Šeštadienį Vilniaus Jeruzalės meno centre atidaroma pirmoji ekspozicija iš parodų ciklo, netradiciškai pristatančio V. Vildžiūno kūrybos retrospektyvą.
Paroda „Vladas Vildžiūnas. 50 metų mene: fotografija, skulptūra I“ atskleidžia kitokį žvilgsnį į žinomo skulptoriaus kūrybą ir pasaulėžiūrą per paties skulptoriaus fotografiją, kuri menininką lydi visą gyvenimą.
Inspiravo liaudies skulptūros
Visuomenė V. Vidžiūną pažįsta kaip skulptorių, tačiau nedaugelis žino jį kaip fotografą, nors pats menininkas yra juokais prasitaręs, kad tikrasis jo darbas yra fotografija, o skulptūra – tik pomėgis.
Būdamas 14-kos V. Vildžiūnas pirmą kartą paėmė į rankas fotoaparatą ir jo nebepaleidžia iki šių dienų.
7-ajame dešimtmetyje jis buvo sukonstravęs gana modernų fotoaparatą su perspektyvos koregavimu – itin svarbia funkcija, reikalinga fotografuojantiems skulptūras.
Nemažai menininko fotografijų yra panaudota įvairiose knygose, kataloguose, žurnaluose.
Kaip skulptūrų fotografas V. Vildžiūnas įvertintas žymių Lietuvos fotografų, tačiau parodoje Vildžiūno fotografijos taip gausiai pristatomos pirmą kartą.
Didžiąją pirmosios ciklo parodos dalį sudaro įvairaus dydžio lietuvių liaudies skulptūrų fotografijos ir jų fragmentai.
Keletas fotografijų yra išdidinta iki 2 m ilgio, dalis perkelta ant šilkinės medžiagos.
Pačios liaudies skulptūrėlės yra nedidelės, tačiau kelis kartus jas padidinęs fotografijose V. Vildžiūnas parodo laiko paliestą, nugairintą jų faktūrą, formą, monumentalumą, fragmento grožį – visa, kas būdinga paties skulptoriaus mąstymui ir darbams.
V. Vildžiūnas yra sukaupęs daugybę lietuvių liaudies skulptūrų fotografijų, skaidrių iš jaunystės kelionių pėsčiomis po Lietuvą, iš privačių kolekcijų.
Šioje parodoje menininkas pateikia naujas liaudies skulptūrų fotografijas, tarsi naujai pažvelgdamas į jau seniai atrastą, tačiau vis dar neišsenkantį lobį.
Kodėl jis fotografuoja liaudies skulptūras? Jos – skulptoriaus ištakos, atspirties taškas, nulėmęs kūrybinio kelio pradžią.
Pats autorius sakė, kad baigęs institutą norėjo užmiršti, kas išmokta, atsikratyti socrealizmo.
„Vienintelis kelias tuo metu buvo eiti per intuityvizmą, primityvizmą, kurį inspiravo liaudies skulptūra“, – pridūrė jis.
Liaudies kūryba V. Vildžiūnui buvo svarbi ir vėlesniuose ieškojimuose.
Jis yra sakęs: „Mane liaudies menas domina ne tiek savo harmoningumu, kiek transformacija, kuri duoda didelę vidinę išraišką“.
Įvairiais metų laikais užfiksuotos skulptūros
Šalia liaudies skulptūrų fotografijų eksponuojama keletas V. Vildžiūno pirmojo kūrybos laikotarpio medinių skulptūrų bei jų fotografijų.
Tarp pirmųjų medinių skulptūrų yra ir pirmasis Vildžiūno eksponuotas darbas – „Tėvo portretas“, 1957 m. rodytas VII pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje.
Ankstyvosiose medinėse skulptūrose, anot autoriaus, rūpėjo išreikšti žmogaus psichinę būseną, nuo kurios Vildžiūnas vėlesniuose darbuose kiek atitolo, pasinerdamas į formos ir vidinės konstrukcijos ieškojimus.
Nemažą parodos dalį sudaro sostinės Skulptūrų sodo panoraminės nuotraukos įvairiais metų laikais, iš įvairių rakursų, tarsi pagaunančios skirtingas Sodo gamtos ir skulptūrų nuotaikas, sugrąžinančios žiūrovą į dabartį, bet kartu nukeliančios į estetizuotą ir mistinę erdvę.
Sukūrė daug
1961 m. menininkas baigė studijas Lietuvos dailės institute. Jo mokytojas – skulptorius ir dailininkas Juozas Mikėnas.
Įvairiose parodose V. Vildžiūnas dalyvauja nuo 1957-ųjų, o 1964-aisiais surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą.
Žinomiausia V. Vildžiūno skulptūra Kaune – „Trys karaliai“. Druskininkuose stovi paminklinė skulptūra M. K. Čiurlioniui.
Už pastarąją 1976 metais skulptorius pelnė valstybinę premiją. 1982-aisiais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
V. Vildžiūnas sukūrė skulptūrinių portretų: „Senelė“ (1958), J. Puškoriaus (1959), „Marytė“ (1959), S. Nėries (1960), P. Rimšos (1962), M. K. Čiurlionio (1964, 1965, 1967, 1968 m.), A.Vildžiūno (1965), „Ecce homo“ (1972, 1982 m.).
Menininkas taip pat kūrė kamerines skulptūras, o Vilniaus Rasų kapinėse yra daug jo antkapinių paminklų: Petro Vaičiūno (1963), Kazio Borutos (1970), Vinco Mykolaičio-Putino (1978).
Paroda Vilniaus Jeruzalės meno centre veiks iki gruodžio 22 d.
