aA
Šis žmogus džiazo koncertus stebi tarsi pro rakto skylutę: sulaikytas kvėpavimas, iš tamsos į sceną žengiantys atlikėjai, nuoseklus jų veidus, rankas, instrumentus ir atodūsius lydintis žvilgsnis ir gerai išlavinta intuicija. Taip romantiškai leidžiu sau nupiešti koncertų fotografės Daivos Klovienės darbą. O pati menininkė jį apibūdina kiek žemiškiau: anot jos, fiksuojamas akimirkas scenoje galima sulyginti su trumpos distancijos bėgimu. „Nebegalvoji, ką darai, ir keliais ropoji, ir nežinia, kokiomis pozomis guliesi, po to atsistoji, keliai virpa, ir dar visą savaitę skauda raumenis“, – taip apie tobulo kadro paieškas pasakoja Daiva.
Perkusininkas Arkadijus Gotesmanas
Perkusininkas Arkadijus Gotesmanas
© Daivos Klovienės nuotr.

Tikroji Daivos Klovienės darbo sritis – psichologija. Nepaisant to, prieš dešimt metų ji ėmėsi be galo įdomios ir siauros meno šakos – džiazo koncertų fotografijos. Per tą laiką menininkė užmezgė tvirtus ryšius su didžiausiais Lietuvos džiazo festivaliais, fotografavo pasaulio muzikos mugėje „Womex“, jos darbai puošia ne tik kultūros leidinių „7 meno dienos“, „Kultūros barai“, „Jazz Forum“ puslapius, bet ir galerijų sienas.

Daiva, šiandien jūsų vardas siejamas su džiazo koncertų fotografija. Bet į šią ypatingą sritį atėjote visai iš kitos aplinkos: psichologijos. Papasakokite, kokia buvo jūsų pažintis su fotografija?

Žvelgiant iš labai toli, pirmiausia susipažinau su juostine fotografija. Mano tėtis labai ja domėjosi, fotografuodavo, taigi jau nuo mažens mačiau, kaip ryškinamos nuotraukos, net mokėjau pakeisti juosteles. Vėliau ilgą laiką su fotografija neturėjau visiškai nieko bendra, kol prieš dešimt metų visai atsitiktinai į mano rankas pateko skaitmeninis fotoaparatas. Ėmiau mokytis fotografuoti. Mano taikinyje atsidurdavo įvairūs objektai, gamtos peizažai, miesto vaizdai. Labai norėjau fotografuoti žmones, bet tuomet labai bijojau prie jų prieiti.

Daiva Klovienė
Daiva Klovienė
© Asmeninio albumo nuotr.

O koncertinės fotografijos istorija prasidėjo tada, kai susipažinau su savo vyru Algirdu Klova: jis papasakojo, kad rašo straipsnius leidiniui „7 meno dienos“ ir jam reikia nuotraukų, iliustruojančių jo tekstus. Taigi gavau pasiūlymą pabandyti. Taip pirmą kartą ir atsidūriau džiazo koncertų fotografų gretose.

Ar techninę dalį išmokote savarankiškai, ar vis dėlto lankėte fotografijos kursus?

Žinoma, ieškojau profesionalių kursų. Pirmasis mokytojas buvo fotografas Saulius Paukštys, supažindinęs mane su pagrindiniais fotografijos principais. Vėliau praktikavausi pas kitus fotografus – Stanislovą Žvirgždą, kuris mane mokė kompozicijos, ir Remigijų Zolubą. Tačiau be galo daug išmokau stebėdama kitus koncertų fotografus: Vytautą Suslavičių, Vytautą Daraškevičių.

Papasakokite apie savo pirmuosius koncertų fotografavimus. Kokie jie buvo?

Tai buvo džiazo pianistai Adam Makowicz (2010 m.) ir Gyorgy Szabados (2011 m.). Tada dar nenujaučiau, kas iš to išeis ir į ką tai išaugs. Tiesą sakant, tuomet net nežinojau, kaip fotografuoti. Ypatingai sudėtinga sugaudyti geriausias fortepijonu grojančio asmens akimirkas: prieiti arti negali, nustatymo mygtukų spaudyti irgi nėra kada… Apskritai ilgą laiką fotografavau vien tik su fiksuoto židinio objektyvu, t.y. automatiškai nustatytu kadru, kurio priartinti jau nebegalima. Taigi reikėdavo arba prieiti labai arti muzikantų, arba bėgti į salės galą, kad į kadrą sutalpinčiau visus scenoje esančius žmones. Su šiuo aparatu fotografavau penkerius metus, ir vis dėlto dalis mano geriausių nuotraukų padaryta būtent juo.

Gitaristas Juozas Milašius
Gitaristas Juozas Milašius
© Daivos Klovienės nuotr.

Emociškai labiausiai prisimenu 2011 m. vokalisto Bobby McFerrin fotografavimą: man buvo duotos vos 3 minutės, dirbau su savo senuku fotoaparatu. Aš taip išsigandau, galvoju, kaip per tokį trumpą laiką padaryti gerą nuotrauką? Tai buvo vienas tų muzikantų, kurių su meile klausiausi, žavėjausi – ir štai jis tau prieš akis. Dėl to koncertų fotografavimas – tarsi trumpos distancijos bėgimas: nebegalvoji, ką darai, žinai tik vieną tikslą – fotografuoti. Ir keliais ropoji, ir nežinia, kokiomis pozomis guliesi, po to atsistoji, keliai virpa, ir dar savaitę skauda raumenis.

Kaip ruošiatės koncertų įamžinimui? Na, pavyzdžiui, sužinote, kad po savaitės vyks kokios nors džiazo žvaigždės koncertas ir jūs jį fotografuosite. Ar klausotės to atlikėjo įrašų, skaitote interviu, peržvelgiate straipsnius, kitaip tariant, ar bandote su juo „susipažinti“ iš anksto?

Turiu prisipažinti, kad šiuos namų darbus už mane padaro mano vyras Algirdas. Jis ieško informacijos, muzikos klausome namuose kartu.

Pianistas Alexander von Schlippenbach
Pianistas Alexander von Schlippenbach
© Daivos Klovienės nuotr.

Mano didysis pasiruošimas vyksta jau nuvykus į erdvę, kurioje bus koncertuojama. Susižiūriu, kur stovės muzikantai, kaip bus išdėstyti instrumentai, nes būna, kad koncerto metu jau nebegali užimti patogios vietos ar praeiti tarp žmonių ir turi praleisti visą laiką vienoje lokacijoje.

Ar būna, kad jau prieš pasirodymą turite galvoje planą, kaip galėtų atrodyti kadrai?

Ne. Dažniausiai nuotrauka gimsta iš įsijautimo į patį procesą, kai mane pagauna muzika. Tarsi tampu koncerto dalyve. Fotoaparato mygtukas paspaudžiamas intuityviai. Man atrodo, kad negalima tokių dalykų numatyti: džiaze labai daug improvizacijos, niekada nežinai, ko tikėtis, muzika gimsta „čia ir dabar“. Tačiau jei leidžiama fotografuoti visą koncertą, tuomet jau galima bandyti gaudyti tai, ko galbūt nespėjai per pirmąsias kelias minutes. Pavyzdžiui, muzikanto emociją, arba lauki, kol žmogus atsisuks, tuomet kantriai stebi, pradedi suprasti, kad, tarkim, grodamas jis karts nuo karto parodo kažkokią išraišką, ir bandai ją užfiksuoti.

Saksofonininkas Liudas Mockūnas
Saksofonininkas Liudas Mockūnas
© Daivos Klovienės nuotr.

Su laiku ir patirtimi ateina supratimas, iš kurios pusės kadras atrodytų gražesnis, koks fonas gerai žiūrėtųsi už muzikanto nugaros, tuomet renkiesi, kur atsistoti. Taip pat būna, kad muzikantai groja labai rimtai ir beveik nerodo jausenų, mimikų. Tuomet jau žinau, kad paprastai po grojimo, prasidėjus ovacijoms, atlikėjas atsipalaiduoja ir jį nušviečia kažkokia emocija.

Prisipažinsiu, išties baltai pavydžiu žmonėms, sugebantiems tą vieną vienintelį tobuliausią momentą imti ir užfiksuoti. Nes gražių, išskirtinių, stebinančių vaizdų per koncertus ar šiaip gatvėje, gamtoje pamatome tikrai kiekvienas, bet kol pasirausiame kišenėje ieškodami telefono, kol įsijungiame kamerą, tas tobulas kadras ima ir nuplaukia! Kaip manote, kiek fotografo darbas susijęs su intuicija ar net psichologiniu kito asmens perpratimu?

Labiausiai mėgstu fotografuoti portretus. Tradiciniame portrete žvilgsnis yra vienas svarbiausių dalykų. Džiaze yra be galo sunku pagauti grojančio žmogaus žvilgsnį. Paprastai muzikantas niekada nebūna vienas: prie jo – instrumentas, technika, scenos partneris, todėl į objektyvą paprastai atlikėjas nesidairo. Tiesą sakant, geriausios nuotraukos pavyksta tada, kai koncertas man nuoširdžiai patinka. Rodos, apima toks įkvėpimas, kad net vienu ritmu kvėpuoju kartu su muzikantu. O jei dar naudoju pritraukiantį objektyvą, tuomet atrodo, kad žmogus taip arti manęs! Tuomet net aparato mygtuką spaudau pagal muziką. Ta „čia ir dabar“ improvizacijos akimirka yra unikali, nepakartojama: viskas vyksta tik vieną momentą, kito tokio daugiau nebebus.

Vokalistas Gregory Porter
Vokalistas Gregory Porter
© Daivos Klovienės nuotr.


Džiazo ir klasikinės muzikos koncertuose būna išties nemažai tylaus grojimo. Kaip tokiu atveju reikia fotografuoti? Juk tas vienas vienintelis mygtuko spustelėjimas kartais nuaidi per visą salę! Ar turite kokią nors metodiką, kaip fotografuoti tyliai, netrukdant klausytojams ir patiems muzikantams?

Aš aukoju gerą kadrą, jei tuo metu vyksta tylus grojimas. Negaliu trukdyti aplinkiniams. Bet jei visas koncertas labai tylus, tuomet tenka laukti garsiausio garso arba kūrinio kulminacijos. Tačiau būna ir taip, kad tenka fotografuoti tik per plojimus. Kartais būna, kad ir patys muzikantai nenori girdėti fotoaparatų pliaukšėjimo. Tuomet mes, fotografai, gauname leidimą fotografuoti tik pirmas tris minutes ar pirmąjį kūrinį.

Manau, daugelis įsivaizduoja, kad džiazo ar apskritai koncertų fotografams gyvenimas yra rožėmis klotas: vien tik vaikštote po renginius, pamatote įdomiausius pasirodymus, ir dar sėdite pirmoje eilėje! Kaip yra iš tiesų? Ar dirbdama dar spėjate pasimėgauti koncertu?

Išties labai įsijaučiu į muziką, atrodo, net susitapatinu su jos skambesiu ar, kaip jau sakiau, spaudau fotoaparato mygtuką į ritmą, bet jei reikėtų papasakoti, kaip vystėsi pasirodymas, kokia buvo jo tema… Negalėčiau pasakyti.

Kokią darbo dalį sudaro „užkulisinis“ darbas – kadrų atrinkimas, redagavimas?

Tai atima tikrai daug laiko. Reikia nuotraukas persikelti į kompiuterį, atrinkti, redaguoti. Žmonės juk visada labai nekantrūs – nori gauti kadrus tuoj pat, po 5 nufotografavimo minučių jau svajoja juos susikelti į feisbuką. Taip tikrai ne visada pavyksta.

Trimitininkas Nils Petter Molvaer
Trimitininkas Nils Petter Molvaer
© Daivos Klovienės nuotr.

Dauguma jūsų nuotraukų – nespalvotos. Kodėl apskritai džiazas siejamas su nespalvota fotografija?

Manau, tai likusi tradicija iš senųjų laikų. Juk džiazas dažnam žmogui siejasi su senais laikais, kai ant scenos dainuoja Ella Fitzgerald, prie staliukų sėdinčių žmonių rankose smilksta cigaretės… Man tai – savotiškas minimalizmas. Tai suteikia foną ir išbraukia nereikalingas detales. Lieka tik apnuogintas grynumas, iš tamsos išplėšta akimirka. Tokiose nuotraukose atlikėjai atrodo monumentalūs kaip skulptūros. Tokiose fotografijose rodoma tik tai, kas svarbiausia.

Saksofonininkas Marshall Allen
Saksofonininkas Marshall Allen
© Daivos Klovienės nuotr.
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Į istorinį Lentvario traukinių depą ketvirtą kartą sugrįžta „Depas“ (1)

Susitikti Lentvario garvežių depe ketvirtą kartą kviečia „Depas“. Pernai šiuolaikinio meno...

Juozo Miltinio dramos teatras kviečia į premjerą apie laisvės paieškų kalėjimą (1)

Spalio 2 ir 3 d. 18 val. Juozo Miltinio dramos teatras kviečia į premjerą – jauno režisieriaus...

„ArtVilnius“ pristato šiuolaikinę fotografiją: kūriniai, kuriuose išryškinama šiandiena

Svarbiausia, kad būtų ką pasakyti. Priemonės didelės reikšmės neturi. Tokią mintį dėsto du...

Gediminas Jankauskas. Gimę tą pačią dieną (tik ne tais pačiais metais) (1)

Rugsėjo dvidešimt penktąją gimė garsioji Holivudo aktorių pora: Michaelas Douglas (1944 m.)...

Režisierius Krystianas Lupa: aktorius yra įrankis, bet ne mano (4)

Jaunimo teatre lenkų režisierius Krystianas Lupa pristatė savo knygos „ Utopija. Laiškai...

Top naujienos

Dešimtmečių senumo kariniame ginče vėl liejasi kraujas – artimiausios savaitės bus lemtingos (109)

Viena seniausių pasaulio konfliktų, Kalnų Karabache vėl įsiplieskęs kruvinas teritorinis ginčas...

„Puota maro metu“: per karantiną ministerijų valdininkų atlyginimai kilo tūkstančiais (287)

Kol šimtai tūkstančių dirbančiųjų šalyje per 3 karantino mėnesius buvo išleisti į prastovas...

Koronavirusas Lietuvoje: židiniuose fiksuota mažiau nei pusė atvejų, sudėtinga situacija Šiaulių ir Radviliškio ligoninėse per parą - 105 koronaviruso atvejai ir 1 mirtis (172)

Praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti 105 nauji koronaviruso atvejai ir 1 mirtis. Tai LRT radijui...

Baltarusijos programišiai įsilaužė į valstybinę televiziją: mes parodysime tiesą (96)

Vakarinė Baltarusijos valstybinių televizijos kanalų „Belarus 1“ ir ONT transliacija internete...

Kęstutis Girnius. Kokia valdančioji koalicija būtų Nausėdai parankiausia? (58)

Prezidentas Gitanas Nausėda yra nedviprasmiškai pareiškęs, kad jis aktyviai dalyvaus naujos...

Vitas Vasiliauskas: skolos lygis bus didžiausias Lietuvos istorijoje papildyta (366)

Naujausi rodikliai patvirtina, kad pagrindiniai ekonomikos sektoriai – pramonė, prekyba, eksportas...

Veryga dėl antrosios bangos turi pakenčiamą ir daug prastesnį ligos plitimo scenarijus rekordų bus ir daugiau, apribojimai gali laukti maitinimo įstaigų (330)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pirmadienio rytą interviu Delfi sakė bijantis...

Edita Rouge | D+ nariams

Už patyčias mokykloje yra atsakinga šeima. Mokytojo vaidmuo čia antraeilis

Patyčių mokyklose problema yra sprendžiama, tačiau neišspręsta. Šeimos, kurių vaikai mokykloje...

|Maža didelių žinių kaina