grįžau į solistų kambarį jau baigiantis antrajam veiksmui. Kažkodėl nusprendžiau padainuoti kelis pratimus, tiesiog dėl savęs. Po 5 min., pasibaigus veiksmui, į kambarį ateina jaunuolis ir sako: „Dabar tu dainuosi 3 veiksmą.“ Sakau „Kur? Scenoj? Šalia? O Alagna vaidins?“, - mat taip buvo su Dalila per generalinę repeticiją, kuomet pagrindinė solistė vaidino mizanscenas, o jos dublerė dainavo šone, avanscenoje. „Ne. Ir vaidinsi, ir dainuosi. Turi 25 min. nusigrimuoti, apsirengti ir pasiruošti.“. Jausmas – lyg kine. Bet, jei nuoširdžiai, jaučiausi ramiai ir užtikrintai, lyg taip ir turėjo būti, lyg buvau reikiamu laiku, reikiamoje vietoje, reikiamame stovyje.

Po pasirodymo mane pribloškė didžiuliai aplodismentai. Nesitikėjau tiek „Bravo“ šūksnių. Itin malonu buvo išgirsti šūsnį komplimentų iš kolegų solistų, choro, matyti orkestro šypsenas. Spektaklį dirigavo Seras Markas Elderis, maestro iš Anglijos, paskutinį kartą dirigavęs „Samsoną“, kai dainavo Placido Domingo! Jis mano rankos nepaleido per visus nusilenkimus, o paskui pasakė: „Tu viską puikiai padainavai“. Tad kokių dar puokščių ar įvertinimų reikia po to?

Nusivalęs grimą išėjau iš teatro ir visiškai vienas nuėjau pasivaikščioti po Manheteną. Labai paprastai ir kukliai. „Švenčiau“ su slyvų sultimis, o jau pabudus šeimai ir draugams puoliau dalintis įspūdžiais, - juk svarbiausia ne tai, ką gauni gyvenime, ką pasieki, o kuom tampi...

Kristian Benedikt Metropoliteno užkulisiuose
Kristian Benedikt Metropoliteno užkulisiuose
© Asmeninis albumas
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Istoriniame Kauno geležinkelio tunelyje – išskirtinis renginys gyventojams

Gegužės 22 dieną kauniečiai ir miesto svečiai turės unikalią progą ne tik aplankyti Kauno...

Paskelbti parodos „JCDecaux premija 2019“ dalyviai

Šiuolaikinio meno centras ir lauko reklamos bendrovė „ JCDecaux Lietuva“ jau ketvirtus metus...

Teatras kviečia į ryškų laisvės ir tolerancijos vakarėlį (1)

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų,...

Rašytojai prašys sostinėje palikti Cvirkos paminklą (31)

Vilniaus savivaldybės politikams puoselėjant planus nukelti paminklą rašytojui ir sovietmečio...

Specialiai DELFI iš Kanų: migrantų krizė su magijos elementais

Į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojantis „Atlantique“ – netobulas, bet įsimenantis...

Top naujienos

Palankaus vertinimo reitinge - daug pokyčių: keitėsi požiūris ir į Skvernelį, ir į Šimonytę

Iki prezidento rinkimų pirmo turo atliktos sociologinės apklausos rodo pokyčius palankiausiai...

Kubilius apie Nausėdos dalyvavimą rinkimuose: Karbauskis buvo teisus papildyta Nausėdos štabo komentaru (342)

Šeštadienį konservatorius Andrius Kubilius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje...

Išvykusi į komandiruotę, vilnietė neįtarė, kas dedasi jos bute: dabar sunku pažiūrėti kaimynams į akis (36)

Kartais nelaimės ištinka pačiu netinkamiausiu metu – tai gali įrodyti vilnietės Linos istorija....

Nausėda atkirto į Šimonytės štabo vadovo klausimus Šimonytės štabo vadovas kreipėsi į VRK (22)

Į Prezidento postą kandidatuojantis Gitanas Nausėda atsakė į Tėvynės sąjungos-Lietuvos...

Gediminas Jaunius. Geresnės „Eurovizijos“ ateities Lietuvos atlikėjams nebus, jei neišsklaidysime TV atrankų praeities šešėlių (67)

„Eurovizijos“ sezonas Lietuvai pasibaigė, deja, šįsyk nesėkmingai, į finalą nepatekome....

Politologas: Zelenskis priėmė vienintelį įmanomą logišką sprendimą (35)

Parlamentą paleidžiantis naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis siekia jam...

„Valstiečių“ klausimų kandidatams į prezidentus sąrašas - be galimybės išsisukti (47)

„Valstiečiai“ paviešino sąrašą klausimų, į kuriuos laukia atsakymų iš kandidatų į...

Specialistai imasi už galvų: daugelis lietuvių klysta dėl jau šį sekmadienį įvyksiančių rinkimų (30)

Gegužės pabaigoje Europos Sąjungos piliečiai rinks vieną svarbiausių Bendrijos institucijų –...

Su žemėmis sumaišytą Madonnos pasirodymą pamatyti nusprendęs Stano nustebo: patalpintame įraše pastebėjo apgavystę (4)

Pasibaigus „ Eurovizijai “, kalbos apie ją vis dar netyla. Dėmesio centre atsidūrė ne tik...

Gyvai / Krepšinio zona. LKL sostų karai ir Eurolygos finišas

Pirmadienį 14 val. DELFI TV laidoje „ Krepšinio zona “ – pokalbis su komentatoriumi Vaidu...