aA
Kompozitorius Faustas Latėnas - ką tik Maskvoje įteiktos prestižinės K. Stanislavskio premijos laureatas. Jis yra pirmasis kompozitorius apdovanotas šia premija, nes tik šiemet įsteigta nominacija „Už muziką spektaklyje“. Su juo kalbamės apie 55 metų gyvenimo trajektoriją Dusetos – Zarasai - Kaunas - Vilnius – Maskva. Kol kas dar neaišku, ar viena didžiausių ir svarbiausių pasaulio sostinių Maskva taps ta stotele, kurioje Faustas apsistos ilgiau, bet taip gali būti.
Faustas Latėnas
Faustas Latėnas
© DELFI / Tomas Vinickas

- Jums ką tik įteiktas prestižinis rusų teatro apdovanojimas – tarptautinė Konstantino Stanislavskio premija. Šią premiją priimate vien kaip įvertinimą ar ir kaip įpareigojimą, juk dabar profesinė kartelė užkelta labai aukštai?

- Man tai įvertinimas, nes teatro meno darbe, kūryboje kartelė ne visada egzistuoja. Visada stengiesi dirbti gerai ir labai gerai. Sporte su kartelėmis lengviau – peršokai ir gali siekti naujo rekordo. Teatro muzika, kurią kuriu, yra kolektyvinis darbas, daug kas priklauso nuo režisūros, scenografijos, kostiumų, juk muzika – tik vienas iš spektaklio komponentų. Šis apdovanojimas – didžiausias teatro meno profesionalų įvertinimas. Premijos teikimo komisija, kuriai vadovauja profesorius A. Bartoševičius bei priklauso garsūs aktoriai O. Tabakovas, L. Maksakova, A. Borodinas ir kiti, labai gerbiama, ja pasitikima - jokių užkulisinių įtakų, nes kiekvienas žiuri narys saugo savo autoritetą.

- Kai Lietuvoje artėja metas siūlyti nominantus Nacionalinei kultūros ir meno premijai, visada atsiranda besitikinčių ją gauti, užverda diskusijos, kas jos vertas, kas nevertas. Ar Jūsų nuojauta Jums ką nors kuždėjo? Ar tai buvo absoliutus netikėtumas?

- Man tai buvo netikėta. Jokių išankstinių užuominų taip pat nebuvo, nors vieną iš žiuri narių nuolat susitikdavau J. Vachtangovo teatre, vadovaujamame R. Tumino. Tik vėliau sužinojau, kad už mano kandidatūrą balsuota vieningai. Pranešimą apie tai, kad tapau laureatu, gavau elektroniniu paštu likus mėnesiui iki apdovanojimo įteikimo ceremonijos. Ir tai buvo tikrai maloniausias laiškas iš visų pastarojo meto laiškų ir pranešimų, raginančių sumokėti mokesčius. Per apdovanojimą sakiau, kad mažiausiai tikėjausi būti apdovanotas K. Stanislavskio premija, nes iki šiol kompozitoriai apskritai nebuvo ja apdovanojami. Taigi šia premija esu apdovanotas pirmasis ir kol kas vienintelis kompozitorius. Džiaugiuosi, kad dabar tokio apdovanojimo galės tikėtis ir mano kolegos.

- Kartais atrodo, kad Lietuvą pražudys ne emigracija, o tarpusavio pavydas. Kaip jautėtės gavęs apdovanojimą Maskvoje? Kaip į tai reagavo kolegos rusai?

- Jaučiausi esąs nuoširdžiai besidžiaugiančių žmonių apsuptyje, visi nuoširdžiai sveikino. Gal per trumpai ten būnu ir dar neatsirado pavyduolių? Ten nėra dėl ko perkasti vienas kitam gerklės, nes vien garsių teatrų yra bent pusšimtis – nereikia aršiai kovoti dėl vietos po teatro saule. Toje rinkoje vietos užtenka visiems, todėl niekas nevaidino, kad manęs nemato, nepažįsta, niekas specialiai nenudelbė akių ir gyvatiškai nešnypštė pakampėse.

- Papasakokite apie pačią ceremoniją, vykusią prabangiame „Ritz Carlton“ viešbutyje. Ar ji blizgėjo rusiška prabanga? Vaišinotės ikra ir rusiška vodka?

- Viešbutis yra pačioje Maskvos širdyje, prie pat Kremliaus. Tai – klasikinis, prašmatnus viešbutis, labai mėgstamas šou žmonių, garsenybių. Į renginį susirinko buvę laureatai, dauguma svečių buvo teatro meno atstovai. Niekas nevargino begaliniai ilgomis kalbomis, trumpai pasisakė žiuri pirmininkas A. Bartoševičius. Grojo „Ermitažo orkestro“ solistų kamerinė grupė, klausėmės Maskvos Didžiojo teatro atlikėjų. Svečiai nestebino prabangiais tualetais, ten susirinkusiems žmonėms nereikėjo demonstruoti savo svarbos išoriškai – ir taip aišku, kas ko vertas. Vyravo draugiška atmosfera. Ikrų nebuvo, bet valgėme „krasnaja ryba“ (raudoną žuvį), buvo ir „bielaja ryba“ (balta žuvis), vaišinomės geros kokybės baltu ir raudonu vynu, nors vodkos taip pat buvo. Vaišes pavadinčiau skoningai kukliomis. Nors pats labiau mėgstu ne tokias prabangias vietas, susirinkusiųjų draugiškumas, širdingumas sukūrė malonią ir jaukią vakaro atmosferą.

- Berniukas iš mažo Dusetų miestelio ir K. Stanislavskio premijos laureatas esate tas pats žmogus – Faustas Latėnas. Kokios įtakos tam, kad tapote garsiu kompozitoriumi, turėjo gimtinė, vaikystė, tėvai? Jūsų talentas – iš tėvų ar iš Dievo?

- Viskas iš Dievo, bet žmonės dažnai apie jį užmiršta arba burnoja prieš Dievą. Tikiu angelu sargu, kiekvienas turime savo angelą sargą, kuris mus lydi visą gyvenimą. Mano tėvai iš Antalieptės, iš Mikiškių kaimo šalia Dusetų, paprasti žmonės, mama – medicinos sesuo, tėvelis – vairuotojas (jau abu mirę). Tėvelis - laisvės kovų dalyvis, ilgam represuotas į Kazachstaną, visą tą laiką mama jo laukė grįžtančio. Mano vaikystės kaime vasaros vakarais skambėdavo dainos. Vos tik iš kito kaimo pasigirsdavo dainos, muzika, tėvas man liepdavo neštis akordeoną ir groti „Ko liūdi, berželi...“. Tai, ką mes dabar vadiname kultūra, menu ir einame specialiai žiūrėti, visą laiką buvo šalia, buityje, kasdienybėje. Čia pat kepama duona – formuojami kepaliukai, į kurių paviršių, ir mes, vaikai, galėdavome įspausti kokį ženklą. Tose apylinkėse - neišpasakyto grožio gamta. Vasaros ir žiemos bėgdavo kaime pas senelius. Prisimenu rugpjūčio naktis, kai naktį gulėdamas ant dieną suvežto šieno, stebi krintančias žvaigždes. Iš kiemo išeini – čia pat tyvuliuoja vaiko akimis lyg jūra didžiulis Sartų ežeras. Kai vėjas šiaušdavo ežero bangas, vanduo atrodydavo lyg švininis. Vasara, trečia valanda nakties, dar saulė nepakilo, bet jau sėdi su tėvuku valtyje ant ežero, girdi, kaip pliaukši žuvys, kūną smelkia rūkas, staiga pakyla raudona saulė. Lauki jos, nes žinai – dabar ji tave sušildys. Visa tai formavo emocinę jausminę mano dvasinę programą. Be dvasinės energijos negali būti jokios kūrybos.

- Ar ten, toje pasakiškai gražioje vaikystėje, garsai jūsų galvoje pradėjo virsti muzika?

- Tuomet buvo mada – vaikas privalo mokytis muzikos mokykloje. Taip ir aš patekau į Zarasų muzikos mokyklą, mokiausi groti fortepijonu. Kaip ir visi vaikai, tingėjau, išeidavau į mokyklą, bet nenueidavau. Mokytojai apskundė tėvams, tada prisipažinau, kad nenoriu groti pianinu, o akordeonas būtų visai kas kita. Ir man teko tesėti tėvams duotą žodį – turėjau mokytis groti akordeonu. Duotą žodį visada tęsiu iki šiol. Labai pasisekė - groti mokė jaunas mokytojas J. Čepukas, atvažiavęs iš Vilniaus, iš Konservatorijos. Jis mokėjo sudominti, mokė mus ne tik valsiuką ir polkutę groti, bet negirdėtų dalykų, pavyzdžiui, itališkos akordeono muzikos. Būdamas gal ketvirtoje ar penktoje klasėje, tapau Kultūros namų estradinio ansamblio nariu, ten - muzikos improvizacijų užuomazga, bandžiau kurti dainas. Įstojau į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos akordeono specialybę. Kūrybinio postūmio sulaukiau ir iš kompozitoriaus G. Kuprevičiaus, tuo metu ten dėsčiusio kompoziciją. Jis buvo mano pirmasis kompozicijos mokytojas. Apsisprendžiau ir perėjau iš akordeono klasės mokytis kompozicijos, 1975 metais įstojau į Konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), patekau į profesoriaus E. Balsio klasę.

- Kaip atsitiko, kad pradėjote kurti muziką spektakliams?

- Reikia vėl atsigręžti į Zarasus. Tuo metu, kaip sakydavome, į Zarasus buvo ištremtas R. Morkūnas, kuris rašydavo pjeses vaikams (viena garsiausių jo pjesių - „Jungos ir piratai“). Jis suorganizavo Zarasų kultūros namuose dramos būrelį, vaidinau jame. Taigi teatras man buvo labai artimas. O besimokant Konservatorijoje, režisierė I. Bučienė paprašė sukurti dainelių spektakliui „Piteris Penas“. Taip ir pradėjo suktis ratas.

- Nesunku kurti pagal užsakymą, kai režisierius pasako: bus toks ir toks spektaklis, apie tai ir tai, sukurk muziką?

- Režisierius V. Mazūras vis sakydavo, kad kūryba - ne „kaliošų“ fabrikas, todėl kiekvienas naujas spektaklis - labai įdomus kūrybos procesas. Sužinojęs spektaklio pavadinimą, temą, improvizuoji mintimis, temomis. Diapazonas platus – nuo klasikinės muzikos iki avangardinio skambesio. Man tai labai įdomu.

- Aktoriai labai priklausomi nuo režisieriaus. O jums, kompozitoriui, galbūt tenka daugiau kūrybinės laisvės? Kas yra kūrybos ašis, apie kurią sukasi aktorius, scenografas, kompozitorius?

- Ašis - režisierius, jo vizija – ką jis nori perteikti spektakliu, ką ir kaip interpretuoti. Turiu pasitelkti savo fantaziją ir padėti įgyvendinti režisieriaus susikurtą spektaklio viziją. Būna ir taip, kad man muzika labai patinka ir, rodos, labai tinka spektakliui, bet režisierius ją atmeta. Tuomet atidedu kūrinį į šalį, tai ne tragedija. Kiekvienam kompozitoriaus kūriniui ateina metas - gal po kelerių metų, o gal po kelių dešimtmečių. Dažnai būna, kad seniai sukurtas dalykas suskamba netikėtai naujai.

- Jūsų muzika skamba dviejų šių dienų teatro genijų režisieriaus E. Nekrošiaus, ir R. Tumino režisuotuose spektakliuose. Kaip pavyksta atspėti, pajausti, ko šie du labai skirtingi režisieriai, labai skirtingos asmenybės nori?

- Žmogaus asmenybė nėra plokščia. Vienokią gilumą įžvelgiu E. Nekrošiaus spektakliuose, kitokią - R. Tumino. Kai būnu vienas, esu vienoks, būdamas su žmonėmis kiek kitoks - tada ir anekdotą papasakoju, ir bokalą pakeliu. Mūsų dvasinės būsenos labai skirtingos, jos labai skirtingai realizuojamos ir kūryboje. Kitoks asmenybės tipas, kitokia giluma ir mane priverčia ieškoti dar kitokių, naujų muzikinių sprendimų. Tai, kas tinka R. Tuminui, visiškai netinka E. Nekrošiui. Jų skambėjimo pasauliai labai skirtingi. Jei man pavyko būti ir ironiškai liūdnai linksmam, ir sukauptam šiek tiek archaiškame ritme, manau, kad čia ir pasinaudoju tuo, ką atsinešiau su savimi gimdamas. Juk mes nesikeičiame, keičiasi tik išvaizda, o daugiau viskas tas pat – mūsų ta pati kraujo grupė, nuo gimimo iki mirties juokiamės ir verkiame taip pat, o gyvenant pildosi tik mūsų dvasia. Vis kita išlieka taip pat.

- Praverkime kūrybinės virtuvės duris – koks jūsų darbo ritmas, įpročiai?

- Mano darbo ritmas pastovus daug metų – kadangi visą dieną dirbu teatre, vakare, grįžęs į namus, sėdu prie instrumento. Ir taip metai iš metų, beveik be jokių atostogų. Net kur nors važiuodamas kuriu mintyse, tam net ne visada reikalingas instrumentas.

- Kurdamas muziką spektakliams J. Vachtangovo teatre režisuojančiam R. Tuminui, dažnai lankotės Maskvoje. Kas labiausiai šiame mieste patinka, o kas nemalonu?

- Man labai patinka atmosfera teatruose – visų kartų aktoriai, kiti kūrėjai dirba iš širdies, žavi jų kūrybinis entuziazmas. Jie labai vertina savo darbą ir teatrą, nors atlyginimai nedideli. Jiems svarbiausia – teatras, spektaklių repeticijos, o tik tada televizijų serialai ir kitos „chaltūros“. Liūdina, kad ten, kaip ir Vilniuje, išmaldos prašo senutės. Kainos Maskvoje didžiulės, todėl tikrai nesuprantu, kaip žmonės išgyvena iš pensijų, mažų atlyginimų. Dideli socialiniai skirtumai, kontrastai dar didesni negu Lietuvoje.

- Pasirodė informacija, kad pradėsite dirbti kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Daug kas dabar labiau dairosi į Vakarus, kodėl jūs apsisprendėte sukti į Rytus? Ką tikitės nuveikti Rusijos sostinėje Lietuvos labui?

- Iki galo dar nenuspręsta, tvarkomi dokumentai. Jei taip iš tiesų įvyks, Maskvoje turėčiau pradėti dirbti kitų metų sausio viduryje.  Skeptikai tegul nuvažiuoja ir pasižiūri, kas iš tiesų darosi Maskvoje, koks kultūrinis gyvenimas ten verda, kokios pasaulio kultūros garsenybės ten dirba, kuria, pristato savo meną! Tai viena didžiausių pasaulio sostinių, viena didžiausių rinkų. Skeptiškame požiūryje įžvelgiu daug provincialaus mužikiškumo. O aš manau - kuo daugiau turėsime kaimynų draugų, tuo mums bus lengviau išlikti savimi. Iki tol šiame poste dirbusio aktoriaus J. Budraičio autoritetas tarsi liudijo, kad mūsų kultūros randa sąlyčio taškų, galime rasti sričių, kurios padėtų mums bendrauti. Dabar gi metai laiko – sąstingis, visą tą laiką niekas nepaskirtas dirbti kultūros atašė Maskvoje. Viliuosi vėl užkurti J. Baltrušaičio namuose esantį židinį ir skleisti kultūrinę šilumą. Atskirkime kultūrą nuo politikos ir nepamirškime - Rusija nėra blogybė savaime. Dievišką ar šėtonišką šalių istoriją sukuria žmonės, taip pat ir Lietuvoje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Rasa Antanavičiūtė: galime džiaugtis, kad Laisvės tema Lukiškių aikštėje mums vis dar aktuali

Praėjęs amžius buvo ypatingas režimų kaitos intensyvumu. Jo metu oficiali valdžia keitėsi net...

Festivalis „Helium“ skelbia programą: pasirodys Baltijos šalių šiuolaikinio cirko kūrėjai

Šią savaitę Menų spaustuvė pranešė, kad šiais metais 16-ą kartą, rugsėjo 7-15 dienomis,...

Lietuva bendradarbiaudama su Pietų Korėja tikisi stiprinti kultūrinius ryšius

Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos ir Korėjos Respublikos vyriausybių susitarimą dėl...

Į renginį tik su galimybių pasu – dar vienas smūgis kultūros sektoriui? papildyta (38)

Vyriausybė trečiadienį paskelbė apie galimus tolesnius pandemijos valdymo ribojimus. Vienas jų...

Top naujienos

Lukašenkos nurodymas: uždarykite kiekvieną sienos metrą papildyta 12.55 (731)

Vakarų nepripažįstamas Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka pareikalavo sustiprinti...

Vladimiras Laučius. Apgriuvusi valstybė (162)

Šiandien tie, kurie neužtikrina valstybės sienos saugumo ir už mokesčių mokėtojų pinigus...

Vasaros stovyklos pasekmės – itin skaudžios: net 18-kai iš 35-ies dalyvių – teigiamas koronaviruso testas (81)

Šią savaitę pasibaigusios Lazdijų rajono jaunimo vasaros stovyklos pasekmės – itin skaudžios....

SAM paskelbė, kaip vyks revakcinacija trečia vakcinos nuo koronaviruso doze (180)

Lietuva yra viena iš pirmųjų Europos Sąjungos šalių, pradedančių trečia vakcinos doze...

Europos COVID-19 žemėlapyje Lietuva atsidūrė geltonojoje zonoje

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro ( ECDC ) kas savaitę atnaujinamame COVID-19...

Avarinės situacijos siekęs išvengti Stano kreipėsi į bendrąjį pagalbos centrą: ten išgirstas pasiūlymas nustebino (30)

Dainininkas Stanislavas Stavickis-Stano ketvirtadienį susidūrė su situacija, sukėlusia jo...

Ar pasieks Dončičius ir kompanija finalą? Slovėnija – Prancūzija gyvai

Ketvirtadienį popiet paaiškės Tokijo žaidynių turnyro finalo pora: antrame pusfinalyje Slovėnija...

Bilotaitė: būtų neįtikėtina, jei Lukašenka pradėtų rūpintis sienų saugumu (84)

Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė teigia, kad būtų neįtikėtina, jeigu Aliaksandras...

Landsbergis: šiandien turėjęs kilti vienas lėktuvas iš Basros į Minską nepakilo Lukašenka derasi su Afrikos šalimis (422)

Europos Sąjungos diplomatams pranešus apie atšaukiamus nacionalinio oro vežėjo „Iraqi...

Įkvepianti pradžia: į mėnulį neišskridęs Kinderis po fechtavimo rungties Tokijuje – tarp lyderių specialiai Delfi iš Tokijo (21)

Justinas Kinderis puikiai pradėjo Tokijo olimpinių žaidynių šiuolaikinės penkiakovės...