Tradicinis travelogas yra kelionių vaizdo dienoraštis, nefikcinis, dokumentinis pasakojimas, paremtas vieno žmogaus asmenine perspektyva, judant per naujus, nepažįstamus kraštovaizdžius, bei vidinėmis filmuojančiojo/sios transformacijomis.

Kino kuratorės Onos Kotrynos Dikavičiūtės sudarytoje šešių filmų programoje apžvelgiamas travelogo vystymasis – nuo ankstyvojo mėgėjiško žvilgsnio iki klasika tapusių esė filmų. Programoje pristatomos garsios/ūs pasaulio menininkės/ai, eksperimentinio ir nefikcinio kino kūrėjos/ai: Courtney Stephens, Deborah Stratman, Lynne Sachs, Helke Misselwitz, Johnas Smithas ir Chrisas Markeris.

Jų juostose: praėjusio amžiaus 3–5 dešimtmečiuose išskirtinę galimybę keliauti po tolimas šalis turėjusių moterų nufilmuoti kino dienoraščiai: romantiški, egzotiški ir kartu politizuoti; jautrūs Rytų Vokietijos gyventojų portretai sienos griūties išvakarėse; urbanizacijos ritmu besikeičiantis Londonas; mitologizuotas Islandijos kraštovaizdis; eseistinis dviejų seserų pasakojimas iš Vietnamo; kelionių nuo Afrikos iki Japonijos travelogas, pripažintas vienu geriausių kada nors sukurtų dokumentinių filmų.

„Meno avilio“ santykis su travelogais prasidėjo kone prieš dešimtmetį, kuomet savo kelionių įspūdžių fiksavimas buvo vienas iš organizacijos tarptautinių edukacinių projektų metodų – kameros ir garso pagalba ieškoti savojo santykio pasauliu, savo vietos jame. Pavyzdžiui, mokiniai filmavo savo kelionę iš mokyklos namo arba mokytojai, remdamiesi Jono Meko ir Chantal Akerman filmais, fiksavo savo judėjimą iš miesto į miestą. Karantino metu buvo daromas video projektas „Atvirukas pro langą“, kuriuo siekta sujungti žmonių iš visos Lietuvos žvilgsnius.

„Kaip kino tyrėjai, buvo įdomu grįžti prie šios viešai mažai analizuotos travelogų temos ir patyrinėti pačio travelogo, kaip audiovizualinės formos, transformaciją – nuo ištakų iki šiandienos, bei sudarius programą, supažindinti su travelogais žiūrovus. Tikiu, kad po šio ciklo visai kitaip imsime reflektuoti artėjančias vasaros keliones“, – sako programos kuratorė O. K. Dikavičiūtė.

Kelionių filmai – nemaišyti su kelio filmais

Travelogai atsirado beveik tuo pačiu metu kaip ir pačios kino kameros. XX a. pradžioje kelionės buvo prieinamos tik privilegijuotiems žmonėms, o didžioji dalis visuomenės negalėjo sau leisti laisvai keliauti, priešingai nei dabar. Etnografai ir antropologai naudojo kino kameras moksliniams tikslams ir filmavo kitas kultūras, siekdami kuo didesnio objektyvumo. Dėl to ankstyvojo kino laikotarpiu labai išpopuliarėjo kelionių paskaitos, kurių metu buvo rodoma ir pačių keliautojų gyvai komentuojama filmuota medžiaga iš tolimų kraštų.

Travelogų paskaitos rodė neįprastą gyvenimo būdą, kūrė nuotykių ieškotojų įvaizdį ir didelei daliai žmonių buvo vienintelis būdas susipažinti su pasauliu. Ankstyvojo kino laikotarpiu būtent kelionių filmai įtvirtino ir išlaikė dokumentinį kiną kaip aktualų ir įdomų, o tuo pačiu – išpopuliarino keliones.

Atsiradus mobilioms analoginėms kino kameroms ir išsivysčius laisvalaikio kultūrai bei kelionių infrastruktūrai, travelogus ėmė filmuoti kino mėgėjai. Filmuodami jie kūrė tai, ką galima pavadinti atsitiktine etnografija: smalsiu ir dažnai egzotizuojančiu turisto žvilgsniu buvo stebimos svetimos kultūros, matomiems vaizdams uždedant asmeninės perspektyvos, subjektyvumo tinklelį.

Kiek vėliau nuo mokslinio-reportažinio ir turistinio žvilgsnių imta judėti link eseistikos ir asmeninio patyrimo refleksijos. Tai sutapo su eseistinio kino įsitvirtinimu bei dekolonizacijos procesais XX a. viduryje. Kūrėjai ėmė persvarstyti kameros įsikišimą, savo kaip „atvykėlio“ žvilgsnį, keliavimo proceso keičiamą tapatybę bei vidines transformacijas.

Filmuose pradėtas svarstyti ne tik asmeninis santykis su kraštovaizdžiu, bet ir politiniai, istoriniai, socialiniai kontekstai, kuriuos jis perteikia.

„Taigi, mąstymas apie regimą ir kitaip patiriamą kraštovaizdį tapo mąstymu apie save ir atvirkščiai: vidinės refleksijos – analitiniu žvilgsniu į kraštovaizdį. Taip traveloguose susiduria nesuplanuotas (ir nesuplanuojamas) aplinkos fiksavimas keliaujant ir asmeninis, subjektyvus žvilgsnis, veriantis dokumentinius kadrus į naratyvą“, – pasakoja programos „Travelogai: mąstyti kraštovaizdį“ kuratorė.

Nuo smalsių ir drąsių moterų vaizdo dienoraščių iki dokumentinio šedevro

Programą atidarysiantį menininkės Courtney Stephens filmą „Terra Femme“ (2021) sudaro praėjusio amžiaus pirmoje pusėje po pasaulį keliavusių moterų vaizdai, atskleidžiantys to meto keliautojos dvasią. Peržiūra vyks gegužės 3 d. 19 val., po kurios lauks virtualus susitikimas su režisiere.

Vienos žinomiausių vokiečių dokumentininkės Helke Misselwitz 1988 m. traveloge „Po žiemos ateina pavasaris“ sutinkame pankes, darbininkes, intelektuales, motinas, jaunas ir senas Rytų Vokietijos moteris, kurios užkrečia pasitikėjimu savimi ir humaniškesnės ateities viltimi. Peržiūra vyks gegužės 10 d. 19 val.

Trumpametražių filmų programoje išvysime eseistinius pasakojimus iš Vietnamo („Rytų kryptimi: užrašai iš Vietnamo“), Islandijos („Nensei nuo Hetės“) ir Londono („Griūtis“). Pastarajam filmui muziką sukūrė žymi kompozitorė Jocelyn Pook. John Smith „Griūtis“ buvo pirmasis jos darbas kine, po kurio Pook kūrė muziką daugeliui filmų, įskaitant Stanley Kubrick „Plačiai užmerktos akys“. Peržiūra vyks gegužės 18 d. 19 val.

Vieno garsiausių ir įtakingiausių eseistinio kino atstovų Chris Marker filmas „Be saulės“ (1983) seka ne tik kelionę aplink pasaulį, bet ir kelionę po atmintį bei jos formas. Šiandien šis filmas laikomas šedevru, išsiveržusiu iš dokumentinio kino formos ir pasiūliusiu savitą pasaulį. Peržiūra vyks gegužės 24 d. 19 val.

Registracija į seansus čia.

Plačiau apie filmų programą „Travelogai: mąstyti kraštovaizdį“ čia.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją