F.Kafka: pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika

„Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę“. „Tai Dievas kaip blogasis demiurgas, o pasaulis jo nuopuolis?“. „O ne, – tarė jis, – mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“.

Pokalbio tarp Franzo Kafkos ir jo draugo Maxo Brodo ištrauka byloja, kad viltis buvo ir viltis yra. Tik, anot F. Kafkos, ji mums nepasiekiama. Tai atspindi ir jo knygų herojų gyvenimai. Jozefas K. taip ir neturėjo vilties, kad jį išteisins, kad ir ko ėmėsi sodietis, jis taip ir negalėjo pasiekti Įstatymo. Kafkos veikėjai tikslą turėjo, tačiau nebuvo kelių, kaip jį pasiekti. Jis nelaikė žmogaus gyvenimo ir veiksmų beprasmybe, tikėjo, jog egzistuoja kažkas daugiau nei pasaulis, ir tai tikrai ne tuštuma. Tuo F. Kafka skyrėsi nuo kitų savo meto rašytojų.

Vienišas, uždaras, kitoks

Skaitydamas bet kurį F. Kafkos kūrinį, pasijunti vienišas ir uždaras. Ir nesvarbu ar įsikūniji į bjauraus vabalo, užrakinto kambary, vaidmenį, ar tampi paprastu K. Pasijunti tiesiog menkas. Kodėl rašytojo herojai nuolat jaučia baimę, kaltę, kodėl visada nori būti kažkuo kitu?

Priežasties tikriausiai reiktų ieškoti F. Kafkos asmenybėje. O tai tikrai buvo asmenybė, išsiskyrusi iš kitų. Šiandien kalbama, jog rašytojas sirgo depresija, kuri darė didelę įtaką jo kūrybai. Ne tik jo herojai, bet ir jis pats jautėsi atsiskyręs. O žmonės, vertindami jo kūrybą, iki šiol jį vadina keistuoliu, filosofu ar net paranojiku.

Studijavo chemiją ir teisę, tapo literatu

Francas Kafka gimė 1883 m. liepos 3 d. Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jo tėvas buvo pirklys, valdingas, verslus žmogus, todėl sūnaus pomėgis literatūrai ir kūrybai jam atrodė niekingas. Sūnus negalėjo susitaikyti su tokiu požiūriu, todėl visada norėjo maištauti. Tačiau F. Kafka taip ir neįveikė baimės prieš tėvo autoritetą. Gal dėl to pastarojo taip niekad ir nepasiekė „Laiškas tėvui“, kurį dabar galime skaityti mes.

Būdamas vaikas, F. Kafka lankė pradinę berniukų mokyklą, esančią mėsos turguje. Vėliau jo tėvas nusprendė, jog sūnus mokslus tęs gimnazijoje. Išlaikęs baigiamuosius egzaminus, F. Kafka įstojo į universitetą ir metus studijavo chemiją. Tačiau realiniai mokslai būsimajam rašytojui buvo visiškai svetimi, todėl toliau studijas tęsė teisės universitete, taip pateisindamas tėvo lūkesčius. Tuo pačiu metu dalyvavo studentų būrelyje, kuris organizuodavo literatūrinius renginius. Apsigynęs teisės daktaro laipsnį pradėjo dirbti teisinį darbą. Uždarbio pakakdavo tik kukliam pragyvenimui, tačiau daug laiko likdavo kūrybai, kas rašytojui buvo svarbiausia.

F. Kafka laisvai kalbėjo vokiškai ir čekiškai, vėliau susidomėjo prancūzų kalba bei kultūra. Vienas mėgstamiausių jo rašytojų buvo Gustavas Flobertas. Nors jo gimtoji kalba buvo vokiečių, tačiau, kaip jis pats sakydavo „čekų kalba man sklinda iš širdies”.

Žinia, jog kūrybai dažnai didelę įtaką padaro meilė. Ar tai galima pasakyti ir apie Kafką? Jo gyvenime buvo viena moteris, su kuria rašytojas buvo susižadėjęs, tačiau pora taip ir nesusituokė. Kafka mirė vienas, o vienintelė moteris, jį prižiūrėjusi ligos patale, buvo sesuo. Toks vienišiaus gyvenimas nuostabos nekelia prisiminus jo uždarą, prieštaringą charakterį.

Nepaisant jo keistos asmenybės ir uždaro būdo, F. Kafka turėjo keletą draugų, su kuriais jis dalijosi savo kūryba, mintimis. Vienas svarbiausių žmonių rašytojo gyvenime be abejonės buvo kurso draugas, M. Brodas. Būtent jo pažinčių dėka buvo išspausdinta pirmoji Kafkos knyga.

Truputį vėliau į jų gretas įsiliejo filosofas Felixas Weltschas ir rašytojas Oskaras Baumas. Verta paminėti ir laikiną draugystę su Jizchaku Löwiu, iš ortodoksų–chasidų šeimos kilusiu aktoriumi. Rašytojui kurį laiką šis žmogus buvo gerbtinas pavyzdys. Taigi, F. Kafka buvo atsiskyręs nuo žmonių ir visuomenės ne socialiai, o psichologiškai.

Testamentu prašė sudenginti rankraščius

Nedaug yra XX a. Vakarų Europos rašytojų, kurių kūryba būtų sukėlusi tiek nuostabos ir diskusijų, kaip F. Kafkos. O ir sunku būtų rasti tokį atvejį, kai Lietuvoje užsienio rašytojo knyga perleidžiama keturis kartus. Taip, tai buvo būtent F. Kafkos romanas „Procesas“.

Keista net pagalvoti, jog jei būtų išpildyta F.. Kafkos paskutinė valia, šiandien neturėtume jo garsiųjų romanų, daugumos novelių bei laiškų. Testamentu patikėjęs savo bičiuliui sudeginti visus jo rankraščius, rašytojas troško su savimi anapilin nusinešti ir daugumą kūrinių. Tačiau draugas suprato, jog Kafkos kūrybos sunaikinimas būtų per didelis nuostolis literatūrai, todėl savo iniciatyva ėmėsi rūšiuoti kūrinius ir juos spausdinti.

Išpopuliarėjusi F. Kafkos kūryba vis dar interpretuojama įvairiomis kryptimis. Rašytojo darbus mėgsta nagrinėti psichologai, filosofai, kurie F. Kafkos kūrybą priskiria egzistencializmui, taip pat biografai, religiotyros atstovai bei sociologai, kurie rašytojo darbuose ieško pasisakymų, atspindinčių tuometinės visuomenės krizes.

Nežinia, ar F. Kafka šiandien jaustųsi įvertintas ir patenkintas, kai jo romanai „Procesas“, „Pilis“ ir „Amerika“, novelės „Metamorfozės“, „Nuosprendis“, „Bado meistras“ bei daugelis kitų yra laikomi literatūros klasika visame pasaulyje. Galbūt taip, juk kažkada jis arogantiškai tarė „Aš esu literatūra“.

Tik kažin, ar jis būtų atsisakęs idėjos, jog pasaulis tėra tik bloga Dievo nuotaika.