- Esate dalyvavęs net trijuose tarptautiniuose dirigentų konkursuose ir visuose tapote laureatu. Koks buvo pirmasis konkursas?

- 1983-aisiais Maskvoje vyko 5-asis sąjunginis dirigentų konkursas. Tai buvo labai rimtas egzaminas jaunam dirigentui, - būtent šiame konkurse iškilo tokie batutos talentai, kaip E. Mravinskis, D. Kitajenko. Konkursas buvo labai didelis: iš įvairių respublikų suvažiavo apie 60 jaunų dirigentų, beveik 20 žiuri komisijos narių, tarp kurių švietė tokie autoritetai, grandai, kaip profesorius I. Musinas, Kijevo operos dirigentas S. Turčakas, estų dirigentas R. Macas. Komisijos pirmininkas buvo Didžiojo teatro vyr. dirigentas A. Simonovas. Komisijoje taip pat buvo ir profesorius Saulius Sondeckis.

- Ką prisimenate iš dalyvavimo pirmajame konkurse?

- Tuomet dar nebuvau patyręs konkursų vilkas, niekada nesitikėjau laimėti, taigi atvažiavau išmokęs tik pirmų trijų turų programą. Tikrai nemaniau, jog sąjunginiame konkurse pateksiu į finalą! Taigi, patekęs turėjau tris naktis išmokti Rachmaninovo II-ąją simfoniją. Net bandžiau prašyti komisijos, kad leistų kūrinį pakeisti, o tai visus labai šokiravo. Čia jau mano paprastas jaunatviškas betarpiškumas pakišo koją - tai buvo didžiausia klaida... Iš karto pajutau, jog šis įvykis paveikė mano rezultatus, dėl jo ir negavau pirmosios premijos. Ji iš viso niekam nebuvo įteikta.

Maestro S. Sondeckio prisiminimai:

„Tuomet buvau tik girdėjęs, jog yra toks Gintaras Rinkevičius, asmeniškai jo dar nepažinojau. Konkurse jis dirigavo vienas iš paskutiniųjų, F. Šuberto „Nebaigtąją simfoniją“. Pagal tvarką kiekvienas dalyvis gaudavo 20 minučių parepetuoti su orkestru ir tuomet diriguodavo. Rinkevičius iš karto visiems paliko didžiulį įspūdį. Jo pasirodymas buvo kupimas susitelkimo, susikaupimo, nuo jo sklido tikro muzikanto aura. Atrodė kuklus, tačiau tik pradėjęs diriguoti iš karto visus paveikė taip, jog šalia sėdintis komisijos narys pradėjo mane kumščiuoti ir kartoti: „Koks puikus dirigentas iš Lietuvos!“.
Po pirmojo turo Gintaras pirmavo ir viso konkurso metu išliko lyderių grupėje. Jis turėjo gauti pirmąją premiją, tačiau balsavimas buvo kitoks. Konkurse pirmoji vieta iš viso nebuvo paskirta, o antrąją laimėjo trys jaunieji dirigentai. Gintaras Rinkevičius, be abejo buvo nugalėtojas.“

- Iš karto po pirmojo konkurso dalyvavote viename prestižiškiausių pasaulyje – Herberto von Karajano vardo jaunųjų dirigentų konkurse Vakarų Berlyne. 1984 metais tai prilygo kelionei į Marsą! Kaip jūs ten pakliuvote?

- Po Sąjunginio vyko atranka į Karajano konkursą. Mane, kaip laureatą, pakvietė dalyvauti atrankoje. Taigi, pirmoji pergalė tapo mano keliu į Vakarų Berlyną. Buvo viena papildoma sąlyga: turėjau stoti į aspirantūrą Maskvoje.

Tuomet man buvo 24-eri ir papulti į tokį konkursą dirigentui iš Lietuvos, - jokių šansų. Net nežinau, ar prieš tai lietuviai buvo dalyvavę tokiuose konkursuose, jei ir taip – tikrai nebuvo laimėję. Negalėjau net svarstyti važiuoti, ar ne, - galėjau būti pirmasis - reikėjo imti ir keliauti!

- Koks buvo jausmas, sužinojus, jog esate atrinktas?

- Iš tiesų jaučiau, kad būsiu atrinktas, nes iš visų dalyvavusių atrankoje buvau vienintelis sąjunginio konkurso laureatas. Tik sužinojęs naujienas iš karto ėmiau galvoti, kaip kuo greičiau gauti kūrinių, kuriuos reiks diriguoti, sąrašą, kaip kuo greičiau pradėti mokytis tam, kad kuo geriausiai pasiruoščiau. Kūrinių buvo labai daug, nes konkursas vyko net du metus: 1984 m. buvo trys turai, o finalas – už metų... Atsakomybė buvo milžiniška, - pats Karajanas, kuris tuo metu buvo absoliuti dirigavimo legenda, turėjo dalyvauti! Tiesa, pirmuose turuose jo nebuvo, sutikau jį tik finaluose.

- Kaip jūs įsivaizdavote Vakarus?

- Kaip iš filmo „Žmogus amfibija“ – nerealiai. Jau nuvažiavus mane labai nustebino tikrasis Vakarų Berlynas, juk prieš tai nebuvau buvęs net kitoje socialistinėje šalyje. Tarybų sąjungai atstovauti važiavome dviese. Antrasis kandidatas buvo latvis Gailis Viesturs. Su mumis keliavo „muzykoved v shtatskom“, - kultūros ministerijos atstovė, iš tiesų – mūsų prižiūrėtoa saugumietė.

Į Rytų Berlyną važiavau traukiniu iš Maskvos, o į Vakarų Berlyną buvome pervežti diplomatų mašina, galbūt net ne visai legaliai, juk jų mašinų netikrindavo - nereikėjo net pasų rodyti! Tuomet iš Rytų į Vakarų Berlyną niekas negalėjo įvažiuoti, miestas turėjo absoliučiai uždarą statusą, nebuvo vizų, negalėjai ten būti kaip turistas.

- Koks jausmas buvo toje mašinoje, kertant sieną?

- Įspūdis buvo lyg filme, atrodė, kad čia vyksta kažkoks detektyvas. Važiuoju į Karajano konkursą? Juk ten komisijoje buvo kompozitorius Espajus ir populiariausias šiuolaikinis vakarų kompozitorius Šnitkė! Tas pats, kaip šiandien sėdėti prie vieno stalo su Ph. Glassu ar S. Reichu...

Pravažiuoju Rytų – Vakarų sieną! Dabar žymųjį patikros tašką Charlie. Kažką buvome girdėję apie disidentų bėgimus būtent per šią sieną, apie susišaudymus... O aš jau sėdžiu mašinoje! Nežinojau, kas bus: tikrins, ar ne, - pasakė sėdėt ir tylėt, tai ir sėdėjom... Taip pat ir grįžom, kitais metais – vėl. Pirmieji trys turai Berlyne vyko 10 dienų, po metų buvo skirta dar savaitė finalams.

- Kas stebino pirmą kartą būnant Vakaruose?

- Berlyno šviesos. Pirmą kartą mačiau taip įspūdingai apšviestą miestą. Nustebino pankai. Nustebino kalbos apie kažkokią naują, neišgydomą, pavojngą ligą, kurią atseit atvežė afrikiečiai, - mūsų „muzykoved v shtatskom“ pašnibždomis kalbėjo apie AIDS, tik tada niekas nežinojo, kas taip vadinama... Dar nustebino pagrindinė, žymiausia Kurfürstendamm gatvė, pilna parduotuvių, restoranų, viešbučių. Neišdildomą įspūdį paliko pusiau sugriauta, subombarduota bažnyčia toje gatvėje. Visi šie vaizdai iki dabar man stovi akyse...

Aišku, apstulbino ir garso aparatūra. Po metų, jau laimėjęs konkursą ir gavęs premiją, nusipirkau didžiules kolonėles ir SHARP patefoną. Tai buvo mano svajonių išsipildymo viršūnė: mano namuose garsiai, aukšta kokybe gros muzika!

Laimėjus skyrė 3000 markių premiją ir neįspėję iš jos išskaičiavo viską: mokesčius už viešbutį, maitinimą, kelionę, - taigi liko koks 1000. Už tuos pinigus ir pirkau aparatūrą, suplojau net 999 markes!

O kiek vėliau prisikankinau iš Maskvos į Vilnių traukiniu tempdamas tas kolonėles namo...

- Ar jus labai tikrino KGB? Prižiūrėjo, kad nepabėgtumėte?

- Tuo metu jokio spaudimo nejaučiau. Tiesiog įvyko pokalbis, kurio metu man paaiškino, ką gali ir ko negali daryti tarybinis žmogus. Neprisimenu, kad ką nors būtų griežtai draudę. Vaikščiodavau vienas po miestą, galėjau eiti kur noriu.

Turėjau dienpinigių. Pirmą kartą gyvenime užsienietiškų vokiškų markių! Mano kolega kaip mat nusipirko džinsus ir maikutę, o aš pasikuklinau, bet "Coca-Colos" iš automato tikrai pirkau, - tai buvo kažkas tokio! Įmeti 25 pfeningus ir iškrenta skardinėlė, - tuo metu tai buvo matyta tik televizoriuje, filmuose, o čia – tiesiog gatvėje...

Žinoma, manau, kad „muzykoved v shtatskom“ kasnakt tikrindavo, ar grįžome į viešbutį. Tikiu, kad saugumas tikrai prižiūrėjo, bet žinojo, kad buvau jaunas ir nepakankamai žymus, taigi Vakaruose niekam dar tikriausiai nereikalingas.

Beje, tais laikais „Goskoncertas“ iš premijų laimėtojų, atlikėjų, be ceremonijų nusavindavo apie 96 procentus gautų pinigų...

- Koks susidarė pirmasis įspūdis apie žmones? Juk laisvi vakariečiai ir tarybiniai piliečiai turėjo labai skirtis...

- Visi buvo linksmi, šypsojosi, o mes buvome labai susikaustę. Dabar Lietuvoje esame žymiai linksmesni ir laisvesni nei tuomet... Vakarų Berlyne visi atrodė kultūringi, linksmi ir, manau, iš tiesų nuoširdūs. Nors susidūriau ir su tam tikru jų pykčiu, eidamas per raudoną šviesą. Nepastebėjau, jog degė raudona, o iš mašinų ėmė labai piktai grūmoti. Galvojau: o, štai, dėl kažkokių šviesoforo šviesų jie taip pyksta... Tikriausiai jie nebuvo labai patenkinti, jog kažkas griauna jų tvarką, kurioje jie įpratę gyventi.

- O vaikščiodamas vienas mieste nesijautėte „balta varna“?

- Tuomet apie tai negalvojau, matyt buvau „žalias“ ir naivus. Apie tai susimąsčiau jau vėliau, kuomet pradėjome gastroliuoti su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO). Tada pajaučiau, jog mes esame iš kito pasaulio, galbūt ne antrarūšiai, bet vokiečiai jautėsi aukštesni už mus, ypatingesni.

Kuomet reikėdavo kirsti visas tas sienas, jutau nelygybės jausmą.

Karajano konkurse nesijaučiau kitoks, neuždaviau sau tokio klausimo, - važiavau laimėti.

- Kaip tuomet buvote apsirengęs?

- Turbūt prastai. Manau, turėjau kostiumą, nepamenu spalvos, kaklaraištį, marškinius... (juokiasi)

- Kur jus apgyvendino, kur ir ką valgydavote?

- Gyvenau pačioje pagrindinėje gatvėje įsikūrusiame viešbutyje. Nors jis buvo paprastas, bet puikioje vietoje. Atsimenu, kaip ateinu valgyti pusryčių: viskas labai skaniai kvepia ir patiekiama, kaip namie, šiltai: dešrytės, virti kiaušiniai. Dabar, kai pagalvoji, paprasti buvo tie pusryčiai... Dar pamenu, jog ant stalo stovėdavo indas, į kurį reikėdavo mesti šiukšles, kad nesimatytų kiaušinių lukštų.

Pietums ar vakarienei valgydavome konservus, juk sutaupius savaitės dienpinigius ir iškeitus juos į rublius, Lietuvoje galėjai gyventi pusę metų. Po restoranus vaikščioti ir sąžinė nebūtų leidusi. Kai ką pirkdavome parduotvėje. Valgiau iš Lietuvos atsivežtų grikių košę, kurią pasigamindavau termose, į ją dėdavau ir „turisto pusryčių“ (tokia dešra buvo) ir konservuotos troškintos kiaulienos, jautienos. Turėjau ir žuvies konservų: sairos, menkės, kilkės tomate. Šprotų neturėjau – deficitas buvo, kaip ir kumpio konservai - delikatesas. Dešras ar lašinius vežtis bijojau – galėjo nepraleisti. Turėjau dar tokią mažytę spiralę, su kuria viriau ir arbatą stiklinėje, ir tą pačią grikių košę.

- Kaip jautėtės patekęs į finalinį turą, po metų antrą kartą važiuodamas į Vakarų Berlyną?

- Žymiai geriau. Patekome trise, taigi, buvo aišku, kad laureatu tikrai tapsiu. Jau neblogai pažinojau miestą, vėl gyvenau viešbutyje netoli pagrindinės gatvės.

Finale dar dalyvavo vienas amerikietis ir korėjietis ir Šiaurės Korėjos. Kur tik jis pasirodydavo, būdavo apsuptas trijų limuzinų ir gausaus žmonių būrio, - supratau, kad kuo didesnė autoritarinė šalis, tuo geriau ji nori pasirodyti. Gal jį po to ir sušaudė, ar kas jam nutiko – nežinau, bet po to konkurso jo pavardės daugiau niekada negirdėjau.

- Kokį įspūdį paliko susitikimas su legendiniu maestro Karajanu?

- Na, juk karalių sukuria jo svita, o ne jis pats (juokiasi). Kai Karajanas atėjo, orkestras nuščiuvo, stojo mirtina tyla. Jis atsisėdo tarp orkestro, šalia antrųjų smuikų ir altų. Iš muzikantų galėjai pajusti milžinišką pagarbą šiam žmogui. Jo kalba buvo trumpa, jis vis klausdavo dirigento „Was ist falsch?“ – „Kas neteisinga ?“. Norėjo, kad komentuotum, ką orkestras groja blogai, ką reiktų taisyti. Vokiečių kalbą aš mokėjau, tad jį supratau ir galėjau kai ką paaiškinti taip, kaip man atrodė. Bet, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, manau, kad vėjus ten kalbėjau, absoliučius vėjus... Buvo tokia didžiulė įtampa ir Karajano frazės trikdė mano jaunatvišką maksimalizmą. O kūrinius parinko tokius, kurie jauniems dirigentams buvo ir iki šiol yra tikrai problematiški. Aš visas buvau pasinėręs į Čaikovskį, o čia: atėjo kažkoks Karajanas ir trukdė man diriguoti! Žinoma, jam savo suirzimo aš nerodžiau (juokiasi).

- Kas įvyko laimėjus tokio lygio konkursą?

- Atėjo komisija, paskelbė nugalėtojus, davė diplomą su Karajano ir žiūri parašais, ir dar medalį! Kitą dieną atėjo „muzykoved v shtatskom“ ir padavė premiją, prieš tai pasakydama, kiek už ką išskaičiavo: pasirašiau už 3000, o gavau 1000 markių. Prieš metus viską apmokėjo Tarybų sąjunga, bet laimėjęs už viską turėjai susimokėti pats.

- Ar tuomet nekilo mintis negrįžti? Ar nesulaukėte pasiūlymų negrįžti?

- Tokios minties neturėjau. Emocinis ryšys su Lietuva buvo stiprus: čia liko tėvai, 1984-aisiais gimė mano dukra Rūta, - taigi saugumiečiai dėl manęs galėjo būti ramūs.

- Su kuo tuomet būtų buvę galima sulyginti tokį laimėjimą?

- Konteksto palyginti neįmanoma. Istorijoje tokio įvykio dar nebuvo buvę: dirigentas iš Lietuvos laimėjo tokio lygio tarptautinį konkursą! Tai būtų kažkas panašaus, jei lietuviai laimėtų Oskarą už geriausią kino filmą, ar režisūrą...

- Toliau sekė dar vienas konkursas Vengrijoje, tiesa, neįprastomis aplinkybėmis, juk tą dieną, kai skridote į Budapeštą, įvyko sprogimas Černobylyje?

- Tą kartą man jau nebereikėjo dalyvauti atrankoje, - tiesiog paskambino iš Maskvos, kultūros ministerijos ir pasakė, kad galėčiau sudalyvauti dar viename konkurse. Atsiuntė reikalavimus ir aš pradėjau ruoštis. Vengrijos konkursas vyko praėjus pusmečiui nuo laimėjimo Berlyne.

Taip, tada jau skridome į Budapeštą ir nusileidus niekaip negalėjau suprasti, ko jie visi taip jaudinasi ir taip dažnai mini žodį „Černobyl“. Vengriškai skaityti negalėjau, tad porą dienų nežinojau, kas vyko.
Ten konkursas buvo žymiai didesnis, kiekvieną turą transliuodavo televizija. Tai buvo lyg koks TV šou, kurį vedė žymus aktorius. Iki šiol turiu VHS kasetę, kurioje įrašytas visas konkursas. Jame buvo ir operinė, ir simfoninė muzika.

Tuomet ne tik laimėjau konkursą, bet ir už ištraukos iš V. A. Mocarto operos „Užburtoji fleita“ atlikimą gavau specialųjį prizą, - teisę dalyvauti ir diriguoti statant Mocarto „Pagrobimą iš Seralio“ Vengrijos nacionalinėje operoje. Taip ten gyvenau tris mėnesius. Taip pat buvo skirtas ir piniginis prizas, rubliais gavosi bene 5000!

- Ką veikėte su laimėtais pinigais?

- Nusipirkau automobilį „Volga“. Tiesa, su surūdijusiais sparnais. Geresnio automobilio įsigyti nepasisekė, bet žinojau: jei turėsiu „Volgą“, visada galėsiu ją parduoti ir už gautus pinigus ilgai gyventi. Tai buvo tam tikro saugumo garantas. Tą „Volgą“ namo vairavau pats vienas: tris paras iš Vengrijos per Karpatų kalnus, per Ukrainą... Miegojau mašinoje!

- Ką toks jaunas žmogus, dalyvavęs tokiuose konkursuose galėjo gauti?

- Po pirmojo konkurso gavau darbą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, antrojo dirigento poziciją ir trijų kambarių butą! Kas gi dabar galėtų tiek suteikti? Taip pat atsivėrė galimybės koncertuoti po Tarybų sąjungą ir užsienyje. Jau po metų koncertavau Vokietijoje. Į Vengriją važiavau penkis, ar šešis kartus.

Ko daugiau gali reikėti? Darbas ir galimybės koncertuoti yra pagrindas, nuo kurio gali atsispirti.

- Kokie išliko prisiminimai apie darbą Vengrijoje?

- Ten bendravau su pažįstamu vengru, su kuriuo neblogai susišnekėdavome vokiškai. Dar buvo toks klarnetistas, kalbėjęs rusiškai, nes mokėsi Leningrade. Visus tris mėnesius gyvenau viešbutyje, tada jau labai gerame. Į repeticijas galėjau nueiti pėsčiomis. Nacionalinis operos teatras buvo labai gražus, solistai buvo surinkti iš skritingų šalių...

Labai gerai prisimenu koncertus, į kuriuos, dėka kolegos klarnetisto, galėjau papulti nemokamai, - jie buvo puikūs! Prisimenu japonų dirigentą Kenichiro Kobajashi, - kaip jis dirigavo Mahlerio II-ąją simfoniją! O Nacionaliniame operos teatre tuomet pirmą kartą girdėjau R. Wagnerio „Tristaną ir Izoldą“, man tai pasirodė tragiškai ilgas spektaklis (juokiasi)...

- Kas Vengrijoje šokiravo?

- Na, buvo kulinarinis šokas: pirmą kartą valgiau „beef a le tartare“ – žalią mėsą su kiaušiniu. Cūdai!!! Kaip galima valgyti žalią kotleto faršą?

Visus gautus pinigus turėdavau nešti į ambasadą, kur man duodavo 200 rublių pagal mano tarifikaciją. Jau tada aš supratau, kad yra kažkas neteisingo, nes reikėdavo atiduoti 90% uždirbtų pinigų...

- Kodėl nusprendėte nebedalyvauti konkursuose?

Po trečiojo konkurso supratau, kad galbūt jau viskas juose pasiekta, galbūt nebereikia daugiau važiuoti. Gal būtų buvę gerai išvykti į konkursus Prancūzijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Amerikoje, - tam buvo visos galimybės, bet aš jau nenorėjau. Nežinau, gal būtų buvę dar daugiau prizų, o gal ir pralaimėjimų. Šie konkursai man suteikė galimybę gastroliuoti po Tarybų sąjungą, Europą, - tai buvo vartai į užsienį. O tai anuomet jaunam žmogui buvo neįmanoma. Tai buvo naujas pasaulis ir kūrybine, ir pažinimo prasmėmis. Jei tada man nebūtų pasisekę konkursuose, nebūtų buvę jokių šansų. Bet tapus laureatu...

Konkursai atima labai daug nervų. Tai – valios ir ištvermės išbandymas, žudantis nervų ląsteles.

Profesionalumo prasme jie suteikia patirties, bet tai – sportas. Tikiu, jei žmogus talentingas, - jis laimės, bet tame yra labai daug sėkmės: situacija gali susiklostyti nepalankiai, daug priklauso nuo to, kas yra komisijoje, kas iš šalies tave palaiko, globoja. Vengrijoje mane globojo dirigentė Dudarova.

Kūrybine prasme didžiausia nauda yra praktika dirbti su orkestru. Dirigentas be praktikos – niekas. Su fortepijonu diriguoti niekas neišmokys, net jei samdysi geriausius koncertmeisterius. O konkursai ir laurai kaip tik suteikia impulsą gauti darbus - diriguoti orkestrui.

Stabdyti konkursinę veiklą nusprendžiau ir dėl to, kad turėjau didelę dilemą: buvo daug koncertų, pasiūlymas tapti Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentu, norėjau įkurti savo orkestrą...

Susiklosčiusi situacija man padėjo įkurti dabartinį LVSO, kadangi kultūros ministerija žinojo, jog jo neįkūrus aš galėjau išvažiuoti į Latviją. Tai buvo oficialus pasiūlymas.

- Kodėl dabar žmonės mažiau skatinami dalyvauti konkursuose?

- Dabar yra žymiai daugiau laisvės. Pasaulyje konkursų daug, o tada negalėjai niekur išvažiuoti, nes buvai iš Tarybų sąjungos, rėmai buvo labai griežti. Aš juk negalėjau pats važiuoti į Karajano konkursą, - tik su ministerijos leidimu. Dabar, esant tokiai laisvei susidaro situacija: nori dalyvauk, nori – ne.

Galbūt žmonės nesitiki laimėti? Abejoja savo galimybėmis? Gal iš tiesų mažiau ambicijų... Lietuva turi daug konkursų laureatų, bet dirigentų situacija sudėtinga. Nors mūsų šalis labai maža, bet itin aukšto profesionalumo dirigentų mums trūksta.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (38)