Paklaustas, kaip sekasi Samantonyse, A. Kulikauskas ima vardyti ūkio gyventojus – šeima turinti šiek tiek avių, šiek tiek bičių, vištų, žąsų, ančių ir begalę medelių, augalėlių... Į pastebėjimą, kad, matyt, suspėti apeiti tokį ūkį nėra lengva, juolab kad tvarkosi ne du ūkininkai, o kūrėjai (A. Kulikausko sutuoktinė žymi grafikė Oksana Judakova), fotografas šypsodamasis greitakalbe taria – kai darai ir padarai. Be to, imasi tų darbų, kurie tuo metu regisi svarbiausi.
Visgi rytai prasideda ne nuo darbų, o ritualų. Kiekvieną naują dieną sutuoktiniai pradeda gerdami kavą, gerą valandą praleidžia besišnekučiuodami. Ramybė, anot A. Kulikausko, atrandama galvoje, o ne aplinkoje.
Visi mes pasaulio žmonės, net ir už kaimo ribos neišėję
Daugiau nei dvidešimtmetį Niujorke gyvenęs A. Kulikauskas iš Lietuvos tikina nei išvažiavęs, nei į ją grįžęs. „Gyvenu, vaikštau, žiūriu – ilgiau, trumpiau. Tiesiog kažkuriuo momentu esi būtent ant tos žemės vietos. Nevadinčiau keliaujančiųjų pasaulio žmonėmis – visi mes pasaulio žmonės. Net ir už kaimo ribos neišėjęs – irgi. Oho, jo svajonės kartais į kosmosą nulekia. Viskas reliatyvu, svarbu netapti sąvokų vergais“, – kalbėjo fotografas.
Paklaustas, ar į Niujorką vykęs dėl smalsumo ar tobulėjimo, fotografas atsakė, kad vienam tai gali atrodyti tarsi tobulėjimas, o kitam – it laiko gaišinimas.
„Smalsumo ir judrumo man netrūksta, taip, toks jau gimiau. Aišku, karjerą ir priteklių iškeiti į klajūniškumą vien tam, kad pasižiūrėtum, kaip ta žemė atrodo. Bet buvo smagu. Suvoki, kad tokių kaip aš vaikšto daug ant žemės – visokiausių tautybių. Kol jų nesutinki – net neįsivaizduoji. Kalbu apie bendraminčius, galvojančius panašiai kaip ir tu. Yra daug nepragmatiškai galvojančių žmonių. Sutikau begalę asmenybių, kurios įkvėpė, užtenka pasėdėti vienam kambaryje – gimsta malonus noras judėti! Tai patvirtina, kad eini teisingu keliu, kad naujas namo stogas ar automobilio padangos yra pačioje paskutinėje tau svarbių dalykų eilėje“, – kalbėjo A. Kulikauskas.
Kauno paveikslų galerijoje šiomis dienomis atidaryta A. Kulikausko fotografijų paroda pavadinimu „Paskutinė, arba dvylika metų laikų“. Tačiau žodis „paskutinis“ – nuliūdina pats iš savęs. Visgi A. Kulikausko tikinimu, tai galima paaiškinti dviprasmiškai.
„Angliškai yra du žodžiai, reiškiantys tą patį – „last“ ir „latest“. Jei sakau, kad tai paskutinė mano knyga, tai visiškai nereiškia, kad paskutinę parašiau, bet ji paskutinė mano išleista. Būtent šią dviprasmybę turėjau omenyje. Vis dėlto, nesakau, kuris variantas iš jų yra būtent tas – ar paskutinė, kurios daugiau nebus, ar ta paskutinė, kurią dabar padariau. O kad visai sujaukčiau žmonėms gyvenimą, pridėjau dvylika metų laikų – juk tėra keturi“, – linksmai kalbėjo fotografas ir pridūrė, kad neretai esame linkę į visokius stereotipus, tačiau jis daug dalykų darąs intuityviai, tiesiog savo vidumi pajuntantis, kad tai yra gerai.
A. Kulikauskas pastebi, kad net ir pateikus paaiškinimą kiekvienam kūriniui, kiekvienas jį perskaitys kitaip. „Suvokimas priklauso nuo amžiaus, patyrimų, nuo to, kiek knygų esi perskaitęs... Labiausiai kreipiu dėmesį į tai, kad sukelčiau žmogui abejonę. Tas, kuris įsitikinęs, kad žino tiesą – yra pačiame klaidingiausiame kelyje“, – neabejoja kūrėjas.
Skambina fotoaparatu
Pasakodamas apie savo naudojamą fototechniką, A. Kulikauskas pajuokauja, kad šiuo metu jis savo fotoaparatą naudojantis ir pokalbiams. „Stebiuosi, kad juo galima dar ir paskambinti. Man, visų pirma, tai fotoaparatas. Fotografuoju su viskuo, kuo galiu. Niekam pirmenybės neteikiu, viskas man patinka. Jei gali sugriebti vaizdą, bet koks prietaisas tam tinka“, – tikino jis.
„Neseniai padariau fotografiją su savo automobiliu, – lyg rimtai, lyg juokais sako netradicine fotografija užsiimantis menininkas. – Pati fotografijos sąvoka reiškia „rašymą šviesa“. Kitaip tariant, tai šviesos palikti ženklai. Jeigu pastačiau automobilį ant pievos, jis pastovėjo dvi savaites, ir štai ten aš turiu šviesiai žalią žolę – čia ir yra fotografija!“
Panašiu principu, tęsė jis, ant fotopopieriaus uždėjus ranką, jį apšvietus, o po to išryškinus – išgaunamas rankos siluetas, tai vadinama fotograma. „Tai yra viena iš fotografijos rūšių. Lygiai taip pat automobilis ant žolės tą patį padaro. Kai buvau vaikas, augau Kauno Žaliakalnio rajone, anuomet eidavome prie Neries plaukioti, maudytis ir degintis. Būdavo su izoliacine juosta ant krūtinės užklijuoji mergaitės vardą, pasidegini ir štai – jos vardas ant krūtinės yra. Tai ankstyvoji mano fotografija. Tačiau tuo metu aš nežinojau, kad tai fotografija, tiesiog tokia buvo saviraiškos forma. Bet vėliau supratau, kad tai buvo pirmosios mano fotografijos“, – pasakojo A. Kulikauskas.
Klasikinę, romantiškąją lietuvių fotografijos mokyklą į kitas lankas, anot A. Kulikausko, nuvedė eksperimentatoriai, kuriuos jis pavadino pasaulio tikrintojais. Vienas tokių ir pats A. Kulikauskas, savo „paskutinėje“ parodos ekspozicijoje rodantis labai nedaug tradiciškai suprantamos fotografijos – tai labiau galima pavadinti bandymais, ėjimais.
Kur menas susiliečia su nežinomybe
„Žodis „menas“ įpareigoja būti menininku. Aš nei fotomenininkas, nei menininkas – apsišaukėlis. Per ilgai mokiausi menų – nuo penktos klasės iki penkto kurso, nuo J. Naujalio meno mokyklos iki Dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija). Visada būdavo įdomios sąsajos, pati riba, kur menas susiliečia su nežinomybe, pati ta briaunelė man labai įdomi. Visi nauji stiliai atsirado ieškotojų dėka, o ne tų, kurie įsipatoginę paišė ir imdami pinigus sakė, kad yra patys kiečiausi menininkai“, – kitokį požiūrio kampą atskleidė kūrėjas.
Niekam ne paslaptis, iš meninės fotografijos sudėtinga išgyventi, ji nenešanti pinigų, priešingai nei komercinė. „Tikrai taip, visi kvailiojimai daug pinigų neatneša, nebūtinai mene. Užtat ir išmokau daug visokių specialybių, jau Lietuvoje mano rankos buvo „ne iš užpakalio išaugusios“, o nuvažiavus į Ameriką išmokau paprastų amatų: elektros, santechnikos, pradėjau nuo langų statymo, stogus dengiau... Žodžiu, visokių, kol susitaupiau kompiuteriui ir pirmam normalesniam fotoaparatui. Tada ir pas Joną Meką teko daug fotografijų iš filmų padaryti, vėliau duona kasdienine tapo juvelyrinė fotografija. Tuo ilgai užsiėmiau, savo studiją turėjau. Mano įkurta studija Niujorke yra iki pat dabar“, – prisiminė A. Kulikauskas.
Ar tik nesiilgintis to gyvenimo Niujorke? „Ilgiuosi ir vakarykštės dienos. O prieš Niujorką buvo mano Kauno laikotarpis su „plėšriųjų sekcija“ ( prieš išvykdamas į JAV, A. Kulikauskas buvo neformalios fotografų grupės, vadintos „plėšriųjų sekcija“, lyderis, – aut. past.) Ilgimės visko – ilgimės obuolių pas kaimyną sode“, – nostalgijos jausmo neslėpė A. Kulikauskas.
Kokį bendrą projektą darysi su centimetrais ir coliais?
A. Kulikauskas atskleidė kol kas neturįs jokių meninių planų Niujorke. „Yra mažai sąsąjų, Lietuva gyvena kitokio pasaulio reikalais. Negaliu sakyti, kad mažo kaimelio, bet... Netgi Kauno ir Vilkijos reikalai jau yra skirtingi. O čia skirtumas dar didesnis. Tiesiog tų sąsajų beveik nėra, net ir menuose. <...>Čia kaip nuvažiavus į kitą valstybę, kur cirkuliuoja kiti pinigai, iš pradžių mintyse verti, o paskui nustoji. Nuvažiuoji į Ameriką, o ten ilgio vienetas colis, o pas mus centimetras, juk kiekvieną kartą nepradėsi daugint, tad coliai ir viskas. Persijungi ir tiek. Kokį bendrą projektą darysi su centimetrais ir coliais? „Gebėjimas būti savimi“ – frazė labai nuvalkiota, bet Lietuvoje ji vis dar aktuali. Nesigėdykite būti savimi – apaukit miškais, auginkit natūraliai daržoves... Net neįsivaizduojama, kaip svarbu išsaugot meilę gamtai. Nebijokit, kad pas jus nėra trinkelių, susitvarkykit, šiukšles išsikuopkit... Žmonės gėrėsis ir džiaugsis, iš Lietuvos mokinsis gyvent“, – ragino sugrįžti prie ištakų A. Kulikauskas.
Šeima – Nr.1
Visuotiniais pandemijos laikais, fotografas tikino visiškai išsėmęs karantino temą. „Šia tema nebekalbu. Uždarau vartelių duris – mano kiemas yra mano pasaulis, tas karantinas visiškai nesvarbus. Tai priešinantis žmones procesas, man jo visai nereikia. Kokią tiesą besakysi – liksi neteisus. Žiūriu į savo pelynus, kampe augančius, ir jie man daug svarbesni. Tik atvažiavau, pamačiau vienoje vietoje augančius, pradėjau girti, tai man visuose kampuose iš to džiaugsmo pradėjo augti. Turime ir česnaką namuose kabantį – nuo visų velnių. Viską čia turime – kiekvienas akmenėlis iščiupinėtas, atsitiktinių daiktų nebėra. Viskas prižiūrėta pagal paskutines mokslo ir meno žinias“, – linksmai kalbėjo gyventi į kaimą persikėlęs fotografas.
A. Kulikauskui gyvenime svarbiausi du dalykai: „Šeima Nr. 1, žmona Oksana, vaikai Vincukas ir Uršulė. O visa kita – visai nesvarbu. Galiu viską mesti, bet kokį mylimiausią savo darbą, jeigu kam nors šeimoje reikia padėti. Antra, mūsų kaimo žmonės – čia yra penki kaimai vienoje krūvoje, vienas prie kito prilipę be tarpuko: Kultuvėnai, Sližiai, Paupliai, Gavenonys. Šitie žmonės patys nuostabiausi, bent kartą per savaitę visi susirenka padainuot. Nemačiau jokių girtuoklių, niekas nesišlaisto, visiškai neteisingas stereotipas apie prasigėrusį Lietuvos kaimą – visada buvo kvailelių ir išgeriančių, bet apskritai žmonės dirba, kimba į gyvenimą“, – sakė jis.
Pasakodamas apie dabar vykstančią savo parodą fotografas pažymėjo, kad ji bus nuolat papildoma. „Vis atvešiu naujų darbų, „einu“ per savo archyvus. Kai paroda buvo Šiauliuose, knisausi negatyvuose ieškodamas darbų, susijusių su Šiauliais, šįkart – su Kaunu. Pildysiu iki pat paskutinės savaitės, beveik kasdien atsiras naujų dalykų. Žmonės su tuo pačiu bilietu galės ateiti nemokamai per visą parodos veikimo laikotarpį. Parodų savo gyvenime esu turėjęs, tai nėra mano egoistinis noras būt svarbiu – čia yra paroda draugams, kad parodyčiau, kas gavosi. O jei nesigavo – vis tiek reikia, kad pamatytų“, – sakė fotografas.
Arūno Kulikausko paroda „Paskutinė, arba dvylika metų laikų“ Kauno paveikslų galerijoje vyks iki spalio 17 d.
